– Na štai! – sušuko Saulius. – Viskas teisingai! Paskutinis žodis visada turi priklausyti vyrui Ryte pas Jefimenus iš miesto atvyko suaugęs anūkas, kurio vestuvėse jie neseniai lankėsi. Saulius atvyko bulvių, nes visada padėdavo savo mylimai močiutei ir seneliui jas sodinti ir kasti. – Tai sakyk, Sauliuk, kaip tau sekasi su savo Svajūne gyventi? – greičiau paklausė močiutė, besisukdama prie krosnies. – Ai, visokio būna, močiute… – nenoriai atsakė anūkas. – Visokio… – Palauk, palauk, – susidomėjo senelis Kazimieras. – Ką reiškia „visokio“? Jau pykstatės, ar kaip? – Kol kas, atrodo, nesipykstam. Bandome išsiaiškinti, kas šeimoje šeimininkas, – prisipažino anūkas. – Oj… – su šypsena atsiduso močiutė prie krosnies, – rado, ką aiškintis. Ir taip viskas aišku. – Taip, – nusijuokė ir senelis. – Aišku, kad pagrindinė šeimoje visada buvo ir bus žmona. – Nu nu… – vėl nuskambėjo iš krosnies. – Seneli, rimtai? – nustebęs pažvelgė anūkas. – Tu čia juokauji, ar ką? – Nei kiek nejuokauju, – atkirto Kazimieras. – Jei netiki, paklausk savo močiutės. Na, Onute, sakyk, kieno namuose visada paskutinis žodis? – Baik tu kvailioti, – šiltai atsiliepė močiutė. – Ne, sakyk, – neatlyžo Kazimieras. – Kas mūsų šeimoje priima galutinius sprendimus – tu ar aš? – Nu, aš… – Kaip tai? – netikėjo anūkas. – Kažkaip niekad čia to nemačiau. Ir apskritai, manau, kad namuose visad turi būti vyras šeimininkas. – Baik, Sauliau, – vėl nusijuokė senelis. – Tikroje šeimoje viskas kitaip, nei tu manai. Tuoj papasakosiu keletą istorijų, ir pats suprasi. Istorija – Prasidėjo, – nepatenkinta sumurmėjo močiutė. – Dabar turbūt apie motociklą papasakos. – Apie kokį motociklą? – nustebo anūkas. – Apie tą, kuris jau šimtmetį kėtoja daržinėje, – patvirtino senelis. – Žinai, kaip močiutė prikalbino mane jį pirkti? – Močiutė? Prikalbino? – Taip. Savo sutaupytus pinigus davė. Bet iš pradžių buvo kita istorija… Kartą užsidirbau pinigų, užteko būtent motociklui su lopšiu. Sakau Onutei – savo močiutei, noriu motociklą nusipirkti. Su lopšiu. Kad patogiau būtų bulves iš lauko parsivežti. Anksčiau mums žemę bulvėms duodavo už miestelio. Tavo močiutė užsispyrė. Sako, geriau spalvotą televizorių pirkime, tuo metu jie buvo brangūs. Bulves, sako, visada vežei dviračiu, ot ir vežk toliau. Maišą ant dviračio rėmo, ir pirmyn. Na gerai, sakau, tavo žodis paskutinis. Nupirkom televizorių. – O motociklas? – nesuprato anūkas. – Motociklą visgi nupirkom… – atsiduso močiutė. – Bet tik vėliau. Iš pradžių tavo senelis nugarą susižeidė, tai man pačiai visą tą bulvę teko vežioti. Beveik viską ir nuvežiojau. O kai lapkritį pardavėm kiaules, visus pinigus jam atidaviau, sakau – važiuok į miestelį motociklo parsivežti. – Kitais metais rudenį vėl pinigų atsirado, – pratęsė senelis. – Sakau, reikia griebtis naujos pirties. Sena iš tėvų likus – stogas jau supuvęs, sienos to paties. O tavo močiutė vėl prieštarauja – geriau baldus nupirkime, kad būtų kaip pas žmones. Na, sakau, tavo žodis paskutinis. Nupirkom baldus. – O pavasarį ta sena pirtis sugriuvo, – baigė močiutė. – Sniego tiek buvo pripustyta, kad stogas neatlaikė… Nuo tada ir nutariau – kaip Kazimieras pasakys, taip ir bus. – Na štai! – sušuko Saulius. – Viskas teisingai! Paskutinis žodis visada turi priklausyti vyrui. – Tai ne, Sauliau, tu nesupratai, – nusikvatojo senelis. – Juk aš, prieš ką nors darydamas, visada einu ir klausiu – noriu krosnį perstatyti. Leidimą duodi? O toliau – kaip ji pasakys, taip ir bus. – Tai aš po tų atvejų visada sakau – kaip manai, taip daryk. – Tai va, Sauliau, bet kuriuo atveju paskutinis žodis turi būti žmonos, – apibendrino senelis. – Supratai, kaip čia pas mus veikia? Saulius iš pradžių pagalvojo, paskui staiga pradėjo juoktis. Prasijuokęs, vėl susimąstė ir netrukus jo veidas nušvito. – Dabar supratau, seneli. Grįšiu namo ir pasakysiu: „Gerai, Svajūna, važiuosim atostogų į Turkiją, kaip norėjai. O mašinos remontui kol kas neatiduosiu – automatas genda, reiks keist. Jei mašina sustos – tebūnie. Važinėsime visą žiemą į darbą autobusais. Paprasčiausiai, kelsimės valandą anksčiau, juk čia nieko tokio…“ Ar gerai galvoju, seneli? – Visiškai teisingas sprendimas, – linksmai linktelėjo senelis. – Taip, Sauliau, po metų kitų viskas jūsų šeimoje sueis į bendrą vardiklį. O žmona visada turi būti šeimoje pagrindinė. Taip vyrui ramiau, žinau iš savo patirties…

Va, kaip tik! sušuko Saulius. Viskas teisingai! Paskutinis žodis visada turi būti vyro.

Ryte pas Jonaičius atvažiavo iš Vilniaus suaugęs anūkas, kurio vestuvėse jie neseniai dalyvavo. Atvyko Saulius bulvių, nes visada padėdavo savo mylimai močiutei ir seneliui tas bulves ir sodinti, ir kasti.

Tai pasakyk, Sauliau, kaip tau gyventi su savo Laimute? iškart pasidomėjo močiutė, besisukdama prie pečiaus.

Oi, visko pasitaiko, močiute… vangiai atsakė anūkas. Visko…

Palauk-paluk, susirūpino senelis Jonas. Kaip tai visko? Jau baratės?

Na, dar lig šiol nesibarame, prisipažino Saulius. Šiaip bandom susitarti, kas namuose šeimininkas.

Ot, kvailystė… šyptelėjo močiutė Ona, iš pečiaus kam čia aiškintis. Ir taip viskas aišku.

Aišku, pritarė ir Jonas, nusijuokdamas. Visada šeimoj svarbiausia žmona buvo ir bus.

Ei, ei… vėl numykė močiutė, kiek linksmiau.

Seneli, rimtai? nustebo anūkas. Gal juokaujat?

Nė kiek, nukirto Jonas. Paklausk, jei netiki, savo močiutės. Na, Ona, sakyk kieno namuose visada paskutinis žodis?

Nesąmonių nekalbėk, švelniai atkirto Ona.

Ne, pasakyk, neatlyžo Jonas. Kas priima paskutinius sprendimus tu ar aš?

Na, aš…

Kaip čia dabar? nustebo Saulius. Niekad šito nepastebėjau. O šiaip tai manau namuose turi būti vyras šeimininkas.

Baik, Sauliau, nusikvatojo senelis. Tikroje šeimoje viskas kitaip, nei tu manai. Dabar papasakosiu keletą istorijų, pats suprasi.

Istorija

Prasidėjo, suirzusi suburbėjo močiutė. Vėl turbūt apie motociklą pasakos.

Koks dar motociklas? anūkas suraukė antakius.

Tas, kur sode rūdija, čia pat atsakė Jonas. Jam tuoj šimtas metų sueis. Ir žinai, kaip močiutė mane privertė jį pirkti?

Močiutė? Priversti?

Taip. Savo sunkiai sutaupytus eurus atidavė. Bet ir prieš tai dar buvo viena istorija.

Kartą uždirbau pinigų tiksliai už motociklą su lopšiu užteko. Sakau Onai, tavo močiutei, noriu motociklo. Kad bulves iš lauko parsivežti. Tada mums plotus bulvėms laukuose paskirdavo.

Tavo močiutė užsispyrusi. Sako, verčiau spalvotą televizorių nupirkim tada jie brangiai kainavo. Sakė, bulves visada dviračiu vežei, tai ir toliau vežk.

Užsimetei maišą ant rėmo ir pirmyn. Gerai, sakau, tavo žodis galutinis. Nupirkom televizorių.

O motociklas? nesuprato anūkas.

Motociklą irgi pirkome… atsiduso močiutė. Tik vėliau. Iš pradžių tavo senelis nugarą taip nusiplėšė, kad man vienai tas bulves vežti teko. Beveik visas ir nuvežiau.

O kai rudenį kiaules mėsai išpjovėm, visus pinigus jam atidaviau sakau, važiuok į rajoną dėl motociklo su lopšiu.

O paskui kitais metais vėl atsirado pinigų, perėmė pasakojimą Jonas. Sakau, reikia naują pirtį statyti, nes senos tėvų paliktos stogas supuvo, sienos irgi. Bet močiutė vėl priešinosi sako, geriau baldus pirkti, kad kaip žmonės gyventume. Gerai, sakau, tegul būna kaip nori tavo žodis paskutinis. Nupirkom baldus.

O pavasarį ta sena pirtis visai nugriuvo, užbaigė močiutė. Sniego tais metais labai daug buvo. Tai stogas ir neatlaikė… Nuo tada nusprendžiau kaip Jonas pasakys, taip ir bus.

Matai, sušuko Saulius. Taip ir turi būti! Paskutinis žodis vyro.

Ne taip supratai, Sauliau, nusijuokė Jonas. Juk kol ką nors darau, visada klausiu noriu krosnį perstatyti, leidi? O tada kaip ji tars, taip ir bus.

Tai dabar po tų visų istorijų aš visada sakau daryk, kaip pats galvoji.

Tad, Sauliu, vis tiek paskutinis žodis žmonai turi priklausyti, apibendrino senelis. Supratai mane?

Saulius kiek susimąstė, paskui staiga prapliupo juoktis. Po juoko vėl nutilo ir netrukus lyg nušvito.

Štai dabar supratau, seneli. Parvažiuosiu namo ir sakysiu: Gerai, Laimute, važiuojam atostogaut į Turkiją, kaip nori. O automobilio į servisą dar nevešiu automatas stringa, reiks keisti.

Jei mašina sugrius tebūnie. Visą žiemą į darbą važinėsim autobusais. Reikės tik valanda anksčiau anksti keltis kas čia tokio Teisingai galvoju, seneli?

Visiškai teisingai, linksmai linktelėjo Jonas. Taip, Sauliau, po metų kitų ir pas jus šeimoj viskas susiderins.

O žmona šeimoj visada svarbiausia. Ir vyrui ramiau. Iš patirties sakau…

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

ten + two =

– Na štai! – sušuko Saulius. – Viskas teisingai! Paskutinis žodis visada turi priklausyti vyrui Ryte pas Jefimenus iš miesto atvyko suaugęs anūkas, kurio vestuvėse jie neseniai lankėsi. Saulius atvyko bulvių, nes visada padėdavo savo mylimai močiutei ir seneliui jas sodinti ir kasti. – Tai sakyk, Sauliuk, kaip tau sekasi su savo Svajūne gyventi? – greičiau paklausė močiutė, besisukdama prie krosnies. – Ai, visokio būna, močiute… – nenoriai atsakė anūkas. – Visokio… – Palauk, palauk, – susidomėjo senelis Kazimieras. – Ką reiškia „visokio“? Jau pykstatės, ar kaip? – Kol kas, atrodo, nesipykstam. Bandome išsiaiškinti, kas šeimoje šeimininkas, – prisipažino anūkas. – Oj… – su šypsena atsiduso močiutė prie krosnies, – rado, ką aiškintis. Ir taip viskas aišku. – Taip, – nusijuokė ir senelis. – Aišku, kad pagrindinė šeimoje visada buvo ir bus žmona. – Nu nu… – vėl nuskambėjo iš krosnies. – Seneli, rimtai? – nustebęs pažvelgė anūkas. – Tu čia juokauji, ar ką? – Nei kiek nejuokauju, – atkirto Kazimieras. – Jei netiki, paklausk savo močiutės. Na, Onute, sakyk, kieno namuose visada paskutinis žodis? – Baik tu kvailioti, – šiltai atsiliepė močiutė. – Ne, sakyk, – neatlyžo Kazimieras. – Kas mūsų šeimoje priima galutinius sprendimus – tu ar aš? – Nu, aš… – Kaip tai? – netikėjo anūkas. – Kažkaip niekad čia to nemačiau. Ir apskritai, manau, kad namuose visad turi būti vyras šeimininkas. – Baik, Sauliau, – vėl nusijuokė senelis. – Tikroje šeimoje viskas kitaip, nei tu manai. Tuoj papasakosiu keletą istorijų, ir pats suprasi. Istorija – Prasidėjo, – nepatenkinta sumurmėjo močiutė. – Dabar turbūt apie motociklą papasakos. – Apie kokį motociklą? – nustebo anūkas. – Apie tą, kuris jau šimtmetį kėtoja daržinėje, – patvirtino senelis. – Žinai, kaip močiutė prikalbino mane jį pirkti? – Močiutė? Prikalbino? – Taip. Savo sutaupytus pinigus davė. Bet iš pradžių buvo kita istorija… Kartą užsidirbau pinigų, užteko būtent motociklui su lopšiu. Sakau Onutei – savo močiutei, noriu motociklą nusipirkti. Su lopšiu. Kad patogiau būtų bulves iš lauko parsivežti. Anksčiau mums žemę bulvėms duodavo už miestelio. Tavo močiutė užsispyrė. Sako, geriau spalvotą televizorių pirkime, tuo metu jie buvo brangūs. Bulves, sako, visada vežei dviračiu, ot ir vežk toliau. Maišą ant dviračio rėmo, ir pirmyn. Na gerai, sakau, tavo žodis paskutinis. Nupirkom televizorių. – O motociklas? – nesuprato anūkas. – Motociklą visgi nupirkom… – atsiduso močiutė. – Bet tik vėliau. Iš pradžių tavo senelis nugarą susižeidė, tai man pačiai visą tą bulvę teko vežioti. Beveik viską ir nuvežiojau. O kai lapkritį pardavėm kiaules, visus pinigus jam atidaviau, sakau – važiuok į miestelį motociklo parsivežti. – Kitais metais rudenį vėl pinigų atsirado, – pratęsė senelis. – Sakau, reikia griebtis naujos pirties. Sena iš tėvų likus – stogas jau supuvęs, sienos to paties. O tavo močiutė vėl prieštarauja – geriau baldus nupirkime, kad būtų kaip pas žmones. Na, sakau, tavo žodis paskutinis. Nupirkom baldus. – O pavasarį ta sena pirtis sugriuvo, – baigė močiutė. – Sniego tiek buvo pripustyta, kad stogas neatlaikė… Nuo tada ir nutariau – kaip Kazimieras pasakys, taip ir bus. – Na štai! – sušuko Saulius. – Viskas teisingai! Paskutinis žodis visada turi priklausyti vyrui. – Tai ne, Sauliau, tu nesupratai, – nusikvatojo senelis. – Juk aš, prieš ką nors darydamas, visada einu ir klausiu – noriu krosnį perstatyti. Leidimą duodi? O toliau – kaip ji pasakys, taip ir bus. – Tai aš po tų atvejų visada sakau – kaip manai, taip daryk. – Tai va, Sauliau, bet kuriuo atveju paskutinis žodis turi būti žmonos, – apibendrino senelis. – Supratai, kaip čia pas mus veikia? Saulius iš pradžių pagalvojo, paskui staiga pradėjo juoktis. Prasijuokęs, vėl susimąstė ir netrukus jo veidas nušvito. – Dabar supratau, seneli. Grįšiu namo ir pasakysiu: „Gerai, Svajūna, važiuosim atostogų į Turkiją, kaip norėjai. O mašinos remontui kol kas neatiduosiu – automatas genda, reiks keist. Jei mašina sustos – tebūnie. Važinėsime visą žiemą į darbą autobusais. Paprasčiausiai, kelsimės valandą anksčiau, juk čia nieko tokio…“ Ar gerai galvoju, seneli? – Visiškai teisingas sprendimas, – linksmai linktelėjo senelis. – Taip, Sauliau, po metų kitų viskas jūsų šeimoje sueis į bendrą vardiklį. O žmona visada turi būti šeimoje pagrindinė. Taip vyrui ramiau, žinau iš savo patirties…