Vilnos ant lėkštės: kaip katės ginčai sugriauna meilę

Plaukų ant lėkštės: kaip katės dėl ginčai sugriovė meilę

„Rimta, prašau paskutinį kartą! Pakeisk temą! Pažadėjai, kad daugiau blogai nekalbėsi apie mano sūnų!“ – Austėja stengėsi susivaldyti, bet balsas jai drebėjo.

„Aš nekalbu blogai, aš sakau tiesą!“ – atkirto Jonas. „Jis sėdi ant tavo kaklo, o tu tik gįžtuoli. Argi nematai, kad augini tinginį?“

„Pakartosiu paskutinį kartą: pokalbis baigtas!“ – beveik rėkė Austėja. „Mano sūnus – studentas. Kol jis mokosi, aš jį išlaikysiu. Tavo leidimo man nereikia!“

„Tai mano nuomonė visiškai nieko nereiškia?“ – suirzę Jonas. „Tu tik komplimentus nori girdėti? Ne, mieloji, turėsi su manimi skaičiuotis!“

„Nebūtinai!“ – atkirto Austėja. „Jei neužsikiši, išeisiu dabar pat. Vėl! Prieš dvi savaites prisiekėte, kad daugiau apie tai nekalbėsime. Pamiršai?“

„Atmenu!“ – sušuko Jonas. „Bet kaip galiu tylėti, kai jis taip elgiasi? Tu jam paskutinį marškinį parduosi, o jis net nėra dėkingas!“

„Kas tau sakė, kad jis nedėkingas?“ – Austėja drebėjo nuo pykčio. „Lukas mane myli ir dėkoja už viską. Užsikišk, sakau! Pokalbis baigtas!“

Ji apsisuko ir išėjo į virtuvę, kad bent šiek tiek atsipūstų. Bet Jonas, deganyje teisingo pykčio, nusekė paskui.

„Austėja, nebent nori manęs išklausyti?“ – jo balsas skambėjo beveik maldaujant. „Aš nusipelniau bent šito!“

„Pirmiausia užaugink vaiką, tuomet galėsi teigtis!“ – atkirto ji. „Tavo žodžiai – tuščias pavydulio pyktis!“

Jonas turėjo dukrą iš pirmosios santuokos, bet jos nematė jau aštuonerius metus – motina išsikraustė į kitą miestą, kai mergaitei buvo vos dveji metai.

„Pavydulio?“ – Jonas net nustebo. „Tu manai, kad aš pavydžiu tavo niekam tikam sūnui? Kažkoks absurdas!“

„Žinoma, pavydi!“ – meta Austėja. „Jam vos dvidešimt, o jis turi viską, ko tu neturi!“

„Ką, mamytė nuomoja butą ir kasdien į sąskaitą pinigus įmeta? Tam turėčiau pavydėti?“ – kartė Jonas.

„Matyt, taip!“ – atrėžė Austėja. „Kitaip kam viską pradėjai?“

„Aš tiesiog bandau paaiškinti, kad jį sugadinai!“ – nesiliavo jis.

„Noriu ir gadinu! Jis – mano vienintelis sūnus, ir galiu sau tai leisti!“ – atkirto Austėja.

„Žinoma, tu gi milijonierė!“ – kartė Jonas.

Pykštis prasidėjo visai ne nuo to. Austėja pati nesuprato, kaip jie vėl atsidūrė prie pokalbio apie Luką. Viskas buvo taikiai: jie sėdėjo prieš televizorių, žiūrėjo reklamą. Rodė klipą apie masuoklį-kėdę. Jonas užsidegė idėja nusipirkti tokią pat, net rado geros kainos modelį.

Austėja neprieštaravo, bet priminė:

„Padarykime ne dabar, o šiek tiek vėliau. Prašiau kol kas vengti didelių išlaidų, kol man neišmokės algos. Gal teks iš tavęs skolintis.“

Ji niekada neprašė Jono pinigų. Algą jai uždelJos nebeišmokėjo, o dabar būtent taip ir įvyko.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

8 + 1 =

Vilnos ant lėkštės: kaip katės ginčai sugriauna meilę