Prieš beveik dvejus metus išgirdau iš savo vyro žodžius, kurių niekada nepamiršiu: Tu gyveni tokį nuspėjamą gyvenimą, kad imu nuo tavęs nuobodžiauti. Nors Tomas manė, kad mūsų gyvenimas pilkas, man to visai pakako ir buvau laiminga. Kiekvieną rytą anksti keldavausi, ruošdavau pusryčius, atlikdavau rytinę mankštą ir susitvarkydavau eidama į darbą. Pirmiausia pagelbėdavau vyrui, nes jis išvykdavo į darbą anksčiau, vėliau pati paskubomis ruošdavausi. Mūsų visus valgymus gamindavome namie; antrą pusryčių porciją dėdavau į dėžutes sau ir vyrui. Kiekvieną vakarą, eidama namo, užsukdavau į parduotuvę, paskui gamindavau, tvarkydavausi, skalbdavau rūbus. Prieš miegą filmas ir ramus miegas.
Buvau įsitikinusi, kad viskas yra gerai. Namai tvarkingi ir jaukūs, vyras aprūpintas ir pavalgęs. Ko dar galėčiau norėti? Kiekvieną šeštadienį iššveisdavau butą iki blizgesio, kepdavau skanumynų, gamindavau šventiškesnius patiekalus. Vakare dažnai pasikviesdavome draugų arba nueidavome į miestą. Sekmadieniais lankydavome tėvus pusę dienos praleisdavome pas vienus, kitą pusę pas kitus. Padėdavome ūkio darbuose, pasikalbėdavome, džiaugdavomės artimųjų draugija.
Vakare visada ramiai ilsėdavomės namuose. Niekada nesipykdavome, nekeldavome balso. Mūsų namuose gyvavo harmonija ir ramybė. Bet. Vieną dieną vyras pranešė, kad jam nuobodu su manimi. Kelias valandas aiškino, kad nėra laimingas, ir pateikė draugų pavyzdžius jie gyvena pašėlusį, įdomų gyvenimą, o mes, pasak jo, net nesipykstame! Tą vakarą jis tiesiog išėjo iš namų.
Buvau visiškai patenkinta savo gyvenimu ir nenorėjau nieko keisti. Tačiau dėl mylimo žmogaus buvau pasiryžusi pasistengti. Pirmiausiai nusprendžiau pakeisti savo išvaizdą išmečiau pusę spintos, eidama apsipirkti išleidau visus eurus, kuriuos taupiau sodybai. Iškirpau plaukus, pakeičiau spalvą. Nusprendžiau būti nebe nuobodi. Po to susiradau naują darbą vietoje biuro pasirinkau švenčių organizavimą. Naujas darbas atvėrė man visai kitokių, netikėtų pramogų galimybių.
Po savaitės Tomas grįžo ir pamatė, kaip pasikeičiau. Pažadėjau, kad nuo šios dienos gyvensime visiškai kitaip. Ir pažadą ištesėjau. Nuo tada beveik nebūdavome namuose visur lakstėme, susipažinome su daugybe įdomių žmonių. Kiekvieną vakarą vis koks naujas klubas, restoranas, baras, vakarėlis, draugų susibūrimas, nauja iškyla, kelionė dviračiais ar išvyka su baidarėmis. Netgi savaitgaliams išvažiuodavome į kitą miestą.
Praėjus keliems mėnesiams tokio pašėlusio gyvenimo, Tomas pradėjo kalbėti, kad jam norisi ramybės, tik pasėdėti namuose. Prisipažino pasiilgęs mano naminio maisto, pyragų. Dabar visiškai nebebuvo laiko stovėti prie viryklės neturėjau nė menkiausio noro vėl viską imti į rankas. Buvau taip pasikeitusi, kad Tomas jau jokio ilgesio mano draugijai nejautė.
Dar po savaitės vyras pranešė, kad daugiau nebegali gyventi tokiu įtemptu tempu. Jis nori tų ramybės laikų, senos tvarkos, patogumo, jaukumo. Nori vakarus leisti namuose, savaitgalius su tėvais, valgyti šviežius, naminius patiekalus, o ne užsakytą ir perskaitintą iš dėžutės maistą.
Tik aš supratau, kad man jau nebenorisi to senojo gyvenimo. Įdėjau nemažai pastangų pripratinti save prie suaugusio žmogaus atsakomybės, o dabar grįžti atgal tikrai neverta. Dabar man puikiai tiko naujas gyvenimo ritmas. Aišku, ankstesnis irgi patiko, bet dabar keisti jį nebenoriu. Šįkart, kai Tomas pasakė, jog nori, kad viskas vėl būtų kaip anksčiau, kilo tikras skandalas.
Galiausiai, taip ir baigėsi jo svajonė sudužo lėkštės, atėjo kaimynai, iškvietė policiją. Tomas pasiėmė daiktus ir išvyko pas mamą. Matyt, tikisi grįžęs rasti mane tokią, kokia buvau. Visgi, to jau bus per daug. Mes nesam filmo veikėjai ir negalim taip greit pasikeisti. Tomas sugrįš namo, o ant stalo ras skyrybų dokumentus ir laišką, kuriame parašyta, kad man nusibodo su juo gyventi ir nebenoriu tęsti mūsų bendro gyvenimo.
