Vos ruošiausi lipti į lėktuvą, kai netikėtai atėjo žinutė nuo sesers vyro: Grįžk namo iškart. Tai buvo pirmos klasės įlaipinimo bilietas į skrydį 815, skrendantį į Gervuogių salą atokią, prabangiai uždarą salą prie Lietuvos krantų, garsią skaitmeninio detokso stovyklomis ir neprilygstamu privatumu. Ten ilsėdavosi Lietuvos turtingiausieji, kurie norėdavo savaitę pasislėpti nuo pasaulio, ir net mobiliojo ryšio aktyvistai ten buvo bejėgiai sala tyčia neturėjo ryšio.
Asta sėdėjo Vilniaus oro uosto VIP salone, žiūrėdama, kaip kondensatas laša nuo šampano taurės krašto. Pro langus matėsi pilka lėktuvų aikštelė, lietus ir žibalo kvapas, bet viduje viskas bylojo apie prabangą, auksą ir santūrią tylą.
Ji patikrino telefoną.
Dainius: Ar jau įsėdai? Vairuotojas žino tavo atvykimo laiką. Ieškok užrašo ASTA. Nesikalbėk su taksistais.
Asta nusišypsojo, surinko atsakymą: Dar ne. Dar trisdešimt minučių iki įlaipinimo. Jau pasiilgau. Gal visgi galėtum skristi kartu?
Žinutės burbuliukai pasirodė akimirksniu.
Dainius: Žinai, kad negaliu, mieloji. Susijungimų sandoris vyksta karštomis. Jei šįkart viską sutvarkysiu, pagaliau pailsėsime. Tu važiuok, pailsėk. Prie tavo prisijungsiu po kelių dienų. Esi labai įsitempusi po tėčio mirties. Tau to reikia.
Jis buvo teisus. Kaip visada.
Po tėvo, laivybos magnato Kęstučio Vaitkaus, mirties prieš šešis mėnesius, Asta skendo. Ne vandenyje, o popieriuose. Palikimas buvo milžiniškas nekilnojamojo turto, logistikos ir investicijų imperija, kuriai ji neturėjo jokio pasirengimo.
Tada atsirado Dainius.
Jos vyras, trejus metus kartu, tapo jos uola. Jis paliko savo merdėjančią architektūros įmonę ir ėmė tvarkyti Vaitkaus turtą advokatus, buhalterius ir tarybos narius, stebinčius Astą tarsi grobį. Jis suplanavo šią kelionę iki smulkmenų: privati vila, žygiai mišku, SPA procedūros.
Ponia Vaitkiene? kreipėsi salės darbuotoja su šypsena, tokia tvarkinga kaip uniforma, ties Asta stovėdama. Pradedame pirmąjį įlaipinimą. Ar norėtumėte papildyti taurę prieš išvykdama?
Ne, ačiū, pakilo Asta, sulygino šilko suknelės sijoną. Esu pasiruošusi.
Ji paėmė savo rankinį lagaminą senovinį, odinį, kurį Dainius jai įteikė vestuvių metinėms. Eidama pro automatines duris pajuto šiurpų, svetimą jausmą. Tai nebuvo džiaugsmas veikiau šaltos dilgčiojančios bangos sprande.
Pabandė nustumti tai kaip kelionės nerimą. Niekada iki šiol viena taip toli nekeliavo. Dainius paprastai tvarkydavo pasus, arbatpinigius, maršrutą. Be jo Asta jautėsi lyg ir netekusi pagrindo po kojomis.
Ji žingsniavo per ilgą koridorių link 42 vartų. Kondicionierius pūtė gūsiais. Ji susisupo į šaliką.
Telefonas vėl virptelėjo.
Tikėjosi dar vienos meilės kupinos žinutės iš Dainiaus gal širdutės ar priminimo gerti daugiau vandens.
Atrakino ekraną.
Tai buvo ne Dainius.
Simona: KUR ESI?
Asta suraukė antakius. Su sese Simona nebendravo jau dvi savaites. Nuotaikos buvo įtemptos. Simona menininkė, maištininkė, nerangi Vaitkaus duktė niekada nemėgo Dainiaus. Vadino jį Rykliu kostiume. Dainius, savo ruožtu, Simoną vadindavo siurbėle esą ji tik dėl palikimo lyg uodas įsikandus.
Asta parašė: Oro uoste. Važiuoju į kelionę, kurią Dainius užsakė. Kodėl klausi?
Simonos rašymas blykčiojo, išnyko, vėl pasirodė nervingai, sutrikusiai.
Simona: NELIPK Į TĄ LĖKTUVĄ.
Asta sustojo. Keliautojai aplink tekėjo kaip upė pro akmenį.
Asta: Simona, baik. Pavargau. Nenoriu dar vieno tavo dramos spektaklio.
Simona: ASTA, KLAUSYK MANĘS. Esu tavo namuose. Atvažiavau atiduoti tėčio laikrodžio. Dainius mane palaikė valytoja. Jis nežino, kad girdėjau.
Simona: Jis nupirko bilietą tik į vieną pusę.
Asta sustingo. Surezgusios žinutės nesurišo į prasmę. Žinojo Dainius viskuo pasirūpina.
Simona: Kelionė į vieną galą. Spąstai, Asta.
Paskutinis kvietimas į lėktuvą 815 Gervuogių sala, garsiakalbyje nuskambėjo. Keleivė Asta Vaitkienė, prašome eiti prie vartų.
Asta pažvelgė aukštyn. Vartų darbuotoja stebėjo ją, laikydama skanerį. Įėjimas į lėktuvą priminė tamsų tunelį.
Telefonas vėl suvirpėjo.
Dainius: Kodėl tavo sekimo žymė vis dar fojė? Lipk į lėktuvą, Asta. Praleisi vietą.
Kontrastas rėžė akis Simona išsigandus, Dainius šaltai kontroluojantis.
Po trejų metų Asta pirmą kartą sudvejojo.
2 DALIS: ĮSPĖJIMAS
Vartų darbuotojos šypsena ima tapti priverstinė.
Ponia? Durys užsidaro po dviejų minučių.
Asta žengė žingsnį pirmyn. Instinktas trimetės santuokos įdiegta tvarka liepė paklusti Dainiui. Jo pyktis dėl išleistų pinigų, tas sunki atodūsis, nuo kurio pasijausdavo menka ir kvaila
Tik Simona visada buvo pavydi, Asta bandė save įtikinti. Jai nepatinka, kad mudu laimingi.
Pakėlė įlaipinimo bilietą.
Telefonas vibruoja taip smarkiai, kad vos nenukrito iš rankų. Ne žinutė, o nuotrauka.
Pro šiek tiek pravertas duris nufotografuota neryški scena: Dainius stovi tėčio kabinete, vienoje rankoje palydovinis telefonas, kitoje viskis.
Bet sustingo ne vaizdas, o Simona pridėtas užrašas.
Simona: JIS NE VIENAS.
Asta patraukė nuotrauką arčiau. Kabineto lango atspindyje neaiškiai matėsi, kad svečio kėdėje sėdi nepažįstamas vyras su tatuiruote ant kaklo ir lagaminu rankoje.
Simona: Tiesiog išeik iš oro uosto. DABAR. Neskambink man galbūt tavo telefone šnipas. Bėk.
Asta žiūrėjo į vartų darbuotoją. Į tamsų lėktuvo tunelį. Tai nebepanašu į atostogų pradžią veikiau į žvėries nasrus.
Ponia? susirūpino darbuotoja. Dar viena minutė.
Asta užgniaužė kvėpavimą. Stingo krūtinėje.
Aš balsas drebėjo. Pamiršau vaistus automobilyje.
Jei dabar išeisite, jau nebeįleisime, perspėjo darbuotoja.
Supratau, Asta sušnabždėjo. Neisiu.
Atsigręžė.
Vos nusisukus nuo vartų ją užplūdo nebe nerimas, o plikas siaubas. Ėjo sparčiai klaksėdama kulniukais. Tuomet perėjo į bėgimą.
Nei bagažo pasiimti, nei į Marko vairuotojo laukiamą zoną neėjo. Prasibrovė pro brangius juodus automobilius tiesiai prie geltonų taksi.
Įsisėdo į vieną jų viduje tvyrojo senos kavos ir pušies kvapas.
Kur važiuosim? žvilgtelėjo vairuotojas į Astos prabangų rūbą.
Tiesiog važiuokit. Bet kur. Tiesiai į autostradą, link link Klaipėdos.
Taksi pajudėjo nuo bordiūro, susiliedamas su transporto srautu. Astos telefonas vėl sužibo.
Skambutis: Mielasis
Ji nekėlė.
Ekranas užtemo, tuoj vėl nušvito.
Skambutis: Mielasis
Astos ekrane švytėjo Dainiaus nuotrauka šypsosi, laikydamas vyno taurę, atrodo jaukus, saugus.
Jis seka mane, suvokė Asta. Klausė, kodėl žymė dar oro uoste.
Atsidarė FindMyPhone programėlę, kurią Dainius įdiegė saugumo sumetimais. Išjungė buvimo vietos matomumą.
Telefonas trankiai skambėjo vėl ir vėl.
Kai taksi įlėkė į magistralę, pranešimų langas virto plytų siena.
10 praleistų skambučių.
20 praleistų skambučių.
Žinutė: Asta, atsiliepk.
Žinutė: Ką tu darai?
Žinutė: Lakūnas laiko lėktuvą. Grįžk atgal.
Žinutė: KLYSTI.
Asta žiūrėjo pro langą į pilką miestą. Pykino. Jautėsi beprotiška. O jeigu Simona klysta? O jei Dainius tiesiog susitiko su kuo nors? Ar verta griauti šeimą dėl neaiškios nuotraukos ir sesers nuojautos?
Tada prisiminė vairuotoją, kurį suorganizavo Dainius. Nesikalbėti su jokiu kitu.
Kraupiai susimąstė jei būtų sėdusi į tą automobilį, svetimoje šalyje, be kalbos, be supratimo kur ji būtų atsidūrusi?
Telefonas zyzė vėl.
99 praleisti skambučiai.
Tai ne rūpestis. Tai panika. Ir Asta pirmą kartą suprato panikuoja ne ji, o jis.
3 DALIS: SULAUKIMAS
Asta susitiko Simona Kaune, visą parą veikiančioje kavinėje, toli nuo prestižinių Vilniaus prospektų, kuriuose Vaitkų pavardė įprasta.
Simona atrodė klaikiai. Plaukai susivėlę, akys raudonos ir išplaukusios. Ji sėdėjo kamputyje, abiem rankom apglėbusi puodelį stiprios kavos matyt, kad nesudrebėtų.
Atėjus Astai, Simona neapkabino. Tik linktelėjo į priešais esantį krėslą.
Išjunk telefoną, nurodė.
Asta klusniai padėjo į rankinę. Sakyk, kas vyksta. Palikau dešimties tūkstančių eurų bilietą. Dainius mane užmuš dėl to.
Jis ir planavo tai padaryti, rimtai atsakė Simona.
Asta krūptelėjo. Nesakyk taip.
Aš užėjau į namus, šnabždėjo Simona, nežiūrėdama į akis, nors aplink stalai žvanga indais. Norėjau palikti tėčio laikrodį. Tą, kurį Dainius deklaravo dingusį. Praeitą savaitę radau jį jo sportiniame krepšyje. Pagrobiau atgal. Ketinau palikti su rašteliu suprantu, kad jis vagis.
Dainius ne vagis, iš įpratimo gynė Asta, bet balsas buvo silpnas.
Jis dar blogesnis, nutraukė Simona. Turėjau raktą, kurio jis manė netekusią. Girdėjau, kaip šaukia kabinete. Nežinojo, kad esu.
Simona ištraukė telefoną. Įjungė įrašymo programą.
Nufotkinau ne tik nuotrauką, Asta. Įrašiau ir garsą.
Paspaudė play.
Per triukšmą mezgėsi Dainiaus balsas nebe žemas ir ramus, o kampuotas, pyktas ir žiaurus.
Dainius (įraše): man nesvarbu, ar blogas oras! Komanda Klaipėdoje kainuoja penkiasdešimt tūkstančių per dieną! Nusileidžia, paimat ją per VIP išėjimą ten nėra kamerų.
Kitas balsas (prislopintas): popieriai?
Dainius: Jos krepšyje. Įkišau pavedimo dokumentus šalia kelionių draudimo. Kai nuvešit į sandėlį, priverskit pasirašyt. Sakykit, kad tai išpirkos lapas, ką norit. Tikim surašą.
Kitas balsas: O paskui?
Penkių sekundžių tyla, slegianti kaip kauptuvo smūgis.
Dainius: Tai sala, Donatai. Jūra gili. Svarbu, kad kūnas neišplauktų, kol bus baigtas paveldėjimo procesas.
Simona sustabdė įrašą.
Kavinės staliukas įsmigo į tylą. Taures ir keptuvės užkrito į pašalius, ausyse dūzgė tarsi vapsvos.
Asta jautėsi lyg gavusi kumščiu į pilvą.
Pavedimo įgaliojimas, sušnabždėjo. Praėjusią savaitę prašė pasirašyti naujas sutartis. Sakiau, kad noriu perskaityti. Supyko. Sakė, kad netikiu juo.
Jam reikia pilnos kontrolės, paaiškino Simona. Tėtis suplanavo, kad be tavo parašo Dainius negali liestis prie pagrindinio turto. Jei tu prapuls numirsi o jis turės tavo įgaliojimą
Viską gaus jis, Asta užbaigė.
Pažvelgė į savo rankas. Deimantinis žiedas meilės simbolis pasijuto lyg antrankiai.
Jis bankrutavęs, Asta, švelniai tarė Simona. Patikrinau. Jo įmonė bankrutavusi metus. Iš sąskaitų perveda pinigus skoloms, lošimams. Kriptovaliuta. Piramidės. Išsikapstyti gali tik palaidojęs tave.
Astai ašaros ėmė spausti akis piktos ir karštos.
Tikėjau juo. Gyniau prieš tave.
Žinau, Simona suspaudė sesers ranką. Svarbu tik tai, kad esi saugi.
O ar esu? klausė Asta. Jis žino, kad nelipau į lėktuvą. Ką daro toks žmogus, kai planas griūva?
Tarsi atsakydamas, virš baro suspindo skubus pranešimas per televizorių:
POLICIJOS OPERACIJA KELYJE VILNIUSKAUNAS.
Reikia į policiją, sureagavo Simona.
Ne, Astos veidas sukietėjo. Nusivalė ašaras. Policijai jis iškart samdys advokatus, sakys, kad įrašas suklastotas, pavadins siurprizinio pagrobimo žaidimu ar dar kuo. Jis moka įkalbėti kiekvieną.
Tai ką darysim?
Asta išsiėmė telefoną. Įjungė.
Pranešimų lavina grįžo. Tarp jų naujas balso paštas.
Įjunk, pasiūlė Simona.
Asta padėjo telefoną ant stalo.
Dainius: Asta! Atsiliepki! Kur esi? Tu viską gadini! Esu oro uoste. Tikrinu salonus. Jei žaidi, rimtai po to gailėsies. Atvažiuoju tavęs ieškoti.
Jis ieškojo aukos.
Jam reikalinga auka, pakilo Asta. Pasiūlykim įtariamąjį.
4 DALIS: POSŪKIS
Asta nenuėjo į artimiausią nuovadą. Ji nuvažiavo į Vilniaus 1-ąjį komisariatą Žvėryne, kur tėvas kadaise rėmė paramą policijai, o dirbo vyresnysis inspektorius Mažeika senas šeimos draugas.
Mažeika pavargęs, įtariai žvelgiantis vyras, bet išklausė.
Sėdėjo apklausos kambaryje, kur kvepėjo sena kava. Asta padėjo telefoną ant stalo.
Jis bando mane nužudyti, ištarė.
Sunkūs kaltinimai, pone Vaitkiene, atsakė inspektorius. Dažniausiai tai būna šeimyniniai barniai, pinigai.
Tai ir yra dėl pinigų. Vien dėl jų.
Simona įsiterpė: Parodyk įrašą, Astai.
Įrašą? perklausė Mažeika. Juk sakėt, kad tik audiomedžiaga?
Tai Simona užfiksavo garsą. Bet Dainius Dainius pernelyg pasitikėjo. Manė, kad vienintelis turi slaptažodį.
Asta ištraukė iš lagamino nešiojamą kompiuterį. Prisijungė prie namų apsaugos sistemos paskyros.
Jis visur įrengė kameras saugumui. Bet aš moku už paslaugą. Praėjusį mėnesį susigrąžinau administratoriaus slaptažodį, kai Wi-Fi dingo.
Atsidarė failą: KABINETAS 16:00.
Vaizdas aukštos raiškos: Dainius vaikšto pirmynatgal. Vyras su tatuiruote sėdi priešais.
Staiga Dainius prieina prie sieninės seifo. Išima juodą pistoletą. Tikrina apkabą, slepia už diržo.
Tada atsisuka į svečią:
Jei Klaipėdos planas sužlugs, darom nepatogiai. Pranešu, kad Asta dingo. Ji išvažiavo, neatvyko. Tu užsuki į namus. Atrodo kaip įsilaužimas.
O žmona? klausia svečias.
Dainius žiūri į nuotrauką jų vestuvių. Šmaukščia į stalą.
Nėra žmonos. Tik našlė.
Mažeika pašoka. Įtarumas dingsta.
Tai jau pasikėsinimas nužudyti. Reikia jo buvimo vietos, griebia raciją. Ieškokit Dainiaus Vaitkaus, šiandien oro uoste.
Jis Vilniuje, ramiai pasakė Asta. Ieško manęs.
Sulaikysim. Jūs su sese liekat čia, esate mūsų globojamos.
Ne.
Mažeika sunerimo: Ką?
Jis turi mano pasą, ID, visas teises. Jei pamatys policiją, bėgs. Nusimes ginklą, paskambins advokatams. Reikia užklupti jį darant.
Ką jūs siūlot?
Asta kilstelėjo telefoną. Pirštas ant skambinti.
Paskambinsiu ir pasakysiu, kad jo laukiu.
5 DALIS: BAIGIAMASIS AKORDAS
Planą sutarė: pavojingas, rizikingas, bet Asta kitaip nesutiko.
Ji stovėjo Vilniaus oro uosto atvykimo salėje minioje, bet padengta. Po paltu slėpėsi mikrofonas. Inspektorius Mažeika ir keturi civiliai policininkai pasiskirstė perimetrą kaip vairuotojas, turistai, valytojas.
Simona stebėjo iš autobusiuko lauke, springo iš įtampos.
Telefonas suskambo.
Kelk ragelį, Mažeikos balsas ausinuke.
Dainiau?
Asta! Tu kur pradingai? Visą aeroportą išnaršiau!
Aš išsigandau, Dainiau Nelipau į lėktuvą. Esu atvykimų salėje, laukiu tavęs. Parvežk namo, prašau.
Lik vietoje, niekur neik. Tave matau.
Asta pažvelgė į aukštą.
Ten, minioje, pasirodė Dainius. Atrodė tvarkingas, bet akys pašėlusios. Pastebėjęs Astą, nulėkė laiptais, stumdamas šeimą su vežimėliu.
Asta stovėjo. Kiekviena ląstelė rėkte rėkė bėgti. Bet ji nesitraukė buvo masalas.
Dainius pribėgo. Ne apsikabino sugriebė už rankos, stipriai, kad net skaudėjo.
Tu bjauri kvaiša, sušnypštė, veidas vos porą centimetrų nuo jos. Sužlugdysi viską.
Skaudini mane, Dainiau, garsiai, kad mikrofonas fiksuotų.
Ir dar labiau priimsi, tempė link durų, aikštelės į automobilį. Pasirašysi popierius. Užbaigsim.
Kokių popierių? Asta spyrėsi. Pavedimo įgaliojimo?
Dainius sustojo. Įsižiūrėjo ne ašaros, o kieto žvilgsnio.
Iš kur žinai? tyliai surimtėjo.
Nes Simona ne tokia kvaila, kaip tu galvoji.
Ranka nuslydo prie diržo pajuto ginklą.
Į automobilį! sumurmėjo, traukdamas šautuvą po švarku.
Policija! Mesk ginklą!
Šūksnis nuskambėjo per terminalą kaip šūvis.
Dainius apsisuko. Pseudovairuotojas laikė Glocką. Turistai taip pat. Mažeika puolė link jų.
Klaida! rėkė Dainius, griebė Astą prieš save kaip skydą. Atsitraukit! Turiu šautuvą!
Minia prieš dvi, keliautojai krito slėptis.
Dainiau, žiūrėk į mane, Asta nesutriko, nors ginklas spaudė nugarą.
Tylėk! riktelėjo Dainius. Noriu automobilio! Lėktuvo!
Baigta, tvirtai pasakė Asta. Turim įrašą. Kabinetas. Seifas. Pokalbis su Donatu. Viską.
Dainius įsitempė. Išblyško.
Ką?..
Mačiau tave, švelniai. Mačiau žvėrį.
Trumpą akimirką ranka paleido jos petį. Asta trenkė kulnu jam per koją ir alkūne į šonkaulius.
Dainius suriko.
Kol bandė ištraukti šautuvą, Mažeika jį pargriovė abu nukrito prie vežimėlio. Ginklas nuriedėjo grindimis.
Trys pareigūnai iškart jį spaudė prie grindų.
Dainiau Vaitkau, esi sulaikytas įtariant nužudymo sąmokslu, pagrobimu ir prievartavimu.
Dainius blaškėsi ant grindų, jo brangus kostiumas plyšo per petį. Sukaupęs jėgas pakėlė akis į Asta.
Asta! rėkė į neviltį. Asta, apkabink! Viskas nesusipratimas! Myliu tave! Dėl mūsų stengiausi!
Asta pažvelgė į jį iš viršaus. Susitvarkė paltą. Pažvelgė į žmogų, kuris planavo jos mirtį.
Tu mylėjai ne mane, Dainiau, ištarė, o pinigus. O dabar netekai abiejų.
Kai jį tempė su antrankiais, Dainius žvelgė į Astą. Nebebuvo meilės, žavesio tik neapykanta.
Tu niekada nebūsi saugi! suriko, kol stumdami išvedė. Aš ne vienintelis!
Durys išslydo, nutildydamos jį.
Simona prasiveržė pro policijos juostą. Nepaklausė, ar Asta sveika tiesiog stipriai apkabino, kad Asta vos kvėpuodama, galėjo pagaliau išlieti ašaras.
6 DALIS: NAUJA KRYPTIS
Trys mėnesiai vėliau.
Oro uostas vėl žmonių pilnas, bet baimės nebeliko.
Asta sėdėjo paprastame laukiamajame, nebe pirmoje klasėje. Valgė bandelę, vilkėjo džinsus ir odinę striukę. Žiedą ant piršto pakeitė mamos sidabrinis žiedelis.
Teisinė kova buvo žiauri. Dainius bandė vaidinti išprotėjusį, vėliau kad prievartavo. Bet vaizdo įrašai, vyro su tatuiruote parodymai už susitarimą, nulėmė nuosprendį. Dainius laukė dvidešimt penkeri metai.
Vaitkų turtas kruopščiai peržiūrimas. Senąją tarybą Asta atleido. Verslo mokėsi pati, kasdien.
12-asis vartas, laipinimas į Tokiją, paskelbė per garsakalbį.
Simona atsisėdo šalia dvi kavos iš kioskelio.
Parnešiau kofeino, ištarė. Žvilgtelėjo į Astą. Laikausi?
Taip, šyptelėjo Asta.
Žinai, dar turim tėčio lėktuvą. Galėjom skrist privaciai.
Pardaviau jį ryte, tvirtai pasakė Asta.
Simona pakėlė antakius. Tėčio lėktuvą?
Per daug prisiminimų. Noriu skristi kaip įprastas žmogus. Likt pamesta, tempt pačiai bagažą.
Paėmė telefoną.
Per kontaktus susirado Mielasis .
Tris mėnesius policijai reikėjo telefono įrodymams: 99 praleisti skambučiai, sekimas. Bet byla baigta.
Paspaudė Trinti. Sistema paklausė: Ar tikrai?. Neatsisakė. Spustelėjo Taip.
Vardas išnyko. Skambučių žurnalas dingo. 99 skambučiai, skaičiavę minutes iki jos žūties, tapo tik praeities skaitmenų šešėliu.
Hej, bakstelėjo Simona. Jau mūsų grupės laipinimas.
Asta atsistojo. Pasiėmė kuprinę. Pažvelgė į drąsią sesę, išgelbėjusią jai gyvybę, kai meilė vos nesunaikino.
Paruošta? šyptelėjusi paklausė Simona.
Jokių vyrų, šyptelėjo Asta.
Jokių paslapčių, papildė Simona.
Jokių spąstų, abi susijuokė.
Asta padavė bilietą darbuotojai skeneris sučiulbėjo patvirtindamas žaliu. Leidosi į lėktuvo koridorių, šį kartą be baimės tik smagus nepažinumo jausmas.
Lėktuvui kylant virš Vilniaus, Asta pažvelgė pro langą. Apačioje driekėsi platus, sudėtingas, nuostabus pasaulis.
Vieną skrydį ji praleido, kad išgelbėtų gyvybę. Šio jau nebepraleis.
Pažvelgė į Simoną ir nusišypsojo: Skrendam.
