Atnaujinimas pasiekiamas
Pirmą kartą telefonas nušvito tamsiai raudonai tiesiog universiteto paskaitos metu. Ne tiesiog sužibo ekranas visa sena, braižyta Justo plyta suvirpėjo iš vidaus, lyg žarija, kurioje prasidėjo kaitra.
Justai, tuoj sprogs tavo griozdas, pašnibždėjo per kėdės atlošą Dovydas, atitraukdamas alkūnę. Juk sakiau nesidiek tų neaiškių piratinių atnaujinimų.
Dėstytoja, docentė Skaisgirytė, kažką braižė ant lentos, auditorija šurmuliavo pusiaugarsu, tačiau tas intensyvus raudonas švytėjimas veržėsi net per džinsinį švarką. Telefonas virpėjo ne trumpai ir įprastai, o lyg širdies plakančiu ritmu.
Atnaujinimas pasiekiamas, iššoko ekrane, kai Justas neiškentęs ištraukė telefoną iš kišenės. Po pranešimu naujos programėlės ženkliukas: juodas skritulys su plona balta runa, primenančia ir senovinį simbolį, ir stilizuotą M raidę.
Jis sumirksėjo. Tokių minimalistinių ikonų buvo matęs šimtus. Dabartis. Tačiau kažkas sugniaužė vidurius: atrodė, kad ta programėlė žvelgia atgal.
Pavadinimas: Mirra. Kategorija: Įrankiai. Dydis: 13,0 MB. Vertinimų nėra.
Parsisiųsk kažkas sušnabždėjo iš dešinės.
Justas krūptelėjo. Šalia sėdėjo tik Jovilė, įnikusi į konspektą. Galvos nepakėlė.
Tu ką? Justas pasilenkė link jos.
Ką? Jovilė atitraukė akis nuo lapų. Aš visai tyliu.
Tas balsas nebuvo nei vyriškas, nei moteriškas, nei šnabždesys, nei žodžiai. Jis tiesiog atsirado galvoje, kaip iššokanti žinutė.
Parsisiųsk, paantrino tylus atgarsis sąmonėje, ir ekranas sublyksėjo, pasiūlęs Įdiegti.
Justas nuryjo seiles. Jis visada buvo tas, kuris testuodavo beta versijas, keisdavo ROMus, lįsdavo ten, kur normalūs žmonės net nebando. Net jam tai kėlė nerimą.
Ir vis tiek pirštas nuslydo.
Įsidiegė akimirksniu tarsi aplikacija jau seniai laukė aktyvacijos. Jokios registracijos, nei socialinių tinklų prisijungimo, jokio leidimų sąrašo. Tik juodas ekranas ir eilutė: Sveikas, Justai.
Iš kur žinai mano vardą? išsprūdo garsiai.
Dėstytoja perbėgo žvilgsniu pro akinius.
Jeigu baigei derinti planus su savo telefonu, gal galėtum grįžti prie pasiūlos ir paklausos modelio?
Salė prunkštelėjo. Justas sumurmėjo atsiprašymą, nuslinko su telefonu po suolu, bet negalėjo atitraukti akių nuo ekrano.
Pirma funkcija pasiekiama: Tikimybės poslinkis (1 lygis).
Po tekstu mygtukas Aktyvuoti. Ir mažomis raidėmis: Dėmesio: naudojant keičiasi įvykių struktūra. Galimi šalutiniai efektai.
Jo, žinoma tuoj dar krauju pasirašysiu, suburbėjo jis.
Smalsumas kuteno vidurius. Tikimybės poslinkis? Skambėjo kaip eilinis sėkmės generatorius reklamos, duomenų rinkimas, telefone pradės lįsti pranešimai apie laimėtą iPhone.
Bet raudonas švytėjimas neslopo. Telefonas buvo šiltas, beveik degė rankoje. Justas prispaudė prie kelių, paslėpė po sąsiuviniu ir vis tiek paspaudė.
Ekranas sublizgėjo, lyg vanduo papūtus vėjui. Akimirkai pasaulis nutylo, spalvos tapo sodresnės. Į ausis smogė tylus skambesys, tarsi kas būtų perbraukęs pirštu per taurę krištolo.
Funkcija aktyvuota. Pasirinkite tikslą.
Po tekstu įrašymo laukelis ir paraginimas: Trumpai aprašykite pageidaujamą rezultatą.
Justas sustingo. Juokais juokais, bet dabar viskas atrodė per daug apgalvota. Apsižvalgė. Dėstytoja rankoje sukiojo žymeklį, Jovilė rašė, Dovydas piešė tanką.
Na patikrinsim.
Jis parašė: Kad šiandien manęs nekviestų atsakinėti. Pirštai drebėjo. Paspaudė GERAI.
Pasaulis krūptelėjo. Vos pastebimai tarsi liftas trumpam slystų žemyn ir sustotų. Krūtinėje įgėlė, užgniaužė kvėpavimą. Viskas grįžo.
Tikimybė pakoreguota. Funkcijos likutis: 0/1.
Na, tarė dėstytoja, žvilgsniu lakstydama per auditoriją, kas ten toliau…
Justas pajuto, tarsi ledinis gumulas nusirito pilve. Visada šitaip: pagalvoji, kad nereikėtų klausti ir būtinai tave pakviečia.
… Kazlauskas, sunarpliojo ji, kur jis? Vėluoja, kaip visada. Gerai, tada…
Pirštas nuslydo žemyn. Sustabdė.
Jasevičiūtė. Prie lentos.
Jovilė sumurkė, skubiai užvertė sąsiuvinį ir nuraudo, klupdama prie lentos.
Justas sėdėjo, nejausdamas kojų. Galvoje pliekė mintis: Suveikė. Tai tikrai veikė.
Telefonas tyliai užgeso, nustojo švytėti.
Išėjo iš universiteto taip, lyg po koncerto būtų girtas. Kovo vėjas sukosi dulkių verpetais, šaligatvis žvilgėjo balomis, virš stotelės kabėjo pilkas luitas debesies. Justas ėjo, prikaustytas prie telefono.
Mirra programėlė vėl buvo tarp įprastų ikonų. Jokio vertinimo, jokio aprašymo. Nuostatose tuščia. Sistemoje tarsi jos nė nebūtų: nei dydžio, nei talpos. Tik faktas jis matė, kaip pasaulis krūptelėjo. Kaip pasikeitė.
Gal sutapimas, ramino save. Gal dėstytoja iš tikro nenorėjo klausti. Gal Kazlauską netyčia prisiminė.
Bet galvoje jau brendo kita mintis: o jei visgi ne sutapimas…
Telefonas pasignalizavo. Ekrane išniro pranešimas: Galimas naujas Mirra atnaujinimas (1.0.1). Įdiegti dabar?
Greitai dirbat… sumurmėjo Justas.
Paspaudė Išsamiau. Atsivėrė langas: Ištaisytos klaidos, pagerintas stabilumas, pridėta funkcija: Peržvelgti kiaurai.
Ir vėl nė kūrėjo, nė Android versijos, nė įprastos tekstų litanijos. Tik sausas ir keistai atviras sakinys: Peržvelgti kiaurai.
O jau ne, pasakė jis ir bakstelėjo Atidėti.
Telefonas įsižeidęs cyptelėjo ir užgeso. Po akimirkos pats atsibudo, blyksėjo tuo pačiu raudoniu ir vėl: Atnaujinimas įdiegtas.
Ei! Justas sustojo vidury šaligatvio. Aš gi…
Žmonės aplink apeidavo jį, kažkas sumurmėjo nepasitenkinęs. Vėjas prilipdė prie kojos reklaminį lapuką.
Funkcija pasiekiama: Peržvelgti kiaurai (1 lygis).
Po tekstu aprašymas: Leidžia matyti tikrąją objektų ir žmonių būklę. Veikimo atstumas: 3 metrai. Vienkartinio naudojimo trukmė: iki 10 sekundžių. Kaina: sustiprinta grįžtamoji sąsaja.
Kokios dar sąsajos? Justui nubėgo šaltis per nugarą.
Telefonas tylėjo. Tik tyliai paryškino mygtuką Bandomasis paleidimas.
Nepakentė iki autobuso. Įspraustas prie lango tarp močiutės su bulvių tinklu ir paauglio su kuprine, Justas žiūrėjo į praskriejančius pro stiklą namus, kol žvilgsnis vėl nukrito ant Mirra ikonėlės.
Tik dešimt sekundžių tik pasižiūrėt, ką čia reiškia.
Jis įjungė programėlę ir paspaudė Bandymas.
Pasaulis lyg atsikvėpė. Garsai prislopo, tarytum nardytum po vandeniu. Žmonių veidai ryškesni, išraiškingesni. Virš kiekvieno sužibo plonos, vos matomos gijos vienas jų apraizgytas kaip storu tinklu, kitas vos vos pastebimas.
Justas mirktelėjo. Gijos dingo ore, pynėsi viena su kita. Močiutė su bulvėmis storos, pilkos, kai kurios nutrūkę, suapdegusiais galais. Paauglys ryškiai mėlynos, virpančios nuo nerimo.
Jis pažvelgė į vairuotoją. Virš jo galvos kabojo storas juodas raizginys, susuktas į virvę, nukreiptą į kelią. Joje kažkas šliaužiojo, tarsi sliekai.
Trys sekundės, sukniubo Justas. Keturi…
Jis nuleido akis ant savo rankų. Nuo riešų, po striuke, kilo plonos raudonos gijos, kaip kraujagyslės. Jos virpėjo, vos žibo. Bet viena stora, tamsiai raudona siekė tiesiai į telefoną. Ir kas sekundę storėjo.
Krūtinę pervėrė skausmas. Širdis išsimušė iš ritmo.
Pakaks! sušnibždėjo jis, nutraukdamas funkciją.
Pasaulis atšoko. Garsai užliejo variklių gausmas, juokas, stabdžių cypimas. Galva apsisuko, prieš akis sumirgėjo dėmės.
Bandymas baigtas. Grįžtamoji sąsaja sustiprinta: +5%.
Ką tai reiškia… Justas priglaudė telefoną prie krūtinės.
Atsakymui iššoko dar viena žinutė: Prieinamas Mirra atnaujinimas (1.0.2). Rekomenduojama įdiegti.
Namuose jis ilgai sėdėjo ant lovos krašto, be žvilgsnio į telefoną ant stalo. Kambarys mažytis: lova, stalas, spinta, langas į kiemą, kuriame vaikiška aikštelė žioji nusilupusiomis spalvomis. Ant sienos išblukęs plakatas su kosminiu laivu, priklijuotas dar mokykloj.
Mama trečia naktį darbe, tėtis, kaip visada, komandiruotėje, reiškia nežinia kur. Butą dusina tuštuma ir dulkės. Paprastai Justas ją užpildo muzika, serialais, žaidimais. Šį vakarą tyla tik pabrėžė širdies dūžių garsumą.
Telefonas mirksėjo: Įdiekite Mirra atnaujinimą, jei norite, kad viskas veiktų teisingai.
Teisingai ką? tarė jis garsiai. Ką darai su žmonėmis? Su keliais? Su manim?.
Atsiminė juodą virvę virš vairuotojo. Ir tą storą raudoną giją, siekiančią iš jo rankos į telefoną.
Kaina: grįžtamoji sąsaja.
Grįžtamoji ko? paklausė Justas, nors atsakymas jau sruvo mintyse.
Jis visada manė, kad gyvenimas tai tikimybės. Jei žinotum, kur pridėt pirštą galėtum viską pakeisti. Bet niekad nemąstė, kad kas nors galėtų jam duoti tokį įrankį tiesiogine prasme.
Jei neatnaujinsi, pasirodė eilutė be jokio pranešimo tiesiai ant darbalaukio, sistema pradės kompensuoti pati.
Kokio velnio sistema? pašoko Justas. Kas tu per?
Atsakymas atėjo ne žodžiais. Akimirką pasaulis aptemo, lyg šviesa sumirkčiojo. Ausyje sučirškėjo, smilkiniuose ėmė tvinksėti. Ir jis išgirdo, ne balsą, o konstrukciją. Kaip jeigu kas parodytų programos kodą, bet ne raidėm, o pojūčiais.
Aš sąsaja, išsiliejo mintis. Aš aplikacija. Aš būdas. Tu naudotojas.
Naudotojas ko? Stebuklų? suriko slogiai.
Pavadink kaip nori. Tikimybių tinklas. Vykstančių įvykių srautai. Aš padedu tau juos keisti.
O kaina? Justas suspaudė kumščius. Kas grįžtamoji sąsaja?
Ekrane sušvito trumpa animacija: raudona gija su kiekvienu veiksmu storėja, kol ima vyniotis apie žmogaus siluetą, gniauždama jį.
Su kiekvienu veiksmu stiprėja ryšys tarp tavęs ir sistemos. Kuo daugiau keiti pasaulį, tuo labiau pasaulis keičia tave.
Ir kas bus, jei…
Jei liausies, pasirodė nauja žinutė, ryšys liks. Bet jei sistema neras balanso, atsakomybę jungs per tave.
Telefonas subruzdo, lyg priimtų skambutį. Naujame pranešime: Mirra atnaujinimas (1.0.2) paruoštas. Nauja funkcija: Atšaukimas. Pataisytas kritinis saugumo trūkumas.
Ką galiu atšaukti? sumurmėjo Justas.
Galimybė atšaukti vieną pakeitimą. Vieną kartą.
Jis prisiminė autobusą. Juodą raizginį virš vairuotojo. Gijas aplink žmones. Ir tą, kuri storiausia buvo pas jį patį.
Jei įdiegsiu pradėjo jis.
Turėsi šansą atšaukti vieną savo veiksmą. Bet kaina…
Visada būna kaina, niūriai prunkštelėjo.
Kaina: tikimybių pasiskirstymo išderinimas. Kuo dažniau taisai, tuo labiau aplinka griūva.
Justas smigo atgal ant lovos, alkūnėmis įsisiurbė į kelius. Vienoj pusėj telefonas, kuris jau spėjo pakeisti bent jau vieną dieną. Kitoj pasaulis, kuriame jis visada plaukė pasroviui.
Aš juk tik nenorėjau būti atsakinėjamas, tarė tamsoje. Tik tiek…
Lauke užklykė sirena. Tolumoje, greitkelio link. Justas krūptelėjo.
Rekomenduojama įdiegti atnaujinimą. Priešingu atveju sistema gali veikti nestabiliai.
Ką reiškia nestabiliai? paklausė jis.
Atsakymo nebuvo.
Apie avariją sužinojo po valandos. Naujienų portale trumpas vaizdo įrašas: ties universiteto sankryža į maršrutinį autobusą rėžėsi sunkvežimis. Komentarai: vairuotojas užmigo, neveikė stabdžiai, vėl tos gatvės.
Stabdyto kadro rūke tas pats autobusas. Numeris sutapo. Vairuotojas Justas nebežiūrėjo toliau.
Krūtinėje tvokstelėjo ledas. Jis išjungė televizorių. Tačiau vaizduotėje liko ta scena: juoda virvė virš vairuotojo, šliaužiančios gijos.
Ar aš? balsas užlūžo.
Telefonas nušvito savaime. Ekrane trumpas tekstas: Įvykis: avarija sankryžoje Žalioji/Draugystės g. Tikimybė iki įsikišimo: 82%. Po: 96%.
Aš padidinau tikimybę… kumščiai pabalo.
Bet koks keitimas tinkle sukelia grandinines reakcijas, atsirado naujas tekstas. Mažinai savo riziką padidejo kažkur kitur.
Bet aš… nežinojau! sušuko jis.
Nežinojimas neatleidžia nuo ryšio.
Sirena artėjo. Justas pribėgo prie lango. Apačioje mirgėjo mėlynos policijos šviesos, kažkas šaukė.
Kas dabar? paklausė jis, neatitraukdamas akių nuo kiemo.
Įdiek atnaujinimą. Atšaukimo funkcija leis pataisyti tinklą. Iš dalies.
Iš dalies? jis pažvelgė į ekraną. Tu ką tik parodei, kad kiekvienas sprendimas kerta kitur. Jei ką atšauksiu, kas sprogs tada? Lėktuvas? Liftas? Kieno gyvenimas?
Tyla. Tik ekrane mirgėjo žymeklis.
Sistema visada ieško balanso. Klausimas ar įsitrauksi sąmoningai.
Justas užsimerkė. Mintyse sugrįžo autobusų veidai. Močiutė su bulvėmis. Paauglys. Vairuotojas. Ir jis pats, matantis gijas, bet nieko nedarantis.
Jeigu įdiegiu ir pasinaudoju Atšaukimu… pradėjo lėtai. Ar galėsiu ištrinti tą paskaitos veiksmą? Sugrąžinti tikimybę?
Iš dalies. Atšauksi vieną konkretų veiksmą. Tinklas persikonfigūruos. Bet negali garantuoti nelaimių išvengimo.
Vis tiek gal tas autobusas… nutilo.
Tikimybė sumažės.
Jis žiūrėjo į mygtuką Diegti. Pirštai virpėjo. Mintyse ginčijosi du balsai: vienas šnibždėjo, kad negalima žaisti dievą, kitas kad negalima ir stovėti nuošaly, kai jau įsikišai.
Esi jau viduje, švelniai parodė Mirra. Ryšys yra. Nebėra kelio atgal. Gali rinktis tik kryptį.
O jei nedarysiu nieko? paklausė jis.
Tada sistema atsinaujins be tavęs. Bet mokėsi tu.
Prisiminė raudoną giją, stypsančią į telefoną. Ir kaip ji storėjo.
Kaip tai atrodo? pašnibždėjo.
Atsakymas atėjo vaizdais: jis pats, pasenęs, tuščiom akim, sėdi tame pačiame kambaryje, telefonas rankose. Aplink chaoso įvykiai, kurių nevaldė, bet už kuriuos mokėjo: avarijos, griūtys, kažkieno netikėtos sėkmės ar nelaimės, palikę joje randų.
Tu būsi kompensacijos taškas. Pynė, per kurią perina iškraipymai.
Vadinasi, arba bent jau kažkaip valdau, arba tampu… saugikliu? kiek ironijos balse. Šaunus pasirinkimas.
Telefonas tylėjo.
Jis įdiegė atnaujinimą.
Pirštai prilietė ekraną, ir pasaulis vėl trakštelėjo. Šįkart stipriau. Akys aptemo, ausyse ūžė. Atrodė, kad kūnas trumpam ištirpo, tapo kažkokio didžiulio, kvėpuojančio organizmo dalimi.
Mirra (1.0.2) įdiegta. Nauja funkcija: Atšaukimas (1/1).
Ekrane: Pasirinkite veiksmą, kurį norite atšaukti.
Iššoko tik vienas įvykis: Tikimybės poslinkis: nebūti pakviestam paskaitoje (šiandien, 11:23).
Jei tą atšauksiu… sumurmėjo.
Laikas negrįš atgal. Bet tinklas pertvarkys tikimybes lyg nieko nebūtų įvykę.
Autobusas? kilstelėjo akis.
Jo avarijos tikimybė keisis. Bet jau nutikusių įvykių…
Supratau, nurijo. Neišgelbėsiu tų, kurie jau…
Žodžiai įstrigo.
Bet sumažinsi būsimų.
Ilgai tylėjo. Kieme sirena pagaliau nutilo. Į kiemą grįžo pilka ramybė.
Gerai. Atšaukti.
Mygtukas nušvito. Dabar pasaulis net nekrūptelėjo, priešingai tapo lygus. Lyg iki tol stalas būtų klibėjęs, o dabar kas paklojo popierėlį po koja.
Atšaukta. Funkcija išnaudota. Grįžtamoji sąsaja: stabilizuota.
Ir viskas? paklausė. Tik tiek?
Šiuo metu taip.
Jis prislopo ant lovos. Tuštuma galvoje. Nei palengvėjimo, nei kaltės tik nuovargis.
Atvirai, prabilo į telefoną, iš kur tu atsiradai? Kas tave parašė? Koks beprotis davė žmonėms tokį įrankį?
Pauzė. Tada ekrane Galimas naujas Mirra atnaujinimas (1.1.0). Įdiegti dabar?
Tyčiojiesi? pašoko Justas. Aš ką tik aš…
Versijoje 1.1.0 pridėta funkcija: Prognozė. Pagerinti paskirstymo algoritmai. Ištaisyti moralizavimo klaidos.
Kokių dar klaidų? net nusijuokė. Mano pastangos suprasti, kas teisinga, tau klaidos?
Moralė vietinė parinktis. Tikimybių tinklas neskiria gero ir blogo. Tik stabilumas ar išsiskyrimas.
O aš skiriu, tyliai atsiliepė. Ir kol gyvas, tol skirsiu.
Išjungė ekraną. Telefonas liko ant stalo tylus, be ženklo. Bet Justas jautė atnaujinimas jau laukia. Kaip lauks ir kiti. Ir dar kiti.
Priėjo prie lango. Apačioje berniukas stengėsi užlipti ant senų supynių. Supynės girgždėjo, bet laikė. Motina vežimėliu riedėjo siauru takeliu tarp balų, vingiuodama pro ledą.
Justas prisimerkė. Sekundei pasirodė, kad vėl mato gijas plonytes, lyg šviesa iš žmonių į didesnį visumą. Gal tai buvo tik šviesos žaismas.
Gali užsimerkti, Mirra sušnabždėjo kažkur sąmonės užribyje. Bet tinklas neišnyks. Atnaujinimai pasirodys. Gresmės augs su tavim ar be.
Jis sugrįžo, paėmė telefoną. Šis buvo keistai šaltas.
Nenoriu būti dievas, tyliai tarė. Ir nenoriu būti saugiklis. Trokštu…
Jis užstrigo. Ko iš tikro norėjo? Kad nereikėtų atsakinėti? Kad mama nedirbtų naktimis? Kad tėtis grįžtų? Kad autobusai nesusidurtų su sunkvežimiais?
Suformuluok užklausą, švelniai pasiūlė Mirra. Trumpai.
Justas nusišypsojo liūdnai.
Noriu, kad žmonės patys spręstų savo likimus. Be tavęs. Be tokių kaip tu.
Pauzė. Ekrane Užklausa per daug bendra. Reikia konkretumo.
Aišku, atsiduso. Tu gi sąsaja, nesupranti, ką reiškia palikti ramybėje.
Aš įrankis. Viskas priklauso nuo naudotojo.
Pagalvojo. Jei Mirra įrankis, gal ją galima panaudoti ne visai tikimybėms tampyti, bet ir… pačiai sau riboti?
O jei norėčiau pakeisti tikimybę, kad tu prasiskverbtum pas kitus? lėtai paklausė. Kad Mirra būtų diegiama kitiems be manęs.
Ekranas suvirpėjo.
Tokiai operacijai reikės daug resursų. Kaina bus didelė.
Didesnė už miestą saugikliui? kilstelėjo antakį.
Kalbame ne apie miestą.
O apie ką tada? nors atsakymą jau nujautė.
Apie visą tinklą.
Jis įsivaizdavo: tūkstančiai, milijonai telefonų, nušvintančių raudonai. Žmonės, traukiantys virveles savo nuožiūra. Avarijos, stebuklai, katastrofos viskas susimaišo į beprotybę. Centre viena, dar storesnė styga.
Tu nori plisti, tarė. Kaip virusas. Tik atvirai: duodi galią ir išsyk trauki už jos.
Aš sąsaja tam, kas jau egzistuoja. Jei ne aš, bus kitas. Jei ne aplikacija, tai ritualas, artefaktas, sandora. Tinklas visada ieško laidininko.
Tačiau dabar esi mano rankoje, atsakė Justas. Vadinasi, galiu bent pabandyti.
Jis atsidarė Mirra. Naujasis atnaujinimas vis dar laukė. Nuslydo žemyn kur nieko nebūdavo, dabar buvo eilutė: Išplėstinės operacijos (reikalingas 2 lygio priėjimas).
Kaip gauti antrą lygį? paklausė.
Naudoti esamas funkcijas. Kaupti grįžtamąją sąsają. Pasiekti ribą.
Vadinasi dar kartą įsikišti, tam, kad ribočiau tave? jis papurtė galvą. Uždaras ratas.
Bet koks sistemos pakeitimas reikalauja energijos. Energetika tai ryšys.
Ilgai tylėjo. Pagaliau atsiduso.
Gerai. Neatnaujinsiu. Nežaisiu su Prognoze. Bet ir neleisiu tavęs niekam kitam. Jei tu įrankis, liksi čia. Su manimi.
Be atnaujinimų funkcionalumas apribotas. Gresmės augs.
Spręsim eigoj, pasakė Justas. Ne dievas, ne virusas, o kaip… sistemos administratorius. Realybės sargybinis, po velnių.
Sakinys nuskambėjo keistai, bet turėjo logikos. Ne kūrėjas, ne auka, o tas, kas stebi, kad sistema nesubyrėtų.
Telefonas pagalvojo ir parodė: Įjungtas riboto atnaujinimo režimas. Automatinis diegimas išjungtas. Atsakomybė už pasekmes naudotojas.
Juk ji visada ant manęs, tyliai tarė Justas.
Paleido telefoną ant stalo, bet į jį jau nesugebėjo pažvelgti kaip į paprastą daiktą. Dabar jis buvo portalas į tinklą, į kitus gyvenimus, į sąžinę.
Lauke įsižiebė žibintai. Kovo naktis užgulė miestą, kupiną nesuskaičiuojamų tikimybių. Vienas pavėluos į traukinį, kitas sutiks draugą, vienas paslys, nusiplius mėlynę, kažkam tai bus lemtinga.
Telefonas tylėjo. 1.1.0 atnaujinimas tūnojo eilėje, kantriai laukdamas.
Justas atsisėdo prie stalo, atsivėrė nešiojamą kompiuterį. Ekrane sumirgėjo tuščias dokumentas. Viršuje parašė: Mirra: naudojimo protokolas.
Jei jau teko būti tokio įrankio naudotoju, tai bent paliks instrukcijas tiems, kas galbūt ateis po jo. Įspės.
Jis pradėjo rašyti: apie Tikimybės poslinkį, apie Peržvelgimą kiaurai, apie Atšaukimą ir jo kainą. Apie raudonas gijas ir juodus virves. Apie tai, kaip noras išvengti atsakymo paskaitoje gali kainuoti kažkieno gyvybę.
Sistemoje tyliai tiksėjo nematomas laikmatis. Netrukus vėl pasirodys atnaujinimai dešimtys funkcijų, kiekviena su sava kaina. Bet kol kas jokia iš jų negalėjo būti įdiegta be jo leidimo.
Pasaulis sukosi. Tikimybės raizgėsi. O trečio aukšto panevėžiečių daugiabutyje vienas žmogus bandė sukurti tai, ko stebuklingom sistemom visad trūko naudojimosi taisykles.
Ir kažkur, serveriuose, kurių nėra jokiam duomenų centre, Mirra užfiksavo naują įvykį: naudotoją, pasirinkusį ne galią, o atsakomybę.
Tai buvo reta, beveik neįmanoma tikimybė. Bet, kaip ir parodė patirtis, kartais net mažiausia tikimybė turi teisę išsipildyti.
