Radau savo mamos dienoraštį. Perskaitusi jį, pagaliau supratau, kodėl visą gyvenimą ji elgėsi su manimi kitaip nei su broliu ir seserimi.
Visada jausdavau, kad kažkas ne taip. Kaip netinkamai įdėtas galvosūkio gabaliukas į šeimos paveikslą. Mano broliukas vyresnis Mantas ir mažesnė seserė Austėja atrodė tobulai įsisekdę į širdį, kurią mama švelniai glostė. Jie gaudavo šiltus žodžius, kantrumą ir nuolatinę priežiūrą.
O aš? Šaltą atstumą, kuris nuo vaikystės šiek tiek skausdavo. Niekada nesupratau, kodėl taip yra, tad ilgus metus bandžiau sau paaiškinti įvairius scenarijus.
Ar galbūt nepatenkinau jos lūkesčių? Ar padariau ką nors blogą? Šie klausimai sekė mane visą gyvenimą, kol atėjo diena, kai atradau ką nors, kas pakeitė mano požiūrį į šeimą.
Mama išėjo iš šio pasaulio prieš kelis mėnesius. Tik dabar sugebėjau surinkti drąsos susitvarkyti jos daiktus. Brolis ir seserė pasirūpino popieriais ir formalumais. Aš paėmau sunkiąją dalį asmeninių smulkmenų peržiūrą, kurios iki šiol liko nepalietos.
Spinta pilna senų suknelių vis dar kvietė mamos popierų kvapą. Liesti audinius manęs skaudino, prisiminus šaltus vaikystės vakarus, kai troškau jos artumo, bet vietoje to sulaukdavau tik šaltų žvilgsnių ir švelnaus Dabar neturiu laiko.
Giliausiai spintelės apačioje rado kažką, ko visiškai nesitikėjau seną, užsodrintą užrašų knygutę su raudona juosta. Atsargiai ją atidariau, jausdama, kaip širdis vis garsiau plaka. Pirmame puslapyje buvo tik mano mamos vardas Kristina ir metai 1978, mano gimimo metai.
Pradžios puslapiai išsiskyrė jaunatviškais svajonėmis ir paprastais kasdienybės įrašais. Skaitydama, jaučiau skausmo ir smalsumo derinį. Tik kai atėjau prie rudens įrašų, man atsidūrė įkyriai.
Šiandien pasakiau Jonui, kad esu nėščia. Jis ilgai tylėjo, galiausiai šnabždėjo: Negaliu, Kristina. Žinai, kad turiu šeimą. Nieko daugiau tau negalėjau pažadėti. Išėjo, palikęs mane vieną sužaliusią sėdimąjį ant Neries parko suoliuko. Galvojau, jog mirsiu nuo skausmo. Kaip aš tai pasakysiu vyrui? Kaip savo vaikams?
Klausiau toliau, vis labiau sukrėsta. Kiekvienas įrašas atskleidė tiesą, kurios nesąmoningai bijojau visą gyvenimą. Tėvas, kurį pažįdavau, nebuvo mano biologinis tėtis. Vyras, kurį mama mylėjo be atgalinės meilės, ją atmetė ir paliko vieną. Jos santuoka, nors ir išliko, jau buvo pažymėta mano atėjimu į pasaulį.
Gimiau mergaitę. Kai į ją žiūriu, matau jo veidą. Nežinau, ar kada nors galėsiu ją mylėti taip, kaip kitus vaikus. Ji man yra gyvas mano silpnumo, mano gėdos liudytojas. Kiekvienas žvilgsnis į ją skaudina.
Perskaičiau šį sakinį kelis kartus, nesulaikydama ašarų. Galiausiai supratau, kodėl mama visada buvo man kitokia. Aš buvau neįgimtas priminimas apie jos didžiausią gyvenimo klaidą, apie meilę, kuri niekada nesilaikė. Ji nesugebėjo atskirti skausmo nuo vaiko, kurį sušvedė.
Ilgai sėdėjau jos kambaryje, su dienoraščiu ant kelių, verkdama dėl mūsų abiejų likimo. Jaučiau pyktį, liūdesį, gėdą ir, svarbiausia, milžinišką praradimą už visus metus, kai vietoj meilės gavau tik abejingumą. Bet tuo pačiu, pirmą kartą gyvenime, išgirdojau jos atjautą. Kaip ji turėjo kančios, slepiant šią paslaptį tiek metų?
Kitomis dienomis pradėjau žiūrėti į savo gyvenimą kitaip. Visada bijojau atmetimo, neįtikėtina, kad verta meilės dabar žinojau, kodėl. Mano mama nešiojo vidinį nuoskausį, kurį netyčia perdavė man. Šis atradimas priverto permąstyti, kas aš iš tikrųjų esu ne norima dukra, o moteris, gebanti mylėti nepaisant visko.
Pasakiau apie dienoraštį broliui ir seseriai. Jie buvo sukrėsti. Mantas mane apkabino, Austėja ilgam verkė. Jie pripažino, kad visada jautė, jog su manimi buvo kitaip, bet negalėjo to pavadinti. Jų meilė nepasikeitė gal net sustiprėjo.
Šiandien, nors žaizdos dar šviežios, jaučiuosi laisva nuo klausimo Kodėl?. Žinau, kad mama niekada negalėjo įveikti savo traumos. Aš ją atleidžiau, nes suprantu, kaip sunku visą gyvenimą nešti paslaptį, kuri vis dar verda. Pažadėjau sau, kad nepaliksiu pražudyti ateities. Pradėjau terapiją, bandau iš naujo statyti savo savivertės pamatus. Mokausi mylėti save, ko niekada nepatyriau.
Nes net jei iš kitų klaidų gimiau, mano gyvenimas vertas tiek pat, kiek bet kurio kito. Turiu teisę būti laiminga, priimti save ir mylėti taip, kaip mama niekada nesugebėjo manęs mylėti.
Galbūt dabar, kai žinau tiesą, išmoksiu gyventi tikrai be baimės, be gėdos, susitaikęs su savimi pačia.
