Žiema buvo apklojusi Andriaus kiemą minkšta sniego paklode, bet jo ištikimas vokiečių aviganis Grafas, milžiniškas šuo, elgėsi neįprastai. Užuot lindęs į didelę būdą, kurią Andrius su meile jam pastatė praėjusią vasarą, Grafas užsispyręs miegojo lauke, tiesiog sniege. Berniukas stebėjo jį pro langą ir jautė širdį suspaudžiamą — Grafas taip nesielgė niekada. Kiekvieną rytą, išėjęs į kiemą, Andrius matė, kaip Grafas jį žiūri įtemptai. Priartėjus prie būdos, šuo visad atsistodavo tarp jo ir įėjimo, tyliai urgzdavo ir prašančiomis akimis tarsi sakydavo: „Prašau, nelįsk ten.” Tokį keistą elgesį, visiškai nebūdingą jų draugystei, Andrius ilgai svarstė — ką slepia geriausias jo draugas? Pasiryžęs išsiaiškinti tiesą, Andrius sumanė nedidelį planą — priviliojo Grafą į virtuvę gardžiu kepsnio gabalu. Kol užrakintas šuo pro langą garsiai skalijo, Andrius priėjo prie būdos ir pritūpęs pažvelgė vidun. Kai akys priprato prie tamsos, pamatė kažką, nuo ko jam tarsi sustojo širdis… …Viduje, suvyniotas į antklodę, gulėjo mažytis kačiukas — purvinas, sušalęs ir vos kvėpuojantis. Jo akelės vos prasimerkė, kūnelis drebėjo iš šalčio. Grafas jį kažkur surado ir, užuot išvijęs ar palikęs, priglaudė. Jis miegojo lauke, kad neišgąsdintų kačiuko, ir saugojo įėjimą, lyg būdoje būtų paslėpta brangiausia pasaulyje dovana. Andrius sulaikė kvėpavimą. Atsargiai paėmė mažą padarėlį į rankas ir priglaudė prie krūtinės. Tą pačią akimirką Grafas pribėgo ir prisišliejo šalia — be urzgimo, rūpestingai pasiruošęs padėti. — Esi geras šuo, Grafai… — sušnabždėjo Andrius, glaudžiant kačiuką. — Geresnis už daug ką žmonių. Nuo tos dienos kieme gyveno jau trys draugai. O būda, su meile pastatyta, atgavo savo paskirtį — tapo maža namais išgelbėtoms sieloms.

Žinai, pas mus kieme jau buvo tikra žiema visur balta, sniegas storu sluoksniu padengęs viską, o Audriaus mylimas šuo, didžiulis vokiečių aviganis, vardu Ūkas, ėmė elgtis keistai.

Vietoj to, kad gulėtų savoje būdoje (ją Audrius vasarą savo rankomis pastatė su tiek meilės), Ūkas griežtai atsisakydavo į ją lysti ir drybsojo tiesiog ant sniego. Audrius stebėjo šunį pro langą ir kažkas negero vis spaudė krūtinę dar nė karto Ūkas taip nesielgė.

Kiekvieną rytą, kai Audrius išeidavo į kiemą, jį pasitikdavo įtemptas Ūko žvilgsnis. Vos tik Audrius priartėdavo prie būdos, šuo atsistodavo tarp šeimininko ir būdos durų, tyliai urgzdavo ir žvelgdavo taip, lyg sakytų: Prašau, tik neužeik. Toks draugo elgesys po tiek metų draugystės atrodė labai neįprastas Audrius jau pradėjo sukti galvą: ką jo šuo taip uoliai saugo?

Galiausiai Audrius sumąstė šelmišką planą viliodamas Ūką į virtuvę, nukabino nuo šaldytuvo gabaliuką kvapnios rūkytos dešros. Kol Ūkas buvo uždarytas namuose ir dėjosi į langą, šaukdamsi draugo, Audrius neskubėdamas priėjo prie būdos ir atsargiai klūptelėjo pasižvalgyti vidun. Širdis akimirksniu suspurdėjo, kai akys persiorientavo tamsoje ką jis ten pamatė, net kvapą užgniaužė

Viduje, susisupęs į seno pledo guolį, gulėjo visai mažytis katinėlis purvinas, sušalęs, vos kvėpuojantis. Akelės sunkiai prasimerkė, kūnelis drebėjo nuo šalčio. Pasirodo, Ūkas kažkur jį rado ir ne tik neišvarė, bet priglaudė. Dėl mažylio pats miega lauke, kad neišgąsdintų, ir budriai saugo būdos įėjimą it ten laikytų didžiausią brangenybę pasaulyje.

Audrius net žado neteko. Ištiesė rankas, atsargiai paėmė mažą padarėlį ir švelniai prispaudė prie krūtinės. Tuo metu Ūkas nėrė artyn, palindo po Audriaus ranka ir prisiglaudė nebeurgzdamas, o labai rūpestingai, pasiruošęs padėti.

Esi tikrai geras šuo, Ūkai su šypsena ir dėkingumu sušnibždėjo Audrius, prispausdamas katinėlį. Gal net geresnis už kai kuriuos žmones.

Nuo tos dienos kieme gyveno jau nebe du, o trys draugai. O būda, statyta su meile, vėl tapo tikrais namais mažiems išgelbėtiems stebuklams.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

seventeen − 8 =

Žiema buvo apklojusi Andriaus kiemą minkšta sniego paklode, bet jo ištikimas vokiečių aviganis Grafas, milžiniškas šuo, elgėsi neįprastai. Užuot lindęs į didelę būdą, kurią Andrius su meile jam pastatė praėjusią vasarą, Grafas užsispyręs miegojo lauke, tiesiog sniege. Berniukas stebėjo jį pro langą ir jautė širdį suspaudžiamą — Grafas taip nesielgė niekada. Kiekvieną rytą, išėjęs į kiemą, Andrius matė, kaip Grafas jį žiūri įtemptai. Priartėjus prie būdos, šuo visad atsistodavo tarp jo ir įėjimo, tyliai urgzdavo ir prašančiomis akimis tarsi sakydavo: „Prašau, nelįsk ten.” Tokį keistą elgesį, visiškai nebūdingą jų draugystei, Andrius ilgai svarstė — ką slepia geriausias jo draugas? Pasiryžęs išsiaiškinti tiesą, Andrius sumanė nedidelį planą — priviliojo Grafą į virtuvę gardžiu kepsnio gabalu. Kol užrakintas šuo pro langą garsiai skalijo, Andrius priėjo prie būdos ir pritūpęs pažvelgė vidun. Kai akys priprato prie tamsos, pamatė kažką, nuo ko jam tarsi sustojo širdis… …Viduje, suvyniotas į antklodę, gulėjo mažytis kačiukas — purvinas, sušalęs ir vos kvėpuojantis. Jo akelės vos prasimerkė, kūnelis drebėjo iš šalčio. Grafas jį kažkur surado ir, užuot išvijęs ar palikęs, priglaudė. Jis miegojo lauke, kad neišgąsdintų kačiuko, ir saugojo įėjimą, lyg būdoje būtų paslėpta brangiausia pasaulyje dovana. Andrius sulaikė kvėpavimą. Atsargiai paėmė mažą padarėlį į rankas ir priglaudė prie krūtinės. Tą pačią akimirką Grafas pribėgo ir prisišliejo šalia — be urzgimo, rūpestingai pasiruošęs padėti. — Esi geras šuo, Grafai… — sušnabždėjo Andrius, glaudžiant kačiuką. — Geresnis už daug ką žmonių. Nuo tos dienos kieme gyveno jau trys draugai. O būda, su meile pastatyta, atgavo savo paskirtį — tapo maža namais išgelbėtoms sieloms.