– Kaip tai nenori keisti pavardės? – suriko mano anyta Civilinės metrikacijos skyriuje. Ela visai nenorėjo tekėti. Bet būdama 19-os pastojo nuo klasės draugo, su kuriuo bendravo trejus metus. Ji neturėjo kitos išeities – nenorėjo, kad jos vaikas liktų be tėvo. Nors buvo vyresnis už Elą, jis buvo nebrandus ir mamytės sūnelis. Visgi atsakomybės nevengė – pasakė, kad ves ir augins vaiką. Taip jie pradėjo ruoštis vestuvėms. Ela būtų buvusi laiminga, jei tiesiog būtų galėjusi tyliai susituokti, bet giminės primygtinai reikalavo didelės šventės. Ji nesuprato, kam švaistyti tiek pinigų dėl kitų, kai už tuos pinigus galėtų įsigyti visa, ko reikia vaikui. Bet niekas jos neklausė. Restoraną, vestuvinę suknelę ir svečius išrinko… jos anyta ir sesuo! Kai pasiuntė ją matuotis suknelės, ji nenorėjo eiti. Mergina įsivaizdavo suknelę su milijonu raukinių ir blizgučių. Jos sesuo ir būsimo vyro mama nebuvo žinomos dėl gero skonio. Giminės dėl jos atsisakymo ėmė ją vadinti nedėkinga ir įtūžo. Bet jai tai nerūpėjo – ji turėjo savų rūpesčių: brandos egzaminai, pasiruošimas vaiko gimimui. Į Civilinės metrikacijos skyrių ji atėjo su paprasta balta suknele – ji atrodė puikiai ir tiko. Ir tada viskas prasidėjo… Naujosios poros artimieji nežinojo, kad Ela nusprendė pasilikti savo pavardę. Jaunikis žinojo ir nesipriešino. Bet anyta įtūžo ir ėmė rėkti salėje: – Kaip tai nenori keisti pavardės? Ela nusišypsojo ir nusitraukė šalin. Rytoj laukė vestuvių pokylis vyro kaime su visa jo gimine. Reikėjo tausoti nervus. Santuoka truko vos kelerius metus. Jonas buvo prastas vyras ir blogas tėvas – savaitgaliais sėdėjo prie kompiuterio ir ignoravo šeimą. Kai Elai baigėsi kantrybė, ji susikrovė daiktus ir išvyko. Anyta liko nepatenkinta tokia baigtimi. O mūsų herojė lengviau atsiduso – pagaliau pasijuto laisva ir laiminga.

Kaip tai nenori keisti pavardės? suriko mano uošvė Civilinės metrikacijos skyriuje.

Rūta visai nenorėjo tekėti. Tačiau jau devyniolikos pastojo nuo bendraklasio, su kuriuo draugavo trejus metus. Ji neturėjo didelio pasirinkimo nenorėjo, kad jos vaikas augtų be tėvo.

Nors buvo vyresnis už Rūtą, Kornelijus buvo dar nebrandus ir labai prisirišęs prie mamos. Vis dėlto jis neslėpėsi nuo atsakomybės pasakė, kad ves ir rūpinsis vaiku. Pradėjo planuoti vestuves.

Rūta iš tiesų būtų buvusi laiminga, jei būtų galėjusi tiesiog tyliai ištekėti, bet giminės reikalavo didelės šventės. Ji nesuprato, kodėl turėtų tiek daug pinigų, apie du tūkstančius eurų, išleisti svetimiems žmonėms, kai už tuos pinigus būtų galėjusi įsigyti viską, ko reikia vaikui. Tačiau niekas jos neklausė. Uošvė su Kornelijaus seserimi pasirinko restoraną, vestuvinę suknelę ir net svečių sąrašą.

Kai ją pasiuntė matuotis suknelės, visai nenorėjo eiti. Mintyse vaizdavosi pūstą, su blizgučiais, visiškai ne savo skonio suknelę Kornelijaus mama ir sesuo gera skoniu nepasižymėjo. Kai giminės išgirdo jos atsisakymą, išvadino ją nedėkinga ir supyko. Tačiau Rūta nekreipė dėmesio labiau rūpinosi artėjančiais abitūros egzaminais ir ruošėsi vaiko gimimui.

Į Civilinės metrikacijos skyrių atėjo paprasta, balta suknele, kuri gražiai tiko. Tik tuomet prasidėjo tikrosios linksmybės.

Nė vienas Kornelijaus giminaitis nežinojo, kad Rūta nusprendė pasilikti savo pavardę. Kornelijus apie tai žinojo ir neprieštaravo. Tačiau uošvė pratrūko pykčiu pradėjo garsiai šaukti:
Kaip tu gali nenorėti keisti pavardės?

Rūta šyptelėjo ir atsitraukė. Jau rytoj laukė puota kaime pas vyro giminę su visais giminaičiais. Reikėjo nepersitempti nervų dar prireiks. Santuoka truko tik kelerius metus. Kornelijus buvo prastas vyras ir nevykęs tėvas kiekvieną savaitgalį praleisdavo prie kompiuterio, visiškai nekreipdamas dėmesio į šeimą. Kai Rūtai baigėsi kantrybė, ji susikrovė daiktus ir išvažiavo.

Uošvė dėl tokio posūkio liko labai nepatenkinta. O mūsų Rūta bent jau galėjo lengviau atsidusti pagaliau pasijuto laisva ir laiminga.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

two + seventeen =

– Kaip tai nenori keisti pavardės? – suriko mano anyta Civilinės metrikacijos skyriuje. Ela visai nenorėjo tekėti. Bet būdama 19-os pastojo nuo klasės draugo, su kuriuo bendravo trejus metus. Ji neturėjo kitos išeities – nenorėjo, kad jos vaikas liktų be tėvo. Nors buvo vyresnis už Elą, jis buvo nebrandus ir mamytės sūnelis. Visgi atsakomybės nevengė – pasakė, kad ves ir augins vaiką. Taip jie pradėjo ruoštis vestuvėms. Ela būtų buvusi laiminga, jei tiesiog būtų galėjusi tyliai susituokti, bet giminės primygtinai reikalavo didelės šventės. Ji nesuprato, kam švaistyti tiek pinigų dėl kitų, kai už tuos pinigus galėtų įsigyti visa, ko reikia vaikui. Bet niekas jos neklausė. Restoraną, vestuvinę suknelę ir svečius išrinko… jos anyta ir sesuo! Kai pasiuntė ją matuotis suknelės, ji nenorėjo eiti. Mergina įsivaizdavo suknelę su milijonu raukinių ir blizgučių. Jos sesuo ir būsimo vyro mama nebuvo žinomos dėl gero skonio. Giminės dėl jos atsisakymo ėmė ją vadinti nedėkinga ir įtūžo. Bet jai tai nerūpėjo – ji turėjo savų rūpesčių: brandos egzaminai, pasiruošimas vaiko gimimui. Į Civilinės metrikacijos skyrių ji atėjo su paprasta balta suknele – ji atrodė puikiai ir tiko. Ir tada viskas prasidėjo… Naujosios poros artimieji nežinojo, kad Ela nusprendė pasilikti savo pavardę. Jaunikis žinojo ir nesipriešino. Bet anyta įtūžo ir ėmė rėkti salėje: – Kaip tai nenori keisti pavardės? Ela nusišypsojo ir nusitraukė šalin. Rytoj laukė vestuvių pokylis vyro kaime su visa jo gimine. Reikėjo tausoti nervus. Santuoka truko vos kelerius metus. Jonas buvo prastas vyras ir blogas tėvas – savaitgaliais sėdėjo prie kompiuterio ir ignoravo šeimą. Kai Elai baigėsi kantrybė, ji susikrovė daiktus ir išvyko. Anyta liko nepatenkinta tokia baigtimi. O mūsų herojė lengviau atsiduso – pagaliau pasijuto laisva ir laiminga.