Vilniaus universitetinėje ligoninėje dvasia buvo kaip sapnas – žmonės palindę į savo mintis. Vieni skaitė žinutes telefonu, kiti šnibždėjo apie skausmus, trečieji žiūrėjo į marmurą, skaičiuodami minutes. Seselės lekė koridoriais kaip šešėliai, gydytojai šaukė pavardes, kasdienybė tekėjo savo vagomis.
Staiga tyla nužėrė erdvę. Įlindo senutė persiniauta paltu, jo spalva kaip senas laikraštis. Rankose – sumišusi odinė krepšys, suspautas iki balto kaulo. Jos veidas tylus, bet akyse kruvinas kelias.
Žmonės išsikeikė akimis. Jaunas žmogus prašnibždėjo:
“Ar ji bent žino, kur atkeliavo?”
“Gal vaikšto užmiršusi pasauli?”
“Ar turi net penkių eurų konsultacijai?”
Moteris tylėdama atsisėdo kampe, tartum skaidriame stikle gyvena. Ne pasiklydusią, bet kitatos iš laikų, kada žaizdas siūdavo rankomis.
Po dešimt miničių durys į chirurgijos bloką atsidūrė plėšdamos. Įbėgo vyras aukštas kaip gandras – chirurgas Martynas Kazlauskas, kurio vardas švito auksinėse lentelėse priėjime. Jis žengė tiesiai prie senutės.
“Atleiskit, kad priverčiau laukti,” suglumęs tarė chirurgas, liečiant jos petį kaip relikviją. “Reikia jūsų patarimo. Pasiklydau.”
Laukimas užtirpo kaip šerkšnas. Kas nutiko? Tas pats žmogus, už kurio medžioja reporteriai, stovėjo prieš senutę lyg prie altoriaus.
Registratūros darbuotoja suplojo rankomis:
“Palauk… Tai gi profesorė Dalia Rudinskienė! Ji čia vadovavo chirurgams prieš dvidešimt metų!”
Užuomina trenkė kaip žaibas.
Ne buvęs gydytojas – o gyva legenda. Ta, kuri gelbėjo gyvybes, kai aparatūra buvo tik žirklės ir siūlas.
O chirurgas Martynas – jos mokinys. Pašaukęs ją, nes susidūręs su mirtimi, kurių neišgydys nei mašinos, nei knygos. Tik ji matys tai, kas slepiasi už kraujo srauto.
Ji pakėlė akis, balsas tylus kaip vandens lašas:
“Eime. Pažiūrėkime kartu.”
O tie, kurie šnibždėjo ir žiūrėjo iš aukšto, dabar žiūrėjo į savo batų pirštus.