Susitikimas su artimaisiais

Susitikimas su giminaičiais

Jonas laikinai persikėlė pas savo motiną, kai ši susirgo. Gyveno jis su žmona miesto pakraštyje, dviejų aukštų name. Užaugino dukrą ir sūnų – abiem jau po penkiasdešimt šešerius metus, o anūkų jau dviem.

Jonas negalvojo, kad jo gyvenimas blogas – tėvai geri, jis buvo vienintelis jų sūnus, mylėtas ir lepintas. Ir su žmona Danute pasisekė – rami, švelni meilės kupina moteris. Sūnus apsigyveno su žmona ir dukterimi jų name. Vietos visiems užteko.

„Danute, pastatysim didelį namą, tikiuosi, kad Rokas su mumis liks, net jei ir susituoks“, – sakė jis žmonai prieš pradedant statybą. „O dukra turbūt išskris iš gimtojo lizdo, mergaitės tokios.“

Pastatė didelį dviejų aukštų namą su rūsiu. Sode augo visko. Danutė buvo puiki šeimininkė, mėgo dirbti žemėje – ji derlinga, viskas sudygsta, ką tik pasėsi. Mėgo gėles, ir vasarą visas kiemas sklido kvapais.

Ir taip ir nutiko. Dukra baigė koledžą, ištekėjo ir išvyko su vyru į jo gimtąjį kraštą. O sūnus liko su tėvais.

Ona – Jono motina – sirgo. Po vyro mirties negalėjo atsigauti, silpo diena iš dienos, kol vieną dieną tarė sūnui:

„Jonai, teks tau čia pas mane gyventi. Jaučiu, neilgai išgulėsiu, šito pasaulio nesulauksiu, tėtis ten manęs laukia. Atsikelti nebegaliu, štai iki ko prisikapstiau“, – ašaros riedėjo jos veidu.

„Mama, neverk, žinoma, tavęs vieną nepaliksiu, matau, kad net arbatos puodelio gerai nepalaikai“, – pažadėjo sūnus ir, pametęs savo reikalus, atsikraustė pas motiną.

Onai buvo aštuoniasdešimt septyneri, ir, jausdama artėjant pabaigai, pasikvietė Joną. Jis atsisėdo ant kėdės prie jos lovos. Jonas buvo pavyzdingas sūnus, norėjo motiną palydėti oriai. Laiku davydavo vaistų, nors jie nelabai padėdavo, kviestydavo gydytoją, maitindavo šaukštu.

„Jonai, jaučiu, kad greitai mane išlydėsi“, – tarė Ona, silpno balsu, sustodama atsikvėpti. „Sūnau, noriu tau atskleisti mūsų šeimos paslaptį, kurią saugojome su tėčiu visą gyvenimą. Tada ir sutarėme – kas paskutinis iš mūsų išeis, tas tau ją ir atskleis.“

Ona nuvargo, plono rankomis nušluostė prakaitą nuo kakto. Patylėjo, sunkiai kvėpavo. Tada vėl ėmė kalbėti:

„Tau tai bus netikėta, bet nepyk, neturiu teisės šios paslapties išsinešti. Ech, kaip tik tau pasakyti… tu, Jonai, mums ne kraujas…“

Pamatęs sūnaus veide sumišimą ir nustebimą, tęsė:

„Žinoma, esi mūsų sūnus, brangesnis už kraują. Visada tave mylėjome, pats tai žinai, viskas buvo tik tau. Buvai mūsų brangenybė. Su tėčiu tave lepinome, rūpinomės, kad tau nieko nestigtų. Išmokino tave, padėjo namą pastatyti, susituokti. Tu mūsų mylimiausias ir brangiausias sūnus, tai neabejotina. Bet…“

Butą apėmusi tyla. Jonas negalėjo atsigauti nuo išgirsto, o Ona ilsėjosi po kalbos, jai irgi buvo sunku.

„Mama, kaip taip?“ – paklausė Jonas, bet ji akimis parodė, kad dar nori ką nors pasakyti.

Surinkusi jėgas, Ona tyliai tęsė:

„Tave paėmėme auginti iš kaimo, iš kur tavo tėtis buvo kilęs. Kai susituokėme, ilgai negalėjome turėti vaikų, o gydytojai po apžiūrų nieko gero nepažadėjo. Kaimynų šeimoje gimė keturi vaikai. Tu buvai jauniausias, liesas, ligotas. Gyveno jie labai skurdžiai. Tavo tėtis paprašė, kad tave atiduotų mums. Pažadėjo, kad gerai prižiūrėsime ir užauginsime tave dorą žmogų.“

Paėmė berniuką į savo šeimą, ir jis tapo jų sūnumi. Onai ir jos vyrui net buvo keista, kai kaimynai sutiko atiduoti Jonuką be vargo.

„Imkit, dar vienas burna, vis ligonas, vistiek ilgai neišgyvens“, – tarė tikroji motina.

Jonas su žmona paėmė berniuką, ir taip jis tapo jų sūnumi. Tais laikais dokumentus pakeisti buvo lengva. Pasikalbėjo su apylinkės pirmininku – ir viskas. Nuvežė berniuką pas save. Iš pradžių gyveno greta, bet vėliau persikėlė į miestą, į kitą rajoną, kur niekas jų nepažinojo, ir niekas nepasakytų Jonui, kad jis įtėvis.

„Tavo tėvo tėvai jau seniai mirę, bet broliai ir sesės turbūt gyvi ir ten gyvena. Gal dar susirasi giminaičius. Mes, žinoma, kalti, kad atskyrėme tave nuo jų, bet galbūt ir išgelbėjome. Buvai toks silpnutis, po ligonines vilkiojom, o dabar – pažiūrėk, koks tvirtas. Atleisk mums, Jonai…“

Jos raukšlėtu veidu bėgo ašaros, o jis jas nušluostė.

„Neverk, mama. Tu mano vienintelė motina. Dėkingas tau ir tėčiui. Nenorėčiau, kad mano gyvenimas būtų buvęs kitaip. Tiesą sakant, geriau, kad mane paėmėt.“

Jonas išklausė motiną ir vos atsigavo. Visą vakarą galvojo apie tai, negalėjo užmigti.

„Kaip taip – aš ne savo tėvų sūnus? Nėra žmonių, kurie man būtų brangesni už juos. O dabar štai kokios paslaptys atsiskleidė. Bet kaip bebūtų, mano mama ir tėtis visada bus mano šeima.“

Ona po šito pokalbio pragyveno tik dvi dienas ir tyliai iškeliavo naktį. Jonas su žmona palaidojo ją šaliaJono širdyje liko tik ramus atleidimas ir dėkingumas tiems, kurie jį išaugino kaip savo.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

nineteen − 13 =

Susitikimas su artimaisiais