Kiekvienoje kiemo paketoje yra viena ta pati mergina, kuri šauktų iš lango, kai užkandžius deginate šalia jos langų, nes jai viskas kvepia kaip dūmai. Ji iškvepia paauglius nuo dešimtosios valandos vakaro, kad nei viena nakties gija nesutrikdytų miego. Ir nuolatos rašo skundus savivaldybei dėl nešvaraus šiukšlių krūvos ant laiptų.
Jei dar nežinai, kas tai tai aš. Aš esu bloga kaimynė. Negaliu susitaikyti su šunų savininkais jų šunys tiesiog meta išmatų savo krovinius į mano gėlių lovą, kur auga geraniumai ir fuksijos. Dar man labiau nepatinka tie, kurie pamaitina benamius šunis. Šitų kaimelių ne tik palieka kupas, bet ir kepa ant gėlių, o vėlai naktį jų šokas garsiai griauna visą pastatą, kol kitą savaitę nebegalėsi ramiai vaikščioti be nuolatinio žiūrėjimosi per galvutes. Kartais jie pradedą šnibždėti pavasarį.
Ką tikrai nemėgstu, tai kaimynai su katėmis jų butai visada kvėpuoja katinėliais, o kai katės eina į kiemą, tai tampa tikra košmaras! Vieną kartą kaimynų ragana šoktelėjo ant mano balkono ir beveik priverčiau save šaliką išvalyti, kai išlindžiau šaudyti į jų vaikus.
Ir taip, atspėjai bučiai! Mažų vaikų man taip pat nėra. Negaliu suprasti, ką galima mylėti juose, ir ką su jais daroti. Jie mane baugina savo trapumu ir nenuspėjamumu. Kai kartą teta paprašė prižiūrėti penkių metų brolį, jis per pusvalandį išsėdo mano smegenis kaip po šaukšto. Pirmiausia jis žaidė su traktoriaus modeliu, bet po penkių minučių jo mama išėjo iš koridoro. Tada jam pradėjo būti alkanas, bet ne tik įprasta košė su kepsneliais jis išbarstė ją po stalą, kol aš nusiruošiau.
Kol valiau stalą, jis surado mano kosmetikos dėžutę ir nu, spėjai, kiek laiko jam prireikė mano mėgstamos šarlatinės Chanel lūpų balzamo? Bent jau po keturiolikos minučių jį nebuvo girdėti. Vėliau jis pasiekė kepsnius, o virtuvės ir koridoro sienų popierius atrodė kaip smulkių pirštų spaudų riebalų dėmės.
Kas žinojo, kad mažiems vaikams nepatinka daug keptų patiekalų? Vakar vakare jis išblaškė mano butą, nes jam pakilo acetono kvapas. Laimei, kai paduodau jam aktyvuoto anglies, jam pasijuto geriau, o aš su palengvėjimu perdaviau brolį rūpestingai jo mamai.
Visas šį chaosą pradėjau kažkurių penkiolikos metų, kai viena senelė šalia laiptų pažvelgė į mane ir sakė: Pasižaiskime, šlamštas. Tai mane taip supainiojo, kad iš karto pradėjau siųsti jai visą nemokamą reklamą, kurią suradau iš lėšų dėžutėse skelbimus apie langų ir durų remontą, naujas sveikatos priemones, magnetinius apyrankius nuo spaudimo. Kasdien į jos pašto dėžutę krisdavo krūva skelbimų, kol galiausiai ji pradėjo ieškoti mokėjimo už elektros energiją, bet visiškų išmokų rado tik skaitmenines lapų kopijas.
Mano konfliktas su kaimynais tik stiprėjo, kai išsaugojau savo gėlių lovelę prie lango. Išbandžiau, ką geriausia sodinti ten geraniumus, nes jų kvapas atbaido ne tik nuostabius šunų meilužius, bet ir alkanus alkoholikus, kurie neskaito į tai kaip į gėlių puotą.
Vieną saulėtą rytą ant mano gėlių lovelės pasirodė automobilis. Taip, automobilis! Priekiniai ratai glostė baltą šaligatvio pakrantę, o masyvus bumbulas grėsmingai pakabino virš raudonų fuksijų žiedų. Tai buvo kaip teismo nuosprendis išdavikui, kuris be gailesčio drąsiai priartėjo prie mano šventovės.
Kieno tai yra? paklausiau, nepagarbiai, kaimynės, kurios vardas buvo Marija, kuriu man vadinu spiukliu, nes nuolat pasislėpusi.
Marija nuo ryto sėdėjo ant suoliuko po rinkos apsilankymo su penkiais savo katės Morka ir Kikas. Jos aštrus akys viską pamato net peles, kurios bėga pro langą.
Tai tikrai iš penktų aukšto, paaiškino Marija. Jau kurį laiką matau tą automobilį, bet niekam nesakau, kas jį valdo. Manau, kad tik banditai važinėja džipe.
Kas tai galėtų būti? paklausiau, nes žinojau visus pastato gyventojus, bet niekas neatrodė kaip tikras banditų tipas. Vargšas šunų mylėtojas ne tik neturėjo pinigų alaus buteliui.
O, o, Marija, mano sūnus iš 43iojo aukšto parsiuntė savo sūnų, bet jam tapo silpnai pasikibo, negerai kvėpuoja, astma…
Po penkių nuobodžių skambučių apie sveikatą, kai pagaliau atskleidėme esmę butą užima Marių sūnus, kuris renovuoja jį.
Tuomet man įkvėpta, susibėgiau į liftą, kad parodytų šiam bėdų savininkui, kur mano gėlių lovelė, bet niekas neatvyko, kai beldžiau duris. Įdėjau raštelį: Gerbiamasis nepažįstamasis, prašau išimti savo špinintą automobilį iš mano gėlių lovelės, kitaip neatsakysiu už tai. Palikau raštelį tarp durų tarpo.
Diena prabėgo, o tas pirtis vis dar siaubiai kabėjo virš geraniumų. Aš jaučiu, kad šis automobilis pradeda man nervus priblokšti.
Marija, ar šis bėdo žmogus iš 43iojo pasirodė šiandien? paklausiau, išbėgdama į gatvę.
Ne, nebuvo, šukčiojo ji. Kitą kartą atvyko kitu automobiliu, pasilikdavo kelias valandas, po to išvažiavo.
Tai, žinai, kitas automobilis važiuoja, o šis čia spenks žiedus? susijaudinau.
Paskambink jam, pasiūlė Marija. Jo numerį paliko, bet vairuoja ne jis, o kažkas vadinamas direktorius.
O, ar tai jūsų bėdos vadovai? paklausiau skeptiškai.
Kaip galėtų bėdos vadovai būti tokie mandagūs? išsigandau. Ji šypsodamasi sakė, kad jos draugas turi žuvų bazę ir galėtų atnešti šviežias žuvis.
Įsivaizdavau, kad visas pastatas kvaps ne tik kačiukų, bet ir žuvų aromatu, ir mano neapykanta įgijo dar aštresnį skonį. Susirašiau jo numerį ir iškart paskambinau.
Sveiki, ar gavote mano raštelį? paklausiau.
Gavai, išgirdau tylią balsą.
Tuomet kodėl nepakėliau savo krovinių iš mano gėlių?
Pamiršai magišką žodį, ramiai atsakė.
Prašau paskutinį kartą nuimk savo automobilį nuo mano gėlių, bandžiau būti ramiai. Jo balsas buvo netikėtai švelnus, tad šiek tiek nuramiau.
Niekuomet nebusim! išgirdo jis. Man tai patogiau, o ne kirsime net šaligatvio.
Pamągink, pažadėjau, nors jausmas, kad pasiekiau šiltą sielą, šiek tiek manęs nuslopino.
Spaudžiau atšaukti, bandžiau žiūrėti į automobilį kaip su šypsena, bet jis neišskyrė dūmų. Nėra ko nerimauti turiu patikimus kova su kenkėjais metodus, kurie veikia nuo šunų iki nepaklusnių kaimynų. Kitą rytą savininkas turės liūdėti apie savo elgesį.
Kitą rytą stebėjau iš balkono, kaip jo automobilis, iš juodos tapo pilkšvas aš jį padariau pasodėjusi kambarą su kviečiais. Paukščiai vis dar sukosi aplink variklį, nes juos iškočiau grūdais. Visiškai nepastebėjau jo veido, bet matiau, kad jis aukštas, tvirtas ir plikas tipinis banditukas. Nesijaudinu, nes tokius jau įveikiau.
Tačiau džiaugsmas truko trumpai. Vėl po pietų švarus automobilis stovėjo ant mano gėlių, o ratai paliko ant šaligatvio purvines, juodas pėdsakų linijas, kurios priminė mano širdies žaizdas. Tai buvo karinio kvietimo ženklas.
Bėgau atgal į butą, beveik pravirstau ant kaimynės katės su žuvyte dantyse.
Pasiimk žuvį į 43įjį! šnekau į katę, ir sučiučiau, kaip namų gyventoja šį naktį nesikvepia, o katės iš visų kaimynų susirinko į mūsų laiptus, kad pasiektų 43įją butą ir surengtų koncertą. Prieš tai padėjau jų kelią kvietimu su valerianų rūgšties skyskantiu, užplautu ant spalvoto durų apmušalo.
Visi katinai vaikšto po laiptus, uždaro duris ir šaukia kaimynui. Aš atsidaviau savo širdies žaizdų skausmui, o rytą jo automobiliui suklupo paukščių lizdas, kaip ant kėlų. Tai ne buvau aš, bet kažkas kitas galėjo tai padaryti aš tik pildžiau planus.
Po to, kai banditukas iškeliavo savo džipą, aš išsikišau į parduotuvę, švelniai prikeliau mano geraniumų šakutę ir šventinu savo smulkųjį laimėjimą.
Bet grįžti į butą nebeįmanoma raktas neįdėjo į kištuką. Bandžiau pusvalandį, bet nesupratau, kieno rankos tai daro. Tikiuosi, kad kaimynas skambės, kai išspręsime šį bėdą. Galiausiai iškvičiau meistrą, jis išpjaudavo spyną ir ištraukė įkurtą žiebtuvėlį.
Alkanas, įsižeidęs ir įkvėpęs, pradėjau planuoti kitą triuką. Į Googles įvedžiau: kur nusipirkti salidolio, ir suvilau dar vieną planą.
Kitą rytą, kai manęs nebekalėjo katės, išsiruošiau su savo įprastine itališka kavą ir atsargiai iškėliau lėtinį dėžutę. Staiga durys traukdavosi buvo tas paties bandituko, kuris šio ryto ne šaipė, bet švelniai spustelėjo varžtą. Jis išlindo su šiauriu šypsniu, pasakęs: Man tavo kilimėlis šunų išmatų pilnas, ir nuėjo.
Jis vėl paėmė mano puodelį su kava, ištraukė telefoną ir pasakė: Pažiūrėkime, kas čia toks amžinas lankytojas? Pasakė, kad įrengė patalpų sekimo kameras, ir įsiuntė video į savo pašto dėžutę. Mes abu sėdėjome prie telefono ekrano, žiūrėjome, kaip 5 valandą ryte Marija išmetė dovanų į mūsų duris. Trečiu kartu matėme jos veidą, bet niekas nesuprato, kodėl ji tai daro.
Aš su juo pasikalbėsiu, pasakė mano kaimynas Sergejus, o aš sutinku, nes nenorėjau būti nepagarbi jam. Vakarą patikėjau, gamindama šokolado sausainius tikslą padaryti įspūdį Sergejui. Jis atvyko po darbo, atnešė kakavą, paklausė, ar turiu kakavą, ir pasiūlė pataisyti mano spintelės dureles, kurios pasvirė. Ką darysi apie Mariją? paklausė jis. Ji sako, kad 40oje bute garsiai grojo muzikos, bet vėl pametė kilimus. Aš nusijuokau, bet supratau, kad vengsime su ja pasipiktinimo dar ilgiau.
Šeštadienį Sergejus užsitelpė prie mano virtuvės, pado mano indų plovimo priemonę su aliejumi, išplovęs rankas. Gal galvoji, kad galėtum mane priversti nieko nepadaryti? sakė jis, o aš atsakiau, kad aš pasiruošusi aptepti jo automobilio rankenas vazelinu. Paskui pasiėmė mano puodelį, supijo mano kavą ir pasakė: Skanu, galbūt atleisi šiam mažam nuodėmiui. Jis pamiršo, kad aš esu nuodėminga, bet jis vis dar buvo šiek tiek sušlapęs.
Jis žvelgė į mane šiltai, švelniai šypsodamasis, ir sakė: Esi graži. Aš neturėjau noro smurtauti, bet jo žvilgsnis mane švelniai nuramino. Jis paklausė: Čia kava taip kvapas?, ir aš sutikau, jog mano kavos aromatas primena jo namų kvapą.
Mes pasidalijome šia akimirka ir, nors man šiek tiek rūpėjo, man patiko, kad jis nebuvo įprastas, bet šiek tiek išpriešas.
Po to, kai jis išmėto mano durų rankenas ir pasidėjo man atsakymų už meistro paslaugas, jis sakė: Tai buvo mano klaida, bet aš noriu padėti. Mes sutartų, kad nesuteiksime jam daugiau šėtonų, bet gal įsivaizduosime, kad jį nebekelsime nei šunių, nei kačių, nei žuvų dvelkiančių.
Visi tai laikėme pokyčiu, bet aš žinau, kad dar liko keletas nedirbamų,Galiausiai susiklostymo pabaigoje nusprendžiau, kad nuo šiol atsisakysiu visų kaimynų kriščių ir pasiklausysiu tik savo gėlių šnabdžių ir vidinio ramybės šauksmo.
