Visada galvojau, jog gyvenimas mano rankose. Stabilus darbas, nuosavas namas, santuoka, trunkanti daugiau nei dešimt metų, kaimynai, kuriuos pažįstu nuo vaikystės. Tačiau niekas nežinojo net ji jog gyvenu antrą gyvenimą.
Jau seniai turėjau slaptų susitikimų su kitomis moterimis. Pats sau nuleisdavau ir teisindavau nieko tai nereiškia, juk kai grįžtu namo, niekas nenukentėjo. Niekada nesijaučiau atskleistas. Nesijaučiau kaltas. Ramiai gyvenau, įtikėjęs, kad žinau, kaip rizikuoti neprarandant pusiausvyros.
Mano žmona, Austėja, buvo tyli ir santūri moteris. Jos kasdienybę sudarė aiški rutina tvarkaraščiai, draugiški linktelėjimai kaimynams, regis, paprastas ir ramus pasaulis. Kaimynas Martynas iš gretimo namo buvo iš tų, kuriuos matai kasdien paskolini grąžtą, kartu išneši šiukšles, mojate vienas kitam iš kiemo pusės. Nesijaučiau dėl jo nerimastingas. Nebuvo nekiltų nė minties, kad jis galėtų peržengti ribas.
Aš važinėdavau į komandiruotes, dirbdavau iki vėlumos, galvojau, kad namai visada laukia tokie patys, kokius palikau.
Visa gyvenimo tvirtovė palūžo tą dieną, kai mūsų rajone per kelias dienas įvyko keletas įsilaužimų. Bendrijos pirmininkas paprašė peržiūrėti vaizdo kamerų įrašus. Iš smalsumo nutariau peržiūrėti ir saviškius. Nieko konkretaus neieškojau, tiesiog norėjau pažiūrėti, ar kas nors neramu. Greitinau įrašus pirmyn, po to atgal.
Ir tada pamačiau tai, ko net neieškojau.
Mano žmona Austėja įeina pro garažo duris dienos metu, kai aš darbe. Po kelių sekundžių, iš paskos įžengia kaimynas Martynas. Ne kartą. Ne du. Toks pats scenarijus, vis kitomis dienomis, tais pačiais valandomis. Akivaizdus modelis.
Žiūrėjau toliau.
Kol aš galvojau, kad viską valdau, paaiškėjo, jog ir ji turėjo savo slaptą gyvenimą. Tik skirtumas toks, kad manasis buvo bejausmis, o šitas nudegino šerdį. Tai nebuvo tokia kančia, kaip kai netekau tėvo ne ta gili liūdesio kančia. Tai buvo visai kitas skausmas.
Tai buvo gėda.
Tai buvo pažeminimas.
Staiga pasijutau tartum mano orumas įstrigo tuose įrašuose.
Pasikviečiau ją pokalbiui. Parodžiau datas, įrodymus, įrašus. Ji nepaneigė. Pasakė, jog viskas prasidėjo, kai buvau tolimesnis, kai jautėsi vieniša, vienas dalykas perėjo į kitą. Nepyko, nesiteisino. Tik paprašė nevertinti jos griežtai.
Ir tada mane pasiekė pati didžiausia ironija:
Aš nebeturiu moralinės teisės jos teisti.
Aš irgi buvau neištikimas.
Aš irgi melavau.
Tačiau nuo to ne lengviau.
Baisiausia ne pati neištikimybė.
Baisiausia suvokti, jog visą laiką maniau, kad dvilypiau pats vienas, o iš tiesų mes abu gyvenome tą pačią netiesą po vienu stogu, su tokia pačia drąsa.
Jaučiausi stiprus, nes mokėjau slėpti savo.
O paaiškėjo, kad iš tikro tiesiog buvau naivus.
Įskaudino mano orumą.
Įskaudino mano įvaizdį.
Įskaudino faktas, kad paskutinis sužinojau, kas dedasi mano paties namuose.
Nežinau, kas laukia mūsų santuokos toliau. Nerašau to, kad ieškočiau pasiteisinimų ar ją smerčiau. Tik žinau, kad yra skausmų, kokių anksčiau nebuvau patyręs.
Ar turiu atleisti?
Ji nežino, kad ir aš buvau neištikimasGalbūt atleidimas ne dovana kitam, o dovana sau. Juk visas tas mūsų dvigubas gyvenimas paliko mane sugniuždytą, bet išgrynino vieną tiesą: nei vienas čia nebuvome auka ir nei vienas tik kaltininkas. Tik du žmonės, pasiklydę savo tyliose tuštumose, ieškantys lašų jaudulio ar švelnumo už šio tobulo stogo ribų.
Praėjo kelios savaitės. Namie ramus šaltis, kurio dar niekad nebuvome patyrę. Tačiau ir keista aiškumo šviesa: išaugome iš apsimetinėjimo. Kai viena vakarą ji man tyliai padavė puodelį arbatos, mūsų pirštai trumpam susiliečia. Nebėra žodžių, reikia naujai išmokti pažvelgti vienas kitam į akis.
Stoviu virtuvėje, stebėdamas, kaip ji baiginėja savo ritualą: indų plovimas, rankšluostis, tylus žvilgsnis pro langą. Tarp mūsų tarsi trapi, permatoma siena, kurią patys pastačiome.
Nežinau, ar mes vėl pasitikėsime, ar paliksime šią santuoką kaip svetimus. Bet naktį guldami į tą pačią lovą, suprantu keistą dalyką pirmą kartą per visus metus jaučiu tikrumą. Nebelieka iliuzijų. Lieka nuoga, paprasta tiesa apie du sužeistus žmones, kurių pasirinkimai nebebėga nuo šviesos.
Galbūt rytoj viską išdrįsime pradėti iš naujo ar bent jau pabandyti. O gal išsiskirsime. Bet žinau tik viena: tik dabar, stovėdamas savo silpnumo centre, pirmą kartą nejaučiu poreikio meluoti nei sau, nei jai.
Ir, keista, pagaliau jaučiu kad galbūt, būdamas visiškai atviras, aš pagaliau laisvas.






