Laimingoji sutikti
Aurelija ištekėjo už Andriaus vos tik baigus universitetą. Jų meilė buvo tokia stipri, kad atrodė, tarsi visas pasaulis gyvena tik dėl jų dviejų. Matydami jų laimę, tėvai padėjo jaunavedžiams įsigisti erdvų dviejų kambarių butą Kaune.
Vieną kambarį jie išdėstė vaikams – išdėstė dvi mažas lovytes, tikėdamiesi, kad jų ateinančiam kūdikiui čia bus saldus miegas. Jie netgi išsirinko vardą pirmagimiui – Dovydas. Kažkodėl Aurelija ir Andrius buvo įsitikinę, kad gims berniukas. Jei atsirastų mergaitė, turėjo paruoštą vardą – Gabija. Tačiau visiems pažįstamiems jie su entuziazmu kalbėjo tik apie Dovydą, tarsi mergaitė būtų tolima galimybė.
Sužinojusi apie tai, Aurelijos močiutė Elzė griežtai pavošė anūkę:
„Aurelija, negalima taip! Vardą duoti iš anksto – bloga prietaisa! Vardą duodama tik gimusiam vaikui!“
„Močiut, bet ką tu visokiams prietaisams tiki?“ – nusišypsojo Aurelija, maitindama ranka.
Bet praėjo trys metai, o vaikų kambarys liko tuščias, lyg burtų nuskandintas. Aurelija negalėjo pastoti. Vaistai, gydytojai, begaliniai tyrimai – niekas nepadėjo. Viltis tirpo kaip pavasario sniegas, palikdama už save tik šaltį ir tuštumą.
Elzė, matydama anūkės kančias, įkalbėjo ją apsilankyti pas žynę, tetą Mortą. Aurelija netikėjo tokiomis nesąmonėmis, bet neviltis priverė ją sutikti. „Gal visgi?“ – švystelėjo mintis.
Teta Morta, išklausiusi Aureliją, pažvelgė į ją giliais, beveik bauginančiais akimis ir tarė:
„Jūs su vyru svajojote apie sūnų, jam ir vardą davėte – Dovydas. Bet vardas atsirado anksčiau už vaiką. Kažkas tą vardą pavogė. Dabar jūs ir tas, kuris šį vardą turi, esat nelaimingi. Padarykite šį vaikelį laimingą – ir laimė ateis pas jus.“
Aurelija klausėsi, o širdį gniužė nežinia kas. Senosios žodžia„Padarysiu,“ – šyptelėjo Aurelija, o tėvynėlės akys žaibu uždegė naują žinutę.
