Vitalis sėdėjo prie senovinio rašomojo stalo su nešiojamuoju kompiuteriu ir puodeliu lietuviškos kavos, kurio skonis buvo tirštas ir sunkus kaip naktis už lango. Reikėjo baigti keletą darbų, tačiau netikėtai tylą perskrodė telefono skambutis. Numeris buvo nežinomas, lyg skambintų iš kažkur tarp sapno ir būdravimo.
Laba diena, klausau, tarė Vitalis.
Jūs ponas Laurinaitis Vitalis Dmitraičiau? Iš Kauno gimdymo namų skambiname. Pažįstate Linytę Austėją Andriušaitytę? paklausė pavargęs, šnopuojantis vyriškis.
Ne, nepažįstu jokios Austėjos. Kame, atleiskite, reikalas? nuostaba netiltino Vitalio balso.
Reikalas jautrus. Austėja vakar mirė gimdymo metu. Susisiekėme su jos mama. Ji sakė, kad jūs vaiko tėvas, tyliai pasigirdo iš ragelio.
Kokio dar vaiko? Koks aš tėvas? Aš nieko nesuprantu! išsigando Vitalis.
Austėja pagimdė mergaitę vakar vakare. O jūs šios mergaitės tėvas. Jei tikrai esate Laurinaitis Vitalis Dmitraičius. Rytoj reikėtų atvykti į gimdymo namus. Reikia spręsti, balsas tapo girdimai sunkus ir lėtas, tarsi sapno rūkas.
Spręsti ką? Vitalis nieko nesuprato.
Atvažiuokit į Kauno gimdymo namus prie Perkūno alėjos. Paklauskite gydytojo Algirdo Petravičiaus. Tai aš. Tada ir pasikalbėsim.
Vitalis dar ilgai laikė telefoną delne, klausėsi ūžiančių tonų, kol pagaliau padėjo. Mintys sukosi sapniškai, netvarkingai.
Austėja… Kokia Austėja? murmėjo, vaikštinėdamas po dusliai apšviestą butą Vilijampolėje. Nieko nesuprantu… Palauk. Devyni mėnesiai… Dabar gegužė… Tai rugsėjis…
Dilgčiodamas nukreipė žvilgsnį į puodelį kavos, kuri atrodė kaip šaltos atminties akmuo, tvinktelėjęs smilkiniuose.
Rugsėjį buvau Nidoje. Dvi savaitės. O, štai kur! Austėja…
Veidą matė miglotai lyg per lietingą langą: šviesiaplaukė, mėlynakė. Jųdviejų buvo tiek, kiek mažų miestelių tarp žalių Lietuvos laukų tačiau argi kiekvieną prisiminsi? Per keturiasdešimt metų Vitalis nebuvo vedęs ir nenorėjo. Vaikai? Dievaži, niekada! Gyveno sau kaip ramus ežeras, nesiruošė keisti net vėjo pūsto vandens paviršiaus.
Bet ji gi mirė… kažkur galvoje užgulė sunkūs, tamsūs debesys.
Kaip ji galėjo mirti? numetė žodžius į orą, žiūrėdamas į lubas, kur galėjo būti atsakymas. Kiek jai buvo? Dvidešimt?
Norėjo užsirūkyti, bet jau kelinti metai, kaip metė. Krūtinėje pradėjo virpėti keistas jausmas gal susimaišė gailestis ir sumišimas?
Vaikas… ištarė, tarytum tamsiame sapne ginčydamasis su senuoju savimi. Tegul Austėjos mama pasiima vaiką. Juk ji močiutė. Nors… gal tas vaikas visai ne mano?
Sprendimas atrodė sumažėjęs iki dulkelės rytoj nuvažiuos, pasirašys atsisakymą ir viskas. Jis išliks toks, koks buvo. Kaip visad.
Bet kodėl negalėjo užmigti? Sapnai lindo tarsi pajūrio vėjai blaškė, kėlė dulkių sūkurius krūtinėje, slėgė.
Šalta, judesio neturinti Austėja kaip ji galėjo būti ta pati, kuri juokėsi ir bėgiojo pajūriu? Kaip ji galėjo likti be gyvybės? Komas užspaudė gerklę, išsiplėtė akyse, virto rūku ir ten pamatė jos veidą, jos juoką, jos žvilgsnį, kupiną aistros. Mergaite, kurią pamiršo dar nespėjęs parvažiuot namo. Dabar ji gulėjo ant morgo stalo. Ir jis stovėjo virš jos kūno.
Vitalis išbėgo į koridorių, pirštu parodė Algirdui Petravičiui, kad duotų minutėlę…
Paprašė nežinomo praeivio cigaretės, giliai įsitraukė šalto, beveik sapniško dūmo, įmetė nuorūką, dideliais žingsniais nuskubėjo į gydytojo kabinetą.
Norit pažiūrėti į dukrą? paklausė Algirdas Petravičius.
Norėčiau pasikalbėti su Austėjos mama. Kur ji? kiek per daug griežtai mostelėjo Vitalis.
Ji laukia koridoriuje. Praėjot pro ją.
Tuoj ateisiu, paskubėjo Vitalis.
Juoda skarele apsigaubusi, neįtikėtinai liesa moteris laukė ant medinio suolo, šiek tiek toliau. Per keletą žingsnių priėjo artyn.
Laba diena, sunkiai surinko žodžius Vitalis.
Austėjos mama pakėlė į jį akis. Vitalis beveik paskendo jose dainavo juodas kaip ežero dugnas skausmas.
Kaip ji panaši į Austėją, netikėtai pagalvojo, tie patys bruožai.
Esu Viltė. Viltė Dmitrienė, tyliai ištarė, Austėjos motina.
O aš Vitalis. Irgi Dmitraičius, nesuprasdamas kodėl, pridūrė.
Žinau. Austėja apie jus man pasakojo. Dabar jau niekada nepapasakos, ir Viltė pravirko.
Vitalis stovėjo bejėgis, kaip vaikas žiemą miške.
Viltė Dmitrienė nubraukė ašarą:
Nepalikit dukrytės! Maldauju! Negaliu leisti, kad mano anūkitė augtų vaikų namuose, suprantat?
Kodėl vaikų namuose? Jūs gi močiutė. Gaunat ją auginti, bandė raminti Viltę. Bet kažkur viduje kirbėjo klausimas: Ji gi mano metų… kaip močiutė?
Neatiduos… Liga man širdies yda, grupė… Jūs tik pripažinkit dukrą! Aš viena ją užauginsiu. Netrukdysim, tik padarykit tą. Viltė maldavo, ištiesdama rankas.
Eime, sukuždėjo Vitalis, vesdamas į gydytojo kabinetą.
Algirdas Petravičius pakėlė galvą nuo tamsių dokumentų.
Ką reikia daryti, kad atpažinčiau tėvystę? nerimaudamas ištarė Vitalis.
DNR tyrimas, trumpai sumurmėjo gydytojas. O kaip vardą duosit?
Kokį vardą? apstulbo Vitalis.
Kaip dukrą vadinsit? netikėtai pagyvėjo gydytojas.
Gal norit pažiūrėti į mergytę? paklausė dar kartą.
Vitalis žvilgtelėjo į Viltę ir tik palingavo:
Nenoriu, ištarė drebančia šnabžda.
Formalumai buvo kaip klampūs sapno taku užsipildė DNR, paaiškėjo: vaikas jo. Lieka klausimas kur kas sunkesnis ką su tuo daryti? Pririšta keisčiausia mintis: jis tiesiog dar nebuvo pasiruošęs žodžiui DUKRA. Tik vaikas.
Padėsiu kaip galėsiu. Atiduosiu pinigų, nupirksiu vežimėlį, ko tik reikės… nutarė sapniškai, likus dienai iki išleidimo iš ligoninės.
Kai Vitalis išvydo slaugytoją, nešančią rausvame, nėriniuotame, išsiuvinėtame ryšulyje mažą gyvybės krepšelį, burna tapo sausa it vasaros rugiai.
Viltė, paėmusi ryšuliuką, atlenkė kampelį, pažvelgė į vidų:
Nori pažiūrėti į mažylę?
Vitalis nespėjo net reaguoti. Staiga atsidarė kabineto durys ir Algirdas Petravičius pakvietė Viltę minutei užsukti.
Viltė padavė ryšulėlį Vitaliui ir nuėjo. Jis sustingo tartum sustojus sapno sekundžių laikrodžiui. Ryšulėlis jo rankose buvo šiltas, kvepėjo saldžiai kaip vaikystės liepų medus. Ir staiga mažylė sukruto, suriaumojo lyg katytė ir pradėjo verkti. Išsigandęs Vitalis pažvelgė žemyn pamatė save mažulytėje. Jo dukra buvo tiksli jo kopija!
Svaigino kažkas kojos linko, jis sėdo ant artimiausio kėdės krašto, švelniai linguodamas ryšulėlį. Mergytė nutilo ir netgi, rodos, nusišypsojo tiesiai į jo akis, sapno stebuklu.
Grįžo jauna močiutė.
Duokit, aš ją paimsiu, ištiesė rankas Viltė.
Pats paimsiu! vos neišrėkė Vitalis. Ji man ką tik nusišypsojo! ir veidas nušvito keistos, didingos laimės šviesa. Varom namo, Viltė, pratarė tyliai. Ir, tarsi viską pagaliau supratęs, tvirtai pridūrė: Mes važiuojam namo kartu.Viltė trumpam sustingo: tokį pokytį Vitalio balse išgirdo pirmąkart ir šioje paprastoje frazėje nugriaudėjo viskas, kas neišsiprašė ašaromis. Ji ir Vitalis žiūrėjo vienas į kitą virpančia, trapia tyla, kuri buvo ir sielvarto, ir nepažinto džiaugsmo pradžia. Mažylė sapnavo ant Vitalio rankų, šiltai prisiglaudusi, o pro langą, pro ligoninės baltas užuolaidas, staiga prasiskverbė pirmas vėlyvo pavasario saulės blyksnis.
Jiedu išėjo į koridorių už nugaros palikę ašarotus laukimus, baltus chalatus, visas uždarytas duris ir neišsakytus klausimus. Lauke jų laukė tylesnis, bet tikresnis pasaulis. Nuo šiol Vitalio gyvenimas visada turėjo reikšti ką nors daugiau nei tvankią vienatvę ar nepabaigtus darbus.
Jis įkvėpė gaivaus oro, pažvelgė į Viltę, paskui į rausvą, šiltą veidelį savo glėbyje. Mergytė neramiai krustelėjo, tarsi jau suprastų, kad pasikeitė viskas o Vitalis užuodė naują kavos kvapą, kurio niekad anksčiau nebuvo ragavęs saldų, šiltą, pažadą primenantį.
Eime namo, pagaliau sušnabždėjo, pirmąsyk be baimės ištardamas žodį, kurio visą gyvenimą vengė.
Ir pajautė: jūra, vėjas, Nida, skausmas ir laimė, viskas susiliejo į vieną išganymo akimirką, kai žinai ir giliausioje nakties tamsoje prasideda aušra.






