Seną vienišą moterį, kurią visi vadino Ona Kazlauskienė, gyveno prie senos kaimo takų paslėptos griuvėsčių. Jos mažutė, su nuolaušusiais tvorų šlaitais, sodo augalai iškilė kaip nepriklausomi įkariai, o tyla čia skambėjo kaip senas plokštaplokštės grožis. Kai jos vyras iškeliavo į žvaigždes, o vaikai išsikėlė į Vilnių, kasdienybė tapo kaip nuobodus derlius arbata, mezgimas, sodininkavimas ir vakarinės radijo laidos.
Vieną vasarą, kai dangus skruzdėliojo pilkšvaistomis debesimis, o lapai šlaptelėjo kaip senų laiškų liežuviai, Už tvoros krašto pamatė šešėlį. Tai buvo šunelis plonas, nešluostytas, šonkauliai laisvai išsiskyrę, o akys skleidė kažkokią žmonišką šviesą. Nieko nešaukė, tik žiūrėjo.
Ona išdarė šiek tiek šaldytos košės ir nuštį šunelio sužeisto sūrio. Šuo atsargiai priėjo, išvalgė visą porciją ir išnyko. Kitą dieną sugrįžo vėl. Ir taip kartų po kartų.
Ji pavadino jį Baronu, nors labiau priminė benamį nei kilmingą dvarinį. Dieną iš dienos šunelis pradėjo pasitikėti Ona uodegą išplėtė, šlaptelėjo jos ranka ir net sekė ją iki šulinio.
Vieną naktį išgirdo griažtų garlį. Išbėgo į kiemą Baronas bėgo sužavėtas aplinkiai. Priartėjus į seną šildymo spintelę, išgirdo šurmulį. Kažkas ten buvo. Paėmė žibintą, atidarė duris ir beveik išnyko iš kvėpavimo. Viduje stovėjo berniukas purvinas, plonas, su suplėšyta megztiniu ir išsigandusiais akimis.
Prašau, neplėšykite manęs šnabždėjo jis.
Paaiškėjo, kad berniukas pabėgo iš prieglaudos. Jo persekiojo griežtas auklėtojas. Baronas jį rado miške, šįkštė į jį, maisto išsinešė, šildė savo kūnu ir nešiojo iki žmonos, kurios širdis šildė viltį.
Ona nedvejodama paslėpė berniuką. Kai atėjo policija (kaimynai iškvietė dėl garlio ir šviesos), ji jo neatgavė iškart. Pokalbis su vieninteliu pareigūnu atskleidė, kad berniuką ieškojo jau kurį laiką, o auklėtojas jau buvo pašalintas. Vaikas buvo paskirtas naujai šeimai, bet prieš išvykdami jis šnabždėjo:
Dabar esi mano močiutė Ar gali man rašyti?
Ir Baronas liko. Tik nebe buvo be šeimininko tapo tikru kiemo valdovu.
Nuo tada Ona Kazlauskienė turėjo vėl šeimą šunį, laiškus iš anūčio kas savaitę ir jausmą, kad gyvenimas, kaip šunų uodega, kartais apsisuka netikėtai ir atneša džiaugsmą.
