„Viskas gerai“ – pasakė ji ir verkė visą naktį
– Mam, kas su tavimi darosi? – Deimantė patraukė motiną už rankovės. – Kodėl tylėji? Aš klausiu!
– Viskas gerai, dukrele, – Aldona Kazlauskienė nusivalė rankas pri kėdės ir atsisuko į langą. – Tiesiog šiandien pavargau.
– Koks pavargimas? Tu gi jau pensininkė! – dukters balsas skambėjo susierzinus. – Jau pusvalandį tau aiškinu apie persikraustymą, o tu lyg ir negirdi.
– Girdžiu, girdžiu. Kraustotės į naują namą, šaunuoliai.
Deimantė nurėkštelejo ir atsisėdo prie virtuvės stalo, kur stovėjo nepaliestos puodeliai su atšviesusia arbata.
– Mam, pagaliau pažiūrėk į mane! Kas atsitiko?
Aldona lėtai atsisuko į dukterį. Jos akyse plūdo neišpasakytos ašaros, bet ji vis tiek kietai sulaikė jas.
– Sakau gi, viskas gerai. Pasakyk daugiau apie savo naująjį namą.
Deimantė įdėmiai pažvelgė į motiną. Kažkas buvo ne taip, bet suprasti, kas būtent, ji negalėjo. Motina atrodė nusiminusi, po akimis tamsūs rėmeliai.
– Mam, o kur tėtis? Jis vis dar negrįžo iš sodybos?
– Tėtis… – Aldona užsičiaupė. – Tėtis užtruks. Darbo ten daug, sode.
– Gruodį? – nustebo Deimantė. – Koks darbas gruodį sodyboje?
– Na… sniegą valyti, namelį patikrinti. Žiema gi.
Duktė susiraukė. Tėvas niekada nevažiuodavo į sodybą žiemą. Sakydavo, kad ten nieko nėra veikti, tik pinigus kelionei švaistyti.
– Mam, paskambink tėčiui. Tegul grįžta, reikia su abiem pasikalbėti.
– Nereikia jo varginti, – greit atsakė Aldona. – Jis ten… užsiėmęs.
– Kuo užsiėmęs? – Deimantė išsitraukė telefoną. – Dabar pati paskambinsiu.
– Nereikia! – motina staiga iš jos ištrėmė telefoną. – Prašau, neskambink jam.
Deimantė apstulbo nuo tokio atsako.
– Mama, kas vyksta? Jūs susipyko?
– Mes nesusipykom. Viskas gerai, sakau gi.
– Koks čia „viskas gerai“! – sprogo Deimantė. – Tu sėdi blyški kaip drobulė, akys raudonos, tėčio nėra namie, o tu kartoji „viskas gerai“!
Aldona stipriai suspaudo lūpas ir vėl atsisuko į langą. Už stiklo sukosi stambūs snaigiai, uždengdami kiemą baltu uždangalu.
– Ar nori šviežios arbatos? – paklausė ji, keisdama temą. – Ši jau atšalo.
– Nenoriu arbatos! Noriu tiesos!
Deimantė atsistavo nuo stalo ir priėjo prie motinos.
– Mam, aš tavo duktė. Jei kažkas nutiko, turiu žinoti. Kur tėtis?
Aldona užsimerkė. Krūtinėje suspaudė skausmas, kurį ji nešiojo savyje jau savaitę. Savaitę tylėjimo, nepasakymų, apsimetinėjimo.
– Tėtis… – pradėjo ji ir nutilo.
– Kas su tėčiu? – Deimantė sugriebė motiną už pečių. – Mama, tu mane baugini!
– Su tėčiu viskas gerai. Jis sveikas.
– Tai kur jis?
Tarp jų užtruko ilga tyla. Aldona žiūrėjo į grindis, glostydama prijuostės kraštą.
– Pas Ritą, – išspjovė ji pagaliau.
– Pas kurią Ritą?
– Pas Margaritą Kazlauskienę. Iš kaimyninio įėjimo.
Deimantė sumišusiai pamirksėjo.
– Nesuprantu. Ką jis ten daro?
– Gyvena, – tyliai tarė Aldona.
Žodis nukrito tarp jų kaip akmuo į vandenį, skleisdamas supratimo bangas.
– Kaip… gyvena? – pakalto Deimantė.
– Pasikraustė pas ją. Prieš savaitę. Pasakė, kad nebegali su manimi, kad ją myli.
Duktė atsisėdo ant kėdės, lyg perkirsta.
– Mam… Ar tai tiesa?
– Tiesa.
– O tu man sakai „viskas gerai“?
Aldona pagaliau atsisuko į dukterį. Jos veidas buvo šlapias nuo ašarų, kurių daugiau negalėjo sulaikyti.
– O ką aš turėjau pasakyti? Kad tavo tėvas, su kuriuo praleidome trisdešimt aštuonerius metus, mane paliko dėl kaimynės? Kad dabar aš niekam nereikalinga senutė?
– Mam… – Deimantė pašoko ir apkabino motiną. – Kodėl tu man nepasakei iš karto?
– Nenorėjau liūdinti. Tu kraustaisi, turi vaikus, darbą. Kam tau mano problemos?
– Kokius vaikus? Mano vaikai jau suaugę! O tu mano motina, ir tavo problemos – tai mano problemos!
Aldona verkšleno ir prisiglaudė prie dukters.
– Deimante, man taip blogai. Nežinau, ką daryti. Kaip toliau gyventi.
– Papasakok man viską. Nuo pat pradžių.
Jos atsisėdo šalia ant sofos. Aldona nusišluostė akis nosine ir pradėjo pasakoti.
– Viskas prasidėjo prieš tris mėnesius. Tėtis pradėjo dažnai vėluoti, sakydavo, kad reikalai. Paskui tapo abejingas. Anksčiau jis visada domėjosi, kaip sekasi, ką virtuvei. O dabar tyli, žiūri televiziją ar naršo telefone.
Deimantė klausėsi, nepertraukdama.
– Iš pradžių galvojau, kad tiesiog pavargęs. Darbe jam buvo krūvis, naujas projektas. Bet paskui pastebėjau, kad pradėjo labiau rūpintis savimi. Pirko naujus marškinius, pradėjo naudotis kvepalais. O namie vaikščiojo niūrus.
– O tu nieko neįtarei?
– Įtarė







