Saulė po lietaus…

Saulė po lietaus…

“Gabija, ateik čia. Buvau rūsy, tau bulvių atsinešiau.”

Gabija pasisuko į kaimynės kiemą.

“Oi, ačiū, tetulė Marė, aš jums būtinai atlyginsiu.”

“Iš ko atlyginsi? Ak, vargšelė. Atlygins ji… Reikėjo galvoti anksčiau, kai vaikus gimdė. Petras niekada nebuvo tikras vyras.”

Gabija prarydo įžeidžiančius žodžius, nes žinojo – iki algos liko savaitė, o vien pienu ilgai neišgyvensi. Ji pati dar kažkaip, bet namuose ją laukė trys vaikai. Petras, apie kurį kalbėjo kaimynė, buvo jos vyras, o dabar jau buvęs, nes praėjusiais metais sužinojo, kad už tris vaikus valstybė neduos nei mašinos, nei buto. Greitai susirinko daiktus ir pasakė, kad tokiame skurde gyventi nesutinka. Gabija tada indus plovė ir net lėkštę iš rankų išmušė.

“Petrai, ką tu čia šneki? Tu gi vyras. Eik į normalų darbą, kur gerai moka, ir nebus skurdo. Tai gi tavo vaikai. Tu visada sakydavai, kad nori daugiau vaikų, kad trokšti vaikų.”

“Norėjau, bet nežinojau, kad valstybė taip šaltai žiūri į daugiavaikes šeimas. O dirbti į tuščią – be prasmės,” atsakė Petras.

Gabija nuleido rankas.

“Petrai, o kaip mes? Kaip aš su jais viena susitvarkysiu?”

“Gabij, na nežinau. Apskritai, kodėl tu nepareikalavai, kad mums užtektų vieno vaiko? Tu gi moteris, turėjai suprasti, kad taip gali nutikti.”

Gabija nespėjo nieko atsakyti – Petras iššoko iš namų ir beveik bėgdamas nusirgo į stotelę. Ašaros užgula akis, bet staiga ji pamatė tris poras akis, žiūrinčių į ją. Dominykas buvo vyriausias, šiais metais ėjo į mokyklą. Mykolui – tik penkeri, o jų žvaigždutė Margarita – dveji. Gabija nurykčiojo, nusišypsojo.

“Na, kas nori blynų?”

Vaikai linksmai sušuko, tik Dominykas vakare paklausė:

“Mama, o tėtis daugiau negrįš?”

Gabija stengėsi sugalvoti, ką atsakyti, bet tiesiog ištarė:

“Ne, sūnau…”

Kurį laiką Dominykas šniokštė nosimi, paskiai pasakė:

“Na ir tebūnie, mes be jo susitvarkysime. Aš tau padėsiu.”

Kai Gabija grįždavo iš vakarinės melžimo, žinojo, kad mažieji jau pavalgę ir lovose. Ir apskritai, ji stebėjosi, kaip jos sūnus taip greitai subrendo.

***

Padėkojusi už bulves, ji nuslinko namo. “Dieve, kada jau atšils? Kokia keista žiema šiais metais.” Jiems užtektų bulvių, bet vieną dieną užėjo toks šaltis, kad net rūsiuose daugeliui jos sušalo. Žinoma, kaimieji gailėjosi jų. Kaime apskritai žmonės geri, bet visada primindavo, kokia ji kvailė. O kas čia kvaila? Dabar ji tiesiog nesuprasdavo, kaip gyventų, jei kurio nors iš jos vaikų nebūtų. Kad ir kaip sunku – jie susitvarkydavo. Norėjosi naujų drabužių ir žaislų, bet vaikai neprašydavo. Žinojo, kad mama nupirks, kai tik galės. Šiais met

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

fifteen + fifteen =

Saulė po lietaus…