Vyras skubėjo į oro uostą. Tačiau tai, ką jis pamatė pakeliui, jį nustebino ir privertė sustoti.
Tą dieną viskas ėjo savo nuobodu keliu, nebent smarkus lietus, lyjantis lauke.
Jis skubėjo į oro uostą į savo skrydį, kai pamatė moterį su mažu vaiku, stovinčią po lietumi. Akimirką jis bandė nesidistaguoti ir tęsti kelionę, bet sąžinės graužimas privertė jį sustoti, išlipti iš automobilio ir priartėti prie moters.
Labas, kuo galėčiau jums padėti? Kodėl stovite čia su šiuo nuostabiu kūdikiu? paklausė jis.
Neturiu kur eiti, atsakė moteris. Aš atsidūriau gatvėje dėl savo vyro ir nežinau, kas mūsų laukia.
Vyras be abejonės iš kišenės ištraukė savo buto raktus ir liepė vairuotojui nuvežti juos namo, užtikrinti viską, ko jiems reikės, kol jis grįš iš kelionės.
Vairuotojas juos pasodino į automobilį ir nugabeno į jo namus, o pats vyras tęsė kelionę į oro uostą.
Po dviejų savaičių jis grįžo iš kelionės ir nuėjo į savo butą. Pabeldęs į duris pastebėjo, kad niekas neatidaro. Durys nebuvo užrakintos, ir jis įėjo vidun.
Tai, ką jis ten pamatė, tiesiog sukrėtė jį…
Jis sustingo slenkstį, širdis plakdamas sparčiau. Svetainėje stovėjo moteris su vaiku, bet jų veidai nebu tie patys, kuriuos jis matė po lietumi.
Žaislai tvarkingai sudėti ant grindų, ant stalo šviežiai paruoštas vakarienė, o ant pianino gulėjo mažas laiškelis: Ačiū už jūsų gerumą. Esame namuose.
Tačiau jo žvilgsnis nuslydo į kampą, kur, susivyniojęs į švelnų pledą, tupėjo kitas vaikas, susigūžęs kamuoliuku.
Jis buvo svetimas Jonui, bet kažkodėl atrodė pažįstamas akys tos pačios, kaip to lietuje matyto kūdikio, tik dabar jau beveik septynmetis.
Moteris pakėlė galvą ir švelniai nusišypsojo, bet akyse glūdėjo nerimas: Jis mus pats rado. Mes jį vadiname… savo stebuklu.
Jonas pajuto, kaip įtampa palieka jo kūną, bet viduje augo keistas jausmas. Tai nebuvo vien dėkingumas tai buvo paslaptis, slepianti nuostabą.
Vyras skubėjo į oro uostą: tačiau tai, ką jis pamatė pakeliui, jį nustebino ir privertė sustoti