Vyras paliko mane po vienuolikos metų santuokos, o priežastį pasakė taip paprastai, kad ji atrodė keisčiau nei pats sapnas: pasak jo, esą nustojau savimi rūpintis. Jis murmėjo, kad tai buvę aišku jau kurį laiką, nors niekada apie tai atvirai nekalbėjo.
Kai susipažinom, kasdien rūpinausi savo išvaizda. Lūpdažiai, kruopščiai parinkti drabužiai, visada dailiai sušukuoti plaukai visa tai buvo mano kasdienybė. Dirbau, išeidavau į miestą, užtekdavo laiko ir sau pačiai. Paskui atėjo vaikai, rutina, žvangančios euro monetos ant virtuvės stalo, atsakomybės, kurios nė viename sapne nesibaigia. Toliau dirbau, bet ant savo pečių užsikėliau ir namus, maisto ruošimą, dulkių šluostymą, vizitus pas gydytojus, viską, kas laiko šeimą ant kojų, bet niekada nematyti kaimynams ar net vyrui.
Mano dienos prasidėdavo dar prieš šeštą ryto, baigdavosi po vidurnakčio. Dažnai išeidavau nepasidažiusi, nes laikas tarp sapnų ir žadintuvo neišsitęsia. Užsivilkdavau pirmus švarius drabužius po ranka, ne todėl, kad man nerūpėčiau, o todėl, kad sapnavau nuovargį net nubudusi. Jis grįždavo namo, valgydavo, žiūrėdavo televizorių, užmigdavo. Niekada neklausė, ar aš gyva ar tik šešėlis, niekada neatnešė puodelio arbatos, neklausė, ar manęs vis dar užtenka.
Po kiek laiko užplaukė pastabos. Kad jau nebesirūpinu savimi, kaip kadaise. Kad trumpėja suknelės, ilgėja liūdesys. Kad esu apsileidusi, kaip jis sakė. Galvojau, kad tai vienetiniai komentarai, neišsipildantys jų šešėliai. Niekada negalvojau, kad jie taps priežastimi pakuotis lagaminą. Bet jis niekados nesakė Jaučiuosi toli nuo tavęs arba Reiktų pasikalbėti. Vieną rytą tiesiog išėjo, kaip lapkritį migruojanti gervė.
Tą dieną, kai paliko, jis pasakė tiesiai: jaučiąs, kad pasikeičiau, kad nebeliko tos moters, kuri anksčiau dėl jo puošdavosi. Primniau jam viską, ką dariau dėl namų, vaikų, mūsų. Jis burbtelėjo, kad to nepakanka, jam reikia didžiuotis šalia esančia moterimi, kaip šachmatininkas pėstininku.
Tyliai susikrovė savo kelioninį krepšį, paliko ant stalo tuščius euro centus. Po kelių dienų kaimynė Aušra pašnabždėjo, kad jis jau matytas su kita moterimi be vaikų, besišypsančia sporto klube, kurios nagai blizga kaip šviežias ledas ant Neries. Tuomet supratau, kad problema niekada nebuvo tušėje pudrinėje.
Dabar vis dar keliuosi anksti, dirbu, laikausi namų, sapnuoju vaikų juoką. Rūpinuosi savimi, kai pati to trokštu, ne tuomet, kai to reikalauja kito lūkesčiai ar praverti namų durys. Nustojau puoštis ne todėl, kad meilė išnyko, tiesiog visą gyvenimą nešiojau ant rankų, gal net sapnuose. Tačiau jis vis tiek nusprendė išeiti. Galvoju pradėti sportuoti, gal nueiti į baseiną, bet nesurandu sau laiko. O kam? Matyt, jam tiesiog reikėjo ne manęs.
Lietuviškam sapne niekas nieko nepraranda tik pasikeičia pavidalai.
