Sniegas krito nuo pat aušros stambios šlapios gniūžtės, prilimpančios prie kelio dangos ir paverčiančios asfaltą pavojinga, slidžia gyvatėle. Gabija žiūrėjo pro šoninį langą jų juodo visureigio sniego ji nematė, kaip ir retų šviesų pakelėje. Visa jos esybė buvo susitraukusi į ledinį gumulą krūtinėje ir advokatės monotonišką balsą telefono ragelyje, kurį laikė prakaituotose delnuose.
Bendra jungtinė nuosavybė, įgyta santuokoje, dalinama pusiau, Gabija Gedimino. Taip. Bet butas, kurį jūsų vyras įsigijo iki vestuvių net jei jame deklaruota jūsų gyvenamoji vieta, net jei jame praleidote septynetą metų skyrybų metu nebus padalintas. Jis liks jam.
Telefonas lėtai nuslydo ant jos kelių. Septyni metai. Septynetą metų ji tą betoninę dėžę, toli miesto pakraštyje, pavertė namais: rinko tapetus, užuolaidas, valandų valandas naršė skelbimus ieškodama tobulo toršero kampe prie sofos. Septyni metai skalbė, gamino, taikstėsi su jo nuolat triukšmingais draugais, besilankančiais iki trijų nakties, su jo sunkia, pavydžia prigimtimi. Ir visa tai svetimoje tvirtovėje. Jo tvirtovėje. Dabar, kai vestuvių kortų namelis sugriuvo po nakties, kai Jis negrįžo, o ryte jo striukėje aptiko svetimą lūpdažį ir žinutę su širdute, paaiškėjo, kad į gatvę išeis tik ji. Su savo menku mokytojos atlyginimu ir lagaminu rūbų.
Na? Ką tavo kraujo čiulptojas-advokatas pasakė? – staiga pasiteiravo už vairo sėdintis Algirdas. Jo didelis kadaise atrodęs drąsus veidas dabar buvo iškreiptas įprastos pašaipos. Jis žinojo. Zuliko žinoti. Ir, regis, mielai laukė šitos valandos.
Gabija atsisuko į jį. Jos akys buvo sausos ir neįprastai didelės baltoje veido šviesoje.
Butas tavo. Tu jį nusipirkai iki vedybų. Aš nieko negausiu.
Jis neatsakė, tik stipriau suspaudė vairą. Skruoste pulsavo raumuo.
Sakiau. Ką galvojai, Gabija? Kad aš, durnius, pusę buto tau užrašysiu? Tu galvojai, jog nesugebėsiu numatyti tokių dalykų? jo balsas buvo storas, savim patenkintas.
Viduje Gabijos kažkas plyšo. Ne skausmas dėl išdavystės, ne nuoskauda tai liko praeity. Tai buvo kitas jausmas. Šaltas, skaidrus suvokimas. Jis jos ne tik nemylėjo jis jos nekentė. Visus tuos metus jo akyse ji tebuvo laikina įnamė, kurią bet kada galima išgrūsti už durų. Viską paskaičiavo. Visą jų gyvenimą.
Viską suskaičiavai, nutildama pasakė ji, vos pažindama savo balsą.
Gyvenime reikia galvoti apie save, mažute. Nereikia būti kvaila. Juk dabar kiekviena moteriškė puldinėja į teismus alimentai, pusė turto O aš tave nuo to, galima sakyti, išgelbėjau. Gyvenai nemokamai, dar padėkok.
Drebėjimas, kurį mėgino nuslėpti, virto keistu, šaltu ramumu. Ledas viduje užsipildė visą kūną.
Parvežk mane namo, Algirdai. Susirinksiu daiktus ir išeisiu šį vakarą.
Namus? suraukė lūpas jis. Tai mano namai. Bet tau jau nusižiūrėjau naują vietą. Matai kelkraštyje?
Staiga pasuko į šalikelę. Jie jau buvo už miesto, kur žibintai retėjo, o keliais pro šalį rėkdami važiavo sunkvežimiai. Sniegas dusliai dusino langą. Tik laukai, tamsa ir ledinis vėjas.
Lipsi lauk. Atsigaivinsi. Pagalvosi apie savo ateitį.
Esi pamišęs? Čia juk minus dvidešimt! Dar ir su šlepetėm! Gabija instinktyviai prigludo prie sėdynės.
Sakiau – lipk! jo riksmas sudrebino automobilį. Jis atblokavo dureles, tarsi atplėšdamas jos ranką. Prabangūs kvepalai, sumaišyti su vakarykščiu alkoholiu, smogė į nosį.
Ji bandė stvertis, gintis, bet jis buvo didelis ir piktas. Sunkus kumštis, storas auksinis žiedas, trenkė jai į smilkinį. Baltos žvaigždės lyg žirniai pasipylė akyse, skausmas išsiliejo karštu bangavimu. Dar smūgis per petį. Ištempė iš automobilio kaip maišą su bulvėm. Ji klestelėjo į ledinę pusnį ties kelkraščiu, susimušė kelį į betoninį atitvarą. Durys sugriaudėjo. Juodasis visureigis švystelėjo tolyn, į veidą iš taškydamas purviną sniegą iš po ratų, ir išnyko baltoje migloje.
Pirmas sekundes Gabija gulėjo, bejėgė pajudėti. Kūnas degė skausmu, skruostas ir smilkinys ėmė tirpti. Sniegas krito ant veido, tirpo ir maišėsi su pagaliau prasiveržusiomis ašaromis. Ji pakilo, svirduliuodama. Ant kojų vilnonės kambarinės šlepetės, kurias apsimovė skubėdama po advokatės skambučio. Ant pečių plona striukelė, visiškai netinkama žiemai.
Ji ištraukė telefoną. Išsikrovęs. Kroviklis jo bute. Jo rozetėje. Aplink nė gyvos dvasios. Tik slenkančios pro šalį mašinos, kurių niekas nesustos ties tokia maža figūra juodoje pakelėje.
Baimė buvo tokia tiršta, kad ją buvo galima kramtyti. Ji suprato: jis nori, kad ji sušaltų. Atsigaivintų. Ar gal net Ne, žmogžudystės jis nenumatė. Paprasčiausiai metė ją lauk, kaip įkyrėjusią žaisliukę. Kodėl turėtų rūpėti, kas bus toliau?
Reikėjo eiti. Kuo greičiau. Gabija pasuko prieš vėją atgal, miesto link, iš kur jie atvyko. Kiekvienas žingsnis per pramuštą kelį buvo skausmingas. Šaltis gramdė siūlą, smigo per vilną ir per odą, lyg dantytomis žnyplėmis. Po penkių minučių nebejuto kojų pirštų, po dešimties veido. Kvėpavimas trumpas, šuoliuojantis, spaudžiantis gerklę, garai lipo ant blakstienų.
Bet mintys galvoje buvo švarios, it po šaltos vonios: Jis dabar švęs. Su draugais. Laka savo pergalę.
Iš tiesų Algirdas važiavo link prabangių pirtiespramogų namų už miesto, kuręs laukė Mindaugas ir Vytautas seni draugai nuo studijų laikų, tokie pat sportiški, pasitikintys savimi ir laimingi.
Kodėl toks linksmutis? Butą išsaugojai? šyptelėjo Mindaugas, paduodamas taurelę.
Kaip katytė iššoko iš mano būsto. Pravažinau ant šaltuko, atsigaivino, Algirdas ciniškai prisimerkė ir nurijo degtinę. Karštis iš vidaus pripildė pasipūtimo. Visą istoriją papasakojo apie advokatę, apie jos veidą, apie pakelę. Su pašaipiais žodžiais, pamėgdžiojimais.
Draugai juokėsi, pliaukšėjo per petį. Saunuolis, Algirdai! Moteriškės turi žinoti savo vietą! Prisiveisė tų feministų, visoms tik alimentai ir pusė turto rūpi. Jie plūkėsi ąžuolineje pirtyje, gėrė brendį iš krištolo, užsisakė kepsnių ir žvengė iš kvailų anekdotų. Algirdas buvo ant pasaulio keteros. Viską suskaičiavo. Nugalėjo. Gyvenimas užskaitytas.
Tik po truputį viduje, po daug sauso juoko ir alkoholio, užsibuvo kažkas nemalonaus, lipnaus. Jos akys prieš smūgį: ne baimė, ne pyktis. Tuštuma. Tarsi ji jau būtų išėjusi dar prieš jam ją išmetant. Atstūmė tą mintį. Įsipylė dar. Vakaro malonumai buvo jo.
Grįžo apie trečią nakties. Algirdas, neblaivus ir patenkintas, taksi parsibeldė į savo namus. Savo. Dabar jau visam laikui savo. Sunkiai taikydamas raktą į spyną, atidarė duris ir įjungė šviesą koridoriuje.
Tarsi liežuvis sustingo.
Butas kaip muziejus ar karstas. Viskas, kas buvo Gabijos, ištirpę. Nebėra nei jos nuotraukų, nei siuvinėtų pagalvėlių, nei mėgstamų knygų, nei tų kvailų jos žibuoklių ant palangės. Bet tai ne baisiausia.
Ji išsinešė tik savo. Ir chirurginiu tikslumu išlupo visa, ką įnešė, nupirko ar išrinko savo rankomis bendrai buičiai.
Svetainėje neliko užuolaidų langai nuogi, juodi. Jos ieškotų pusmetį sudžiūvusios rožės spalvos. Nuo sienų dingo paveikslai, liko tik vinukų skylutės, ryškūs stačiakampiai be dulkių. Virtuvėje nėra prieskonių, jos peilių rinkinio, mėgstamos keramikos. Net popierinių rankšluosčių laikiklis nuimtas: liko tik nuogas varžtelis.
Sviruodamas perėjo butą. Miegamajame jos pusė tuščia. Plikoji spintelė, tuščia spinta. Ji net pasiėmė pusę jo pagalvių nes buvo pirktos pagal jos skonį. Vonioje nebe Gabijos šampūnai, ne jo gumytė ant čiaupo, ne chalatėlis ant kabliuko. Net kilimėlį pasiėmė.
Atsisėdo vidury svetainės ant šalto parketo, spoksodamas į tuščią sieną. Namuose tvyrojo kapinės, šaltis, tuštuma. Ne baldų, jie liko. Bet šilumos ji išsunkta iš kiekvieno kampo. Permąstydamas suprato: Gabija sunaikino septynis metus jų bendro gyvenimo. Jis gavo griuvėsius nuogą betoninę dėžę.
Prisiminė jos paskutinį žvilgsnį. Nei skausmo, nei maldos. Tiktai ledinis apskaičiavimas. Kaip jo paties. Ji nenumatė mirtinai šalti pakelėje. Ji davė jam jo spektaklį, o pati, jam šaunant brendį su draugais, grįžo. Istoriją užbaigė iki galo. Drįso sugrįžti į jo namus! Ir metodiškai, be trupučio ašarų, išvalė savo pėdsakus.
Vidų užpylė įniršis. Puolė prie sienos, atsimušė kumščiais. Kale! suriko į tuščią erdvę. Nepadėjo. Griebėsi telefono, norėjo jai grasinti, bet numeris jau užblokuotas, o naujo nežino. Ką ir pasakysi? Gražink mano užuolaidas?
Priejo prie lango. Ten, apačioje, tyliai miegojo miestas. Kur dabar ji? Gal pas draugę. O gal jau nuomojasi kambarį už savo mokytojos atlyginimą. Tikriausiai ten jaukiau nei buvo čia. Jis pajuto kitą šaltį. Ne tą, kuris lauke. Šaltį, kuris spaudžia iš vidaus.
Jis buvo apskaičiuojantis. Bet to neapskaičiavo: jos išėjimas ne buvo bėgimas, bet tikro pergalės žygio finišas, kai visus trofėjus išsineša nugalėtoja, o jam palieka tik tuščią, išdegintą erdvę. Jis gavo butą. Visą, iki paskutinio kvadratinio centimetro. O dabar tas kiekvienas centimetras spaudė su lediniu tuštumos svoriu.
Algirdas stovėjo prie lango, žvelgdamas į tamsius tuščius langus, kurie žvelgė atgal kaip kiaurymės kaukolėje. Galiausiai pasuko ant kulno ir nuėjo į virtuvę įsipilti dar vieno gėrimo. Bet net ir taurės neliko tik viena senutė, su užrašu Geriausiam tėčiui, kurią kažkada pavogė iš darbo. Gėrė brendį iš butelio, sėdėdamas ant šalto grindų, šaltoje, tykioje, visai jo, bet žvarbioje amžiams likusioje tuštumoje.
O už lango, lėtai ir neatšaukiamai, vis tebekrito sniegas.
