Nežinau, kodėl tapau jo žmona
Neseniai susituokėm. Maniau, kad vyras mane myli iki mėnulio ir atgal, kaip sako mano draugė Vilma. Ir tikrai, nebūtų jokių abejonių, jei ne vienas keistas įvykis. Kalba ne apie neištikimybę ne, viskas daug įdomiau, beveik mistiškai.
Galvoju, kodėl viskas taip susiklostė. Tikriausiai, per daug jam nuolaidžiavau. Per daug žavėjausi, per daug mylėjau, atleidau jam net už tai, kad pamiršdavo nušluostyti batus, kai lyja. Aišku, prie tokio saldumo jis ir priprato tapo pasitikintis savimi kaip Gedimino bokštas prieš potvynį. Matyt, galvojo, kad užtenka spragtelėti pirštais ir bet kuri moteris Vilniuje šliaužios paskui jį kaip šuniukas. O šiaip, paslaptis kiti kažkodėl didelio dėmesio jam nerodo. Kokia nors kita moteris neištvertų jo niurzgėjimų ir aklai netikėtų.
Prieš pat vestuves vyras pareiškė, kad jam reikia vienatvės atsipūsti, pailsėti, pasimėgauti laisve prieš pat santuokos gyvenimą. Na, nieko nebepadarysi sutikau, leidausi pavedama jo norų ir paleidau į kelionę.
Vėliau pasakojo, kad nusprendė pabėgti nuo civilizacijos, nuo visų telefonų ir internetų išvažiavo vienas į Dzūkijos miškus, atsikvėpti prie ežero, kur net varlės žada ramybę. O aš likau kapstytis emocijose kaip senas bulvių laukas laukiau jo kas valandą, o gal net kas minutę. Širdis dribėjo kaip geltona dviratis ant žvyro.
Po savaitės grįžo ir tai man buvo lyg Kalėdos iš niekur nieko. Sutikau jį su pačiu didžiausiu lietuvišku entuziazmu ir prisigaminau visa šaldytuvą cepelinų, kad jau atleistų už visus vargus.
Bet kitą dieną prasidėjo keistenybės. Vyras vis šokinėjo į koridorių arba tyliai dingdavo į kitą kambarį. Vėliau pradėjo lįsti lauk kelis kartus per dieną tai į parduotuvę, tai reikalų. Karta, nuėjus paimti laikraščio, radau laišką pašto dėžutėje. Atrodė visai kuklus, paprastas nuo jo, rašytas man ir siųstas tada, kai buvo išvykęs. O kas parašyta buvo viduje kaip perkūnas iš giedro dangaus.
Sveika, nelaikyk manęs ilgiau. Tu ne man. Ir nenoriu praleisti su tavimi likusio gyvenimo. Vestuvių nebus. Atleisk, neprašyk ir neskambink. Negrįšiu.
Trumpa, paprasta ir kaip žirgas į duris
Tik tuomet supratau, kad visus tuos kartus jis tikrino, ar laiškas jau atėjo. Tyliai sudeginau laišką nė žodžio, nė garso jam neišdaviau. Nenusakiau jam nieko, kad nesuprastų, jog kažkas įvyko. Bet sakykit, kaip gyventi su žmogumi, kuris nenori būti šalia? Kam tuoktis, kam vaidinti, jog viskas gerai?.. Lietuviškas klausimas kai jau pamąstai prie arbatos puodelio.






