Pradžia visada įmanoma
— Mam, tu visiškai pakvaišai?
Daugters žodis smogė Laimai kaip peilis po šonkauliais. Skausmas. Ji tyliai toliau valė bulves, truputį stipriau suspausdama peilį.
— Jau visi pirštais mus rodo! Na, tėtis — gerai, vyras, bet motina?! Moteris! Namų šventovės sergėtoja! Ar tau nėra gėda?
Ašara nuriedėjo Laimos skruostu, paskui antroji… Netrukus ašaros tekėjo upeliais, o dukra nesiliauja.
Kazys, jos vyras, sėdėjo ant kėdės, pečiai nulinkę, lūpa išsikišusi.
— Tėtis visiškai nesveikas, kaip apskritai?! Jam reikia priežiūros! — Kazys sukikeno. — Ar taip elgiasi? Mam? Jis tau visą gyvenimą atidavė, kartu auginot vaiką, o dabar ką? Susirgo — ir tu į šalį žiūrėti pradėjai? Ne, mieloji, taip nedaroma…
— O kaip daroma? — tyliai paklausė Laima.
— Ką?! Tu tyčiojiesi?! Tėt, girdi, ji tyčiojasi!
— Gabijau, lyg aš tau ne motina, o didžiausia priešė… Ak, kaip tu už tėtį rūpiniesi…
— Mam! Ką tu išgalvoji?! Gerai, užteks! Skambinu močiutėms, tegul su tavimi tvarkosi! Gėda!
— Įsivaizduok, — nuspurtydama nosimi tare Gabija, atsisukusi į tėtį, — aš iš univero einu, o jie… takeliu vaikšto, susikibę už rankų! Jai eilėrasčius skaito, turbūt pats sukūrė, ar ne, mam? Apie meilę, ar ne?
— Pikta tu, Gabija. Pikta ir kvaila. Dar per jauna…
— Nė trupučio gailesio! Viskas, skambinu močiutėms, tegul ateina!
Laima tyliai išsitiesė, išlygino suknelės klostes, nubraukė nematomus dulkes. Atsistojo.
— Gerai, mano brangieji. Aš einu.
— Kur, Laima?
— Išeinu nuo tavęs, Kazi.
— Kaip išeini?! Kur?! O aš?!
Dukra tuo metu kažką įnirtingai šaukė į telefoną.
— Ga-a-bi! — suriko Kazys, lyg laidotuvių raudą. — Gabija-a!
— Ką, tėt?! Nugara skauda?! Kur?!
— Oi, oi… Gabi… ji… motina… išeina pasakė…
— Kaip išeina?! Kur?! Mam, ką tu išgalvoji senatvėje?!
Laima nusišypsojo. Atsargiai dėjo daiktus į lagaminą.
Ji jau buvo ruošiusi išeiti, bet Kazys susirgo — sąnarių skausmai paaštrėjo. Kaip jis dejuodavo, kaip verkdavo…
— Lai… man rodos, išvarža…
— MRI nerodė.
— Ką tie gydytojai ten mato?! Pradžioje tyčia nesako!
— Taip? O kam?
— Pinigus išvilioja! Petrui iš darbo taip pat buvo… tepalai, tabletės, o paskui — bam! Išvarža! Dar kažkokia reta, net pavadinimo nėra…
Tada ji neišėjo. Negalėjo palikti „vargšo“.
O dabar…
— Kiek tau dar gyventi, Lai? — sakė draugė Ieva. — Tu ant jų dirbi kaip kalinė. Ką gero Kazys tau davė? Nie-ko! — pliaukštelėjo delnu į stalą.
— Visą jaunystę šlapiavo! Kaip šuo! Tą kirpėją — kaip ją…
— Vaivą.
— Štai! Vilkiojo ją kaip kar







