Giminaičiai, robotai ir meilė
— Mama, kodėl kaskart bandai sunaikinti mano santykius su Gabriele? — Ivo balsas drebėjo nuo suirzimo, tačiau jis stengėsi susivaldyti.
— Todėl, kad ji tau nepora, Iva! — tvirtai atsakė Aldona, suspaudusi lūpas ir sudėjusi rankas ant krūtinės.
— Ar girdi save? Aš ir Gabė mylime vienas kitą! Tai ne tušti žodžiai — tai tikras jausmas!
— Jausmas? — pakartojo motina, nukreipdama žvilgsnį. — Ji nesugeba jausti. Ir tu puikiai tai žinai.
— Ne, nežinau! — Ivas pakėlė balsą. — Tu pati man visą gyvenimą kalbėjai: surask tą vienintelę — gerą, ištikimą, išmintingą, šeimininkę. O dabar? Ji negraži?
— Graži… — išspyrė Aldona.
— Ar namie švaru? Švaru. Ar ji tave gerbia? Taip. Niekada tau neatsakė piktu žodžiu. Protinga — supranta technologijas geriau už mane, ir literatūrą taip pat. Tai kame, mama, problema?
— Tam, kad tavo Gabrielė — ne žmogus, Iva, — viliuodamasi tarė motina, atsistodama iš fotelio. Mažas stalelis su arbatinuku ir pyragais, kuriuos kruopščiai išdėstė jo sužadėtinė, svyruoja ir su trenksmu pargriuvo. — Ji — produktas! Programa! Mechanizmas! Geležis ir laidai, nors ir apsupti lygios odos ir blizgančių akių!
— Mama…
— Neverk manęs! — nutraukė ji. — Ši… moteris… ji nestoja, neserga, nepyksta! Ji — tobula pagal nutylėjimą! Išimami krūtys, įkraunasi nuo saulės, įmontuotas temperatūros jutiklis! Ar tu supranti, ką padarei? Pakeistei gyvą — technologija!
Senasis špicas Pūkis, paremdamas šeimininkę, pradėjo lošti, ratu sukiodamasis prie jos kojų.
— Žinoma, ji tau šypsosi! Jos sistemoje įjungtas „susitikimo šypsenos režimas“! Ji niekada neužsimerkia, nesupyksta, neriekia. Ji ne žmogus, Iva! O tu… tu pasirinkai iliuziją.
Jis tylėjo. Tada, giliai atsikvėpęs, išėjo į miegamąjį.
Kitą rytą, apimta galvosūkių ir su plakiančia širdimi, Aldona stovėjo balkone ir žiūrėjo į kiemą, kur žaidė vaikai ir vaikščiojo poros. Ausyse skambėjo sūnaus balsas: „Mes mylime vienas kitą“.
Tą pačią dieną ji apsilankė robotų gamintojo svetainėje. Pirštai drebėjo, kol ji naršė modelių katalogą. Galiausiai pasirinko: Vytautą. Ūgis — 184, tamsios akys, „empatijos režimas“, „aktyvus klausymas“, „minkštesnės apkabinimo rankos“. Taip, brangu. Labai. Bet ar ne to verta sūnaus meilė?
Po trijų savaičių atvyko siunta. Didžiulė dėžė stovėjo svetainėje, o viduje — jis. Jos Vytautas. Jo akys spindėjo ramybe. Jo balsas — žemas, raminantis, lyg jie būtų praleidę kartu keturiasdešimt metų.
— Mama, tu rimtai? — Ivas žiūrėjo į Vytautą, patogiai įsitaisiusį sofos su šildymu gale.
— O kodėl gi ne? — ramiai atsakė Aldona. — Nusprendžiau: gana kentėti. Tu gyveni su robotu — tai ir aš nebebūsiu viena.
— Mama… — Ivas nervingai perbraukė ranką per plaukus. — Tai absurdiška!
— Absurdas? —