2024 m. gegužės 14 d., antradienis
Šiandien buvo vakarų, kurią prisiminsiu visą gyvenimą. Viskas prasidėjo Vilniaus Filharmonijos didžiojoje salėje, kai prasidėjo Tarptautinis klasikinės muzikos festivalis svarbiausias metų renginys. Į prabangiai pasipuošusių žmonių minią buvo susirinkę įvairių tautybių svečiai pokalbių nuotrupos girdėjosi rusų, anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis. O scenoje rengėjai buvo parengę išskirtinę vakarą, skirtą tik europietiškai klasikinei muzikai: Bachas, Mocartas, Bethovenas. Vienas garsiausių Vokietijos pianistų: Klausas Frydrichas Simmermanas, šešiasdešimties metų maestro, ką tik baigė magišką 21-ąjį Mocarto koncertą.
Publika plojo kaip audra. Klausas, pasitempęs tamsioje eilutėje, žile atgal sušukuotais plaukais pasitempęs it karalius. Jis sveikino žiūrovus, tarsi būtų užkariavęs Berlyną, Paryžių, Niujorką. Tačiau paskutinėje salės eilėje, visai šešėlyje, sėdėjau aš Jurgita Kulišytė jauna lietuvaitė iš Varėnos. Buvau apsirengusi tautiniu kostiumu: baltas linas, raudoni ir žali siuvinėjimai. Rankose mažutė kanklėlė, visiškai nederanti su šimtamečiais filharmonijos fortepijonais.
Tai buvo gestas iš organizatorių pusės leisti festivalio pabaigoje pasirodyti su trumpu tradicinės lietuvių muzikos intarpu. Penkios minutės po trijų valandų rimtos Europos muzikos. Jaučiausi lyg kultūrinis prieskonis prie pagrindinio patiekalo. Kartais atrodo, kad mūsų liaudies muzika pristatoma kaip egzotinė dekoracija, ne tikra meninė išraiška.
Užaugau Varėnos pašalėje, ten, kur kanklės skamba ne tik per šventes jos pripildo kasdienybę. Mano senelis, Antanas Kulišas, buvo garsus dzūkų kanklininkas. Man mokė groti nuo mažens, kai sėdėdavau jam ant kelių ir stebėdavau jo rankas. Kankliuoja ne pirštai, dukra, širdis, kartodavo. Kiekvienas brūkštelėjimas pasakodavo dzūkų istorijas apie mūsų protėvius, apie miškus, apie Vakarų ir Rytų susiliejimą.
Senelio jau nebėra pusę metų. Jo paskutiniai žodžiai buvo: Eik į pasaulį, parodyk, kad mūsų muzika verta lygiai tiek pat… Ne dėl technikos, o dėl jausmo. Stebėjau maestro Simmermaną, kuris su šypsena ir arogancija sveikino publiką.
Prie rūbinės, laukdama savo penkių minučių, girdėjau, kaip jis kalbėjosi su festivalio direktoriumi, ponu Jaceku Petruškevičiumi, tik ką bandančiu įtikti Europos žvaigždei. O kas vėliau? Liaudies muzika? klausia Klausas, to neslėpdamas savo paniekos. Taip, pone, trumpas numeris dzūkiškos kanklės ir daina, sumurmėjo direktorius.
Simmermanas sustojo: Kanklės? Girdėjau. Triukšmas be technikos. Paprasti brūkštelėjimai, jokių sudėtingų harmonijų ne muzika. Žodžiai man svaigino galvą. Laikiau senelio kankles taip stipriai, jog pirštai balo.
Direktorius juokingai krizeno, nežinodamas, ką sakyti. Klausas man sugebėjo nusišypsoti ne, tiksliau, atlaidžiai iškišti šypseną: Manau, tai žavus folkloras. Bet negalima lyginti su klasikine muzika, kur reikia metų mokslų, teorijos ir technikos. Pavargusi nuo maloningo žodžių, pasakiau: Liaudies muzika turi 300 metų istoriją. Yra struktūra, sudėtingumas, yra šaknys lietuvių, gudų, lenkų ir totorių. Kodėl reikia menkinti, kai nesuprantate? Klausas nutraukė, išdidžiai pamojęs ranka: Vaikeli, 40 metų studijuoju muziką. Skirtumą žinau.
Jis nuėjo, palikdamas mane tiesiog sustojusią išslydo ašaros. Direktorius tarstelėjo: Nekreipk dėmesio, žinai, kaip tie europiečiai galvoja, kad išrado muziką. Tokie žodžiai nebuvo paguoda galvoje sukosi mintys apie senelį, kas vakarus mokiusį jausti, ne tik groti.
Užsidariau mažame, skurdžiame rūbinės kambarėlyje. Savo kankles glaudžiau prie krūtinės. Triukšmas be technikos ar taip mato mūsų giesmes, dainas, šokius, netikroji aukštoji publika? Prisiminiau save kanklininkę dar septynmetę, sėdint seneliui ant kelių naktimis, kai kaimo žmonės dainuodavo iki paryčių, šokdavo polką, sukurdavo improvizacijas, kurias užrašyti neįmanoma. Muzika ne tik daina, tai kalba su gamta, protėviais, pasauliu.
Atidarė duris įėjo festivalio organizatorė, Onutė Žibutienė, vidutinio amžiaus miestietė. Jurgita, liko dešimt minučių. Gal pasiruošus? Atsistojau, išlyginau tautinio drabužio sijoną. Taip, esu pasiruošusi. Onutė kiek padvejojusi: Girdėjau, ką sakė vokietis… Gaila… Nebėda, atšoviau. Parodysiu, kas yra kanklės. Jei nesupras jo nuostolis.
Scenoje vedėjas garsiai pristatė: Gerbiami svečiai, užbaigiame vakarą trumpu lietuvių liaudies muzikos pasirodymu. Kviečiame Jurgitą Kulišytę. Publikos plojimai buvo mandagūs nė iš tolo nesiekė Simmermano ovacijų. Atrodo, esu saldžioji desertinė folkloro žvaigždė po rimtų virtuoziškų pasirodymų.
Įžengiau į sceną. Avalynės vinys skambėjo į melsvą medieną. Ilgos eilės jau buvo ištuštėjusios, dalis žiūrovų išėjo. Liko tik tie, kuriems buvo smalsu, o gal tik norėjo išlaukti pabaigos. Klausas sėdėjo trečioje eilėje, lyg pamalonintas pareigos. Šalia jo prancūzė violončelininkė, italas smuikininkas, austrų sopranas jų veiduose nuobodulys, susipynęs su mandagumu.
Atsisėdau ant paprastos kėdės scenoje retas vaizdas, kai čia įprasta regėti Steinway fortepijoną ir simfoninius orkestrus. Mano kanklės atrodė lyg per mažos, lyg paprastos, lyg juokingos lyginant su prieš kelias minutes buvusiu instrumentu. Publika šnibždėjosi. Viskas? Tik mergina su smulkia gitaryte?.. Padėjau kankles ant kelių. Rankos šiek tiek drebėjo, jaučiau žiūrovų skepsį, žvilgsnius kaip į įdomybę, ne menininkę.
Giliai įkvėpiau. Prisiminiau senelį, visas kartas, kurioms kanklės reiškia namus, aukojimus, džiaugsmą ir liūdesį. Galvojau apie totorių ritmus, lenkų melodijas, apie dzūkų improvizacijas, apie tikrą lietuvišką charakterį, kuris šiandien beveik pamirštas. Pradėjau groti.
Pirmieji garsai švelnūs, kuklūs. Kanklių skambesys ne toks ryškus kaip fortepijonas. Daug natūralesnis, primityvesnis suteikiantis artumo jausmą. Klausas suraukė antakius. Techniką gal ir įžvelgė, bet jam viskas atrodė paprasta, be harmonijos. Tačiau muzikos srautas sustiprėjo rankos pradėjo judėti užtikrintai. Kanklės prisipildė širdies.
Ritmas tapo dasmingas. Dzūkiškas. Sudėtingas, pulsuojantis, netikėtas iš krikštatėvių, iš miško, iš pievų ir ežerų. Tada pradėjau dainuoti: Per Nemuną keliausiu, o jei negrįšiu anapus lauksiu. Austrų sopranas pakėlė akis nuo telefono. Tai buvo naivi, neformali daina, bet į ją įsipynė emocija, tiesa, sielos skausmas ir džiaugsmas.
Tęsiau grojimą, kaskart tiekdama melodiją ir improvizaciją. Akimirkomis kūriau tekstus: Europietis sako mano muzika triukšmas. Bet kanklės gieda tai, ko pianinas neteko. Salėje kilo šurmuliukas. Violončelininkė šyptelėjo suprato, iš kur kyla spontaniška drąsa. Grojau toliau.
Mano muzika ne raštuose ji širdyje ir probočių sieloje. Klausas jaučiau, kaip viduje kažkas keičiasi. Improvizacija tai, ko pats nepamena daręs dešimtmečius.
Tempas keitėsi rankos lėkė per stygas, tarsi šokdamos dzūkišką polką. Muzika būrė džiaugsmą ir liūdesį vienu metu. Šios rankos molio spalvos, diploma neturi, bet žino, ką liečiu. Onutė, stebinti iš užkulisių, neslėpė ašarų žinojo mano istoriją.
Italas smuikininkas palinko į priekį, užmiršęs visus žanrus atpažino tikrą stebuklą. Muzika peraugo į Sodžius, žymiausią mūsų kanklių soną. Grotas lėtai, giliai, primenant tikras šaknis. Dėl supratimo kanklių reikia atidaryt širdį, o dar palikti ego už durų. Klausas pajuto muzika skirta jam. Pirmoji reakcija priekaištas, bet kažkas giliau, vaikystės prisiminimai apie močiutę, grojančią paprastą vokiečių polką per kaimo pianiną.
Dar grojau, dabar visiškai įsijautusi, kanklės tapo tiltu tarp laikų net obelų žiedai, miško kvapas, senelio balsas vėl buvo šalia. Muzika buvo lyg malda, paskutinė Balnokit, broliai žirgus. Dainavau: Išėjo senelis, palikęs kankles ir ožio šypseną. Kam skirtas atsisveikinimas jam? Sau? Klausas jau verkė, nors bandė tvardytis.
Prancūzė jau snargliavo į nosinaitę, austrų sopranas laikė ranką ant širdies. Italas nusiėmė akinius šluostyti ašaroms. Niekas jau nežiūrėjo į telefonus, niekas nešnekėjo. Buvau viena su siela prieš visą publiką.
Po žodžių nebe kanklių garsų, o jausmų Mano senis nemokėjo skaityti natų, bet muziką žinojo geriau už daugelį, nes suprato, kad muzika ne popieriuje, o širdyje, galvoje ir rankoje. Klausas grojo delnus veide atokvėpis, ašaros teka laisvai. Grojau Siūlų miesto, seną dzūkišką melodiją ir pradėjau šokti pati. Kanklės ir mano kojos skambėjo kartu, dviguba muzika.
Duok ranką, duok ranką, duok ranką ir būkim kartu. Scenoje dvasinga energija kvietimas, bendrystė, ryšys. Klausas pagaliau palūžo verkiantis, praradęs visas teorijas. Visi scenoje visi salėje buvo tiesiog žmonės ir jausmas.
Paskutinis stygos brūkštelėjimas visi tyli, laiko kvapą. Ir tada Klausas atsistojo. Jis ploja, stipriai, be gėdos visas teatras atsistojo. Pradėjo brautis prie scenos, atrodė suvirpęs ir susijaudinęs. Priėjo, puolė ant kelių. Rankas paėmė mano, dar drėgnas nuo grojimo. Atleisk man, buvau žioplas ir arogantiškas. Jis kalbėjo lietuviškai su stipriu akcentu, bet labai nuoširdžiai. Mane 40 metų mokė, kad muzika tik diplomas ar teorija, o šiandien tu man priminei, kad ji gyva tik sieloje.
Aš nežinojau ką sakyti. Klausas, pametęs visas kaukes, verkė prieš visus. Mano močiutė Vokietijoje grojo liaudies dainas pianinu. Todėl pradėjau muzikuoti. Bet pamiršau, kodėl pakeičiau jausmą į techniką. Atsistojo. Daug metų vertinau muziką tik pagal lapą, formą, prestižą. Bet šį vakarą… supratau, kad klydau.
Pagaliau suradau žodžius: Nenorėjau įžeisti. Tik norėjau, kad suprastum, koks mūsų muzika vertinga. Jis pristabdė: Ne, tu man padovanojai didžiausią dovaną tiesą. Tada festivalio direktorius užlipo scenoje: Žiūrovai, manau, tapome istorijos liudininkais. Tiltas tarp tradicijų ir širdžių! Gal norėtumėte groti kartu? Ovacijos, plakimas delnais.
Klausas, jaudindamasis it vaikas, pasiteiravo: Galima? Aš noriu bet nesu pasiruošęs, neturiu natų, tik noriu groti su tavimi. Prisėdo prie fortepijono. Aš prie kanklių. Žinai Ant kalno karklai siūbavo, klausiau? Esu girdėjęs. Bet niekada negrojęs. Nesvarbu. Sek paskui mane, ne galvok jausk.
Pradėjau groti lėtai, prislopinta melodija. Dainavau: Ant kalno karklai siūbavo, mažą vaiką liūliavo… Klausas užmerkė akis, klausė ne protu, o širdimi ir nutęsė pianinu paprastus akordus, kurie papildė, o ne slopino kankles. Kompozicija tapo nauja, graži dviejų pasaulių jungtis. Muzika dėliojo lietų, bangas, gėlę ir namų šilumą.
Publikoje žmonės verkė tie, kas atvyko mokyti, dabar patys mokėsi, kas yra tikras muzikas. Atvažiavau galvodamas, kad Lietuva praturtės Europos muzikos šviesa, o kasdien atrandu, kad mus praturtina lietuviai, šnabždėjo prancūzė austrei. Baigus kūrinį kelios sekundės visiško tylos, tik motinos rankose laikomi vaikai, senoliai, jauni muzikantai visi ploja, rėkia Bravo.
Mes su Klausu apsikabinome vienas kitą scenoje tai tapo ne paprastas muzikinis pasirodymas, o akimirkos, kuriose sutaikė amžių nesusipratimus. Ačiū, sušnabždėjo Klausas. Ačiū už drąsą nepasiduoti, už tiesą, už muzikos jėgą. Ačiū tau, kad pripažįsti klaidą. Tam reikia daugiau stiprybės nei bet kokiai technikai, atsakiau.
Festivalio direktorius paskelbė: Siūlau naują tradiciją nuo šiol mūsų festivalyje visos muzikos bus laukiamos, visos tradicijos gerbtinos, nes svarbiausia, kad muzika pasiektų žmogaus sielą o ne būtų popieriuje.
Kitas dienas stebėjau stebuklą. Medijos išplatino Vokietis mokosi humilijos iš lietuvaitės. Klausas atšaukė turnė, liko Varėnoje dar dvi savaites. Kasdien su manimi ir kitais kanklininkais laužė ledus grojo, dainavo, mokėsi improvizacijos, šoko polką. Sėdėjo mano senelio sodyboje: Europoje muziką uždarome už stiklo pas jus ji kvėpuoja, keičiasi. Mano dėdė, Antanas Jaunuolis, šyptelėjo: Muzika kaip upė, jei užšąla, numiršta.
Klausas suprato: 40 metų tobulinau techniką bet čia matau, kad technika be sielos tik gražus triukšmas. Kol ruošiau grybų sriubą, juokavau: Mokytoju, jūsų technika nuostabi, bet ji turi būti ne pasirodymas, o jausmų išraiška. Klausas mokėsi kankliuoti iš pradžių nerangiai, bet su džiaugsminga nuostaba. Dainavo lietuviškus tekstus ir išmoko išklausyti, atverti širdį.
Prieš išvykstant, surengė spaudos konferenciją Vilniuje: Atvykau su pasipuikavimu, maniau atnešiu kultūrą. Bet būtent čia gavau šviesą. 40 metų skleidžiau mitą, kad europinė muzika standartas viskam. Melas. Muzika matuojama jautrumu, tiesa, bendryste, išsaugota atmintimi. Mano mokytoja liaudies muzikantė iš Varėnos. Aš tapau mokiniu.
Žurnalistas klausė: Ar muzikos išsilavinimas neturi vertės? Klausas: Mokslas įrankis, bet ne tikslas. Mano mokytojas senolis, kuris natų nežinojo, bet sielos skambesį suprato kaip niekas. Kitas klausimas: Kaip keisis jūsų karjera? Klausas: Metus keliausiu po pasaulį, mokysiuosi iš pamirštų tradicijų. O kai sugrįšiu būsiu tikras muzikantas. Grojantis širdimi, ne popieriumi.
Taip, šiandien Vilniuje užfiksuotas stebuklas, tiltas tarp amžių ir kultūrų, kai dedamos ne natų linijos, o žmonių rankos ir širdys.
