Mano buvęs anyta palydėjo mane prie altoriaus.
Niekada nemaniau, kad dar sykį vilkėsiu baltą suknelę. Po to, kai netekau vyro, gyvenimas tapo ilga pilkų dienų virtine, kur svarbiausia buvo tiesiog kvėpuoti ir rūpintis mūsų dukra aštuonių mėnesių kūdikiu. Tačiau jo tėvai neleido man visiškai palūžti. Jie priėmė mane kaip savo vaiką. Tiesiogine prasme.
Pasakė, kad esu jų dukra, o jų anūkė visada anūkė. Nieko nesikeičia, net jei jo su mumis daugiau nėra.
Praėjo penkeri metai. Jo mama vieną vakarą, maišydama kavą mano virtuvėje, pasirodė su ta svajinga šypsena, kurią atpažinau iš karto. Tokia, kuri reiškė sumanė kažką keisto.
Saule, noriu tave su kažkuo supažindinti, murmtelėjo ji, žiūrėdama pro langą į sapniškai banguojančius Vilniaus stogus.
Neprašyk… atsidusau, nors giliai viduje tyliai džiaugiausi, kad mane vis dar mato kaip savo šeimą.
Jis mano sesers sūnus. Rimvydas. Inžinierius, išsiskyręs, vaikų neturi. Ir… kepa bandeles.
Bandeles? pasitikslinau, lyg tai būtų svarbiausias bruožas.
Jis pasirodė būtent toks, kaip apibūdino. Kantrus, švelnus su dukra, atidus mano liūdesiui ir, žinoma, bandeles kepė geriau už mane. Pradžioje viskas atrodė lyg iš sapno juk buvo giminystės saitų nuotrupos. Bet jo tėtis mane nuramino.
Tavo vyras norėtų, kad būtum laiminga. O šitas žmogus yra geras, ištarė, jo rankos kvepėjo liepų medumi.
Po metų jis priklaupė prieš mane ir dukrą sapningame Vingio parke, kur kažkada vaikščiojome visi trise.
Gal susituokiam trise? paklausė, labiau žvelgdamas į ją.
Duktė, tuomet jau šešerių, rimtai ištarė:
O ar galėsiu sekmadieniais būti pas senelius?
Visada. Kiekvieną sekmadienį, pažadėjo jis.
Taip ir sutikome.
Vestuvės dieną, kai rengiausi, jo mama įžengė nelyg sapne ašarotos akys, lūpas dengianti džiaugsmo migla.
Taip džiaugiuosi, Saule. Žinau, jis irgi džiaugiasi.
Ačiū, kad niekada manęs nepalikote, sušnabždėjau jai į petį.
Kai atėjo metas eiti prie altoriaus, aiškiai žinojau, kas paims mane už rankos. Jo tėtis pasirodė tarpduryje, mūvėdamas kostiumą, akyse blizgėjo rasoti lašeliukai.
Ar pasiruošusi, dukryte? švelniai paklausė, ištiesdamas ranką sapniškame rytmečiu.
Esu pasiruošusi, tėti, atsakiau. Taip ir buvo.
Einančios senamiesčio grindinio akmenimis, girdėjau šnabždesius, kažkas spėliojo, ar tik čia nėra pirmojo vyro tėvas. Jis pasilenkė ir tyliai palingavo:
Tegul kalba, jei reikės palydėsiu tave vėl.
Nusijuokiau, ašaromis laisvai plaukiant skruostais.
Kai sustojom prie jaunikio, jis ne tik nuvedė mane, bet mus abu apkabino.
Abu mano vaikai, garsiai pasakė. O pletkininkams: čia ne keista. Čia meilė.
Ceremonija buvo tyliai nuoširdi. Dukra nešė žiedus, jo mama raudojo pirmoje eilėje. O kai mus pripažino šeima, per mane nuvilnijo šilta banga, lyg kas būtu netikėtai laiminęs.
Vakarėlyje tėtis pakėlė taurę ir kalbėjo apie šeimas, kurias patys pasirinkom. Apie meilę, kuri nesibaigia. Ir apie tai, kad visada liksiu jo marti, net jei turi dabar du žentus vieną danguje, kitą greta.
Vėliau stebėjau, kaip jis šoka su mano dukra ir prajuokina ją iki ašarų. O mama viską fotografuoja taip, lyg būtume jos tikra šeima.
Šiandien, kai kas nors klausia, kodėl mano buvęs uošvis vedė mane prie altoriaus, tiesiog nusišypsau:
Jis niekada nebuvo buvęs. Jis visada buvo ir bus mano tėtis.
O ką jūs darytumėte mano vietoje?
