Man 30 metų ir supratau, kad skaudžiausia išdavystė neateina iš priešų. Ji ateina iš tų, kurie tau sakė: „Sesute, aš visada šalia.“ Aštuonerius metus turėjau „geriausią draugę“ – iš tų draugysčių, kurios tampa tarsi šeima. Ji žinojo viską apie mane, kartu verkėme, juokėmės iki paryčių, kalbėjomės apie svajones, baimes, planus. Kai ištekėjau, ji buvo pirmoji, kuri mane apkabino ir pasakė: — Tu to nusipelnei. Jis geras vyras. Saugok jį. Ir tada man pasirodė, kad tai buvo nuoširdu. O dabar, žvelgdama atgal, suprantu, kad kai kurie žmonės tau nelinki laimės. Jie tiesiog laukia, kol tavo pasaulis pradės svyruoti. Nesu iš tų moterų, kurios pavydi draugėms savo vyro. Visada tikėjau, kad moteris, jei turi orumo, neturi dėl ko nerimauti, o jei vyras garbingas – vietos įtarimams nėra. Be to, mano vyras nė karto nesuteikė priežasties abejoti. Niekada. Todėl tai, kas įvyko, mane užgriuvo tarsi šaltas dušas. Ir blogiausia – vyksta ne iš karto. O tyliai. Pamažu. Su smulkmenomis, kurias praleidau pro akis, nes nenorėjau atrodyti „paranojiška“. Pirma, ji ėmė dažniau lankytis mano namuose. Anksčiau viskas buvo paprasta – mergvakariai, kava, pokalbiai. Staiga ji pradėjo puošniai rengtis. Aukštakulniai, kvepalai, suknelės. Vėl sau sakiau: ji juk moteris, normalu. Bet prasidėjo kita. Užėjus, pirmiausia sveikindavosi su juo, ne su manimi: — Koks tu vis gražesnis… kaip tai įmanoma? Juokdavomės, viskas kaip draugiška. O jis atsakydavo mandagiai: — Gerai, ačiū. Vėliau ims klausinėti dalykų, kurie jai visai neturėtų rūpėti: — Vėl ilgai dirbi? — Labai pavargai? — Ar ji tavimi rūpinasi? Ji – ta prasme aš. Ne „tavo žmona“, o „ji“. Ir čia jau kažkas viduje susitraukė. Bet nesu skandalistė, tikiu padorumu. Nenorėjau patikėti, kad artimiausia draugė gali jausti kažką daugiau. Pradėjau pastebėti smulkius pasikeitimus – kai būdavome trise, ji kalbėdavo taip, lyg aš sutrukdyčiau. Lyg tarp jų būtų „ypatingas ryšys“. O baisiausia – kad mano vyras to nesuprato. Jis iš tų vyrų, kurie visada geri ir nemato blogio. Ir ilgai raminausi tuo. Kol neprasidėjo žinutės. Vieną vakarą ieškojau nuotraukos jo telefone. Ne, neskaitau žinučių, tiesiog norėjau atsiųsti nuotrauką iš atostogų. Ir pamačiau jos chat‘ą – visai viršuje. Paskutinė žinutė nuo jos: „Pasakyk atvirai… jei nebūtum vedęs, ar pasirinktum mane?“ Sėdėjau ir skaičiau tris kartus, tikrinau datą. Tai buvo šiandien. Širdis plakė tuščiai – ne stipriai, o lyg viduje būtų prarasta kažkas. Nuėjau į virtuvę, jis gamino arbatą. — Galiu tavęs kai ko paklausti? — Taip, kas nutiko? Žiūrėjau tiesiai: — Kodėl ji tau rašo tokias žinutes? Jis žiūrėjo nesuprasdamas: — Kokias žinutes? Kalbėjau ramiai: — „Jei nebūtum vedęs, ar pasirinktum mane?“ Jis išbalo. — Tu skaitai mano telefoną? — Taip. Nes pamačiau atsitiktinai. Bet ši frazė – ne atsitiktinė. Tai nenormalu. Jis sunervavo: — Ji… tiesiog juokauja. Nusišypsojau tyliai: — Tai ne juokas. Tai testas. — Tarp mūsų nieko nėra, prisiekiu. — Gerai, o ką jai atrašei? Jis nutilo. Justas tas tylėjimas skaudžiau nei viskas kita. — Ką jai atrašei? – kartojau. Jis nusisuko. — Parašiau, kad nekalbėtų kvailysčių. — Parodyk. Ir tada jis pasakė: — Neverta. Kai žmogus ima slėpti, būtent tada „verta“. Pasiėmiau telefoną nuo stalviršio – be skandalo. Ir pamačiau atsakymą. Parašyta: „Nedėk man tokių situacijų… žinai, kad tave vertinu.“ Vertinu. Ne „baik“, ne „gerbk mano žmoną“. O „vertinu“. Pažiūrėjau į jį: — Supranti, kaip tai skamba? — Prašau, nedaryk iš nieko problemos… — Tai ne niekas. Tai riba. O tu jos nenubrėžei. Jis bandė mane apkabinti: — Na… nesibarkim. Ji viena, sunkus laikotarpis. Atsitraukiau: — Neversk manęs būti kalta, kad reaguoju. Draugė rašo mano vyrui apie „jei“. Tai – pažeminimas. Jis pasakė: — Pasikalbėsiu su ja. Ir aš patikėjau. Nes esu iš tų, kurie tiki. Kitą dieną ji paskambino. Balsas – kaip medus. — Miela, turim pasikalbėti. Nutiko nesusipratimas. Susitikom kavinėje. Ji – su tuo nekaltu žvilgsniu. — Nežinau, ką įsivaizduoji… tiesiog draugiškai susirašėm. Jis mano draugas. — Jis tavo draugas. Bet aš – tavo draugė. — Tu viską išversti kitaip mėgsti. — Nieko neverčiu. Mačiau pati. Ji atsiduso dramatiškai: — Žinai, kur problema? Tu labai nesaugi. Šie žodžiai buvo kaip peilis. Ne nes jie teisingi. O kad jai patogu. Klasika: jei reaguoji – vadinasi, kvaila. Pažiūrėjau ramiai: — Jeigu dar kartą peržengsi ribą mano santuokoje, nebus „pokalbio“, nebus „aiškinimosi“. Viskas. Ji šypsojosi: — Aišku. Nebekartosiu. Tai buvo momentas, kai reikėjo nustoti tikėti. Bet vėl patikėjau. Nes lengviau tikėti. Praėjo dvi savaitės. Ji beveik nebebendravo. Pagalvojau: viskas, baigėsi. Kol vieną vakarą pamačiau tai, kas sukrėtė. Buvome pas mano giminaičius. Vyras paliko telefoną ant stalo, nes paskambino mama. Ekranas užsidegė. Žinutė nuo jos: „Vakar negalėjau užmigti. Galvojau apie tave.“ Tą akimirką – ne liūdna, o aišku. Labai aišku. Neverkiau, nedariau scenų. Tiesiog stebėjau ekraną. Tai buvo ne telefonas. Tai buvo tiesa. Įsidėjau jį į rankinę. Palaukiau, kol grįšim namo. Užvėriau duris, pasakiau: — Atsisėsk. Jis šypsojosi: — Kas nutiko? — Atsisėsk. Jis pajuto. Atsisėdo. Ištraukiau telefoną ir padėjau prieš jį. — Perskaityk. Jis pažiūrėjo, jo veidas pasikeitė. — Ne… ne taip, kaip galvoji. — Prašau, neversk manęs būti kvaila. Sakyk tiesą. Jis aiškino: — Ji man rašo… nedarau nieko… ji emocinga… Pertraukiau: — Noriu matyti visą pokalbį. Jis sukando žandikaulį. — Dabar jau per daug. Nusišypsojau: — Per daug – norėti tiesos iš savo vyro? Jis atsistojo: — Man nebetiki! — Ne. Tu davei priežastį netikėti. Ir tada jis pripažino. Ne žodžiais. Gestu. Atsidarė chat‘ą. Ir aš pamačiau. Mėnesiai. Ne kasdien, ne tiesiogiai, bet pokalbių tiltai. Tiltas tarp dviejų. „Kaip gyveni.“ „Galvojau apie tave.“ „Su tavim galiu kalbėti.“ „Ji manęs kartais nesupranta.“ „Ji“ – vėl aš. Baisiausias buvo jo sakinys: „Kartais galvoju, koks būtų gyvenimas, jei pirmiau būčiau sutikęs tave.“ Negalėjau kvėpuoti. Jis žiūrėjo į žemę. — Nieko nepadariau… – sakė. – Nesusitikome… Neklausiau, ar susitiko. Nes net jei ne… Tai – neištikimybė. Emocinė. Tyliai. Bet išdavystė. Atsisėdau, nes drebėjo kojos. — Tu sakei, kad pasikalbėsi su ja. Jis suniurzgė: — Bandžiau. — Ne. Tu tiesiog tikėjaisi, kad nesužinosiu. Tada jis pasakė tai, kas mane galutinai pribaigė: — Neturi teisės mane versti rinktis tarp jūsų. Žiūrėjau ilgai: — Nereikia rinktis. Jau pasirinkai. Kai leidai tam vykti. Jis pradėjo verkti. Tikrai. — Atsiprašau… nenorėjau… Nesibariau, nepravirkau, tiesiog nuėjau į miegamąjį. Pradėjau krautis daiktus. Jis atėjo: — Prašau… neišeik. Nežiūrėjau. — Kur eisi? — Pas mamą. — Perdedi… Tas „perdedi“ visuomet atsiranda, kai tiesa nepatogi. Ramiai: — Neperdedu. Tiesiog negaliu gyventi trikampyje. Jis atsiklaupė: — Užblokuosiu ją. Viską nutrauksiu. Prisiekiu. Pirmą kartą pažvelgiau į jį: — Nenoriu, kad blokuotum dėl manęs. Noriu, kad blokuotum, nes esi vyras, turi ribas. O tu jų neturi. Jis nutilo. Pasiėmiau rankinę. Sustojau prie durų, pasakiau: — Blogiausia ne tai, kad rašeisi. Blogiausia, jog leidai man būti drauge su moterimi, kuri tyliai bandė mane išstumti. Ir išėjau. Ne išsižadėjau santuokos. O išsižadėjau kovoti vienai už tai, kas turi būti abiejų. Ir pirmą kartą per tiek metų sau ištariau: Geriau tegu skauda tiesa, negu ramina melas. ❓ Kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje – ar atleistumėte, jei nėra „fizinės“ neištikimybės, ar ir tai jums išdavystė?

Man jau trisdešimt ir supratau, kad skaudžiausia išdavystė ateina ne iš priešų, o iš tų, kurie tau teigia: Brolau, aš visada su tavimi.
Aštuonerius metus turėjau geriausią draugę.
Tos draugystės atrodė lyg šeima.
Ji žinojo apie mane viską. Kartu verkėme. Juokėmės iki paryčių. Kalbėjomės apie svajones, baimes ir planus.
Kai vedžiau, ji buvo pirmoji, kuri apkabino ir pamokino:
Tu nusipelnei laimės. Jis geras vyras. Saugok jį.
Tada man tai atrodė nuoširdu.
Dabar, kai žvelgiu atgal, suprantu ne visi žmonės tau linki laimės.
Kai kurie tiesiog laukia, kol tau susvyruos.
Nesu iš vyrų, kurie pavydi draugui žmonos, bet visada maniau jei moteris turi orumo, nereikia baimių, jei vyras doras nėra vietos įtarumams. Ir mano žmona niekada nedavė man progos abejoti.
Niekada.
Todėl, kas nutiko, smogė lyg šaltas vanduo.
Blogiausia, kad viskas vyko ne staiga.
Viskas prasidėjo tyliai.
Po truputį.
Mažomis smulkmenomis, kurių nepastebėjau, nes nenorėjau būti paranojiškas.
Pirmas dalykas jos elgesys, kai ateidavo pas mus.
Anksčiau buvo įprasta. Vakarai su draugais, kavos, pokalbiai.
Vėliau staiga pradėjo puoštis.
Aukštakulniai, kvepalai, suknelės.
Ir vėl sau kartojau: ji moteris, gal normalu.
Bet buvo ir daugiau.
Užeidavo į namus ir ne mane pirmą pastebėdavo.
Pirmiausia jam nusišypsodavo.
Eik tu, vis gražesnis Kaip įmanoma?
Aš nusijuokdavau, lyg juokas.
Jis mandagiai atsakydavo:
Gerai, ačiū.
Vėliau pradėjo klausinėti dalykų, kurie jos visai neturėjo rūpėti.
Vėl dirbi iki vėlumos?
Ar labai pavargęs?
Ji tavimi rūpinasi?
Ji tai aš.
Ne tavo žmona, o ji.
Tada jau kažkas manyje suspaudė.
Bet nenorėjau kelti skandalų.
Tikėjau padorumu.
Ir nenorėjau pripažinti, kad artimiausia draugė gali užmegzti daugiau nei draugiškus jausmus.
Pastebėjau smulkių pokyčių.
Kai būdavome tryse, ji šnekėdavo taip, lyg aš būčiau pašalinis.
Lyg jiedu turėtų ypatingą ryšį.
Baisiausia, jog mano žmona to net nepastebėjo.
Ji iš tų, kurie geri, neturi blogų minčių.
Ilgai save raminau tuo.
Kol prasidėjo žinutės.
Vieną vakarą prieš kelionę ieškojau nuotraukos jos telefone, norėjau ją įkelti.
Užkliuvo kontaktas su tos draugės vardu Miglė.
Nepieškojau, tiesiog buvo viršuje.
Paskutinė jos žinutė:
Atsakyk atvirai jei nebūtum vedęs, ar būtum pasirinkęs mane?
Sėdėjau ant sofos, negalėjau net akimirkos užmigti.
Perskaičiau tris kartus.
Patikrinau, ar nesena.
Buvo tą pačią dieną.
Širdis plakė keistai ne stipriai, o tuščiai, lyg vidus išnykęs.
Nuėjau į virtuvę, ji ruošėsi gerti arbatą.
Galiu kai ko paklausti?
Žinoma, sakyk.
Pažvelgiau tiesiai į akis.
Kodėl ji tau rašo tokius dalykus?
Ji sutriko.
Kokius dalykus?
Nekėliau tono, balsas buvo ramus.
Jei nebūtum vedęs, ar pasirinktum mane?”
Ji išbalo.
Tu skaitei mano telefoną?
Taip. Nes pamačiau atsitiktinai. Tačiau toks sakinys negali būti atsitiktinis. Tai nenormalu.
Ji susinervino.
Miglė… ji tik juokauja.
Aš tik ramiai šyptelėjau.
Čia ne juokas. Tai testas.
Nieko tarp mūsų nėra, prisiekiu.
Gerai. Ką jai atrašei?
Ji nutylo.
Tyla skaudino labiau nei žodžiai.
Na ir ką parašei? pakartojau.
Ji nusisuko.
Parašiau, kad nekalbėtų nesąmonių, žinai, jog ją vertinu.
Vertinu.
Ne liaukis.
Ne gerbk mano vyrą.
O vertinu.
Pažvelgiau į ją.
Supranti, kaip tai skamba?
Prašau, nedaryk iš nieko skandalo
Tai ne niekas. Tai ribos. Tu jų nenubrėžei.
Bandė mane apkabinti.
Nesisielokim. Miglė vieniša, sunkus laikotarpis.
Atsitraukiau.
Nemanipuliuok manimi, kad reagavau, kai mano draugė rašo tavo vyrui kaip būtų jei. Tai pažeminimas.
Ji tarė:
Pasikalbėsiu su ja.
Ir aš patikėjau.
Nes esu iš tų, kurie tiki.
Kitą dieną Miglė paskambino.
Balsas kaip medus.
Brangusis, reikia pasikalbėt. Įsivėlė nesusipratimas.
Susitikome kavinėje.
Ji žiūrėjo nekaltu žvilgsniu, kurį visad naudodavo.
Nežinau, ką įsivaizduoji sakė. Tik šnekėjomės. Jis mano draugas.
Jis tavo draugas, bet aš tavo draugas.
Tu viską iškreipi.
Nekreipiu. Mačiau.
Ji atsiduso dramatiškai:
Žinai, kur problema? Tu labai nesaugus.
Šie žodžiai skaudino.
Ne nes diegi tiesą.
O nes jai patogu.
Klasikinė manipuliacija: jei sureaguoji vadinasi, nenormalus.
Pažvelgiau ramiai.
Jei dar kartą peržengsi mano santuokos ribą, daugiau nekalbėsim. Baigsis iš karto.
Ji nusišypsojo.
Gerai. Daugiau nebebus.
Tai buvo ta akimirka, kai turėjau nustoti tikėjęs.
Bet vėl patikėjau.
Nes lengviau tikėti negu nebetrūkti tikėti.
Praėjo dvi savaitės.
Ji pradėjo rečiau rašyti, beveik nesikreipė.
Maniau: viskas baigta.
Kol vieną vakarą išvydau tai, kas mane išgąsdino.
Svečiuose pas giminaičius, žmona paliko telefoną ant stalo skambino jos mama ir pamiršo.
Ekranas sužibo.
Žinutė iš Miglės:
Vakar negalėjau užmigti. Galvojau apie tave.
Tuomet nebe liūdėjau.
Tiesiog supratau. Visiškai aiškiai.
Neraudojau. Nekėliau scenų.
Tiesiog žiūrėjau į ekraną.
Lyg ne žiūrėčiau į telefoną, o žiūrėčiau tiesą.
Padėjau telefoną į savo rankinę.
Grįžome namo.
Uždarius duris tarė:
Atsisėsk.
Ji nusišypsojo.
Kas nutiko?
Sėskis.
Ji pajuto.
Atsisėdo.
Padėjau telefoną prieš ją.
Perskaityk.
Ji perskaitė ir veidas pasikeitė.
Tai ne tai, ką galvoji.
Prašau, nedaryk manęs kvailu. Sakyk tiesą.
Atsakė:
Ji rašo… aš neatsakau taip… ji labai emocinga
Pertraukiau.
Noriu matyti visą pokalbį.
Ji sugriežtino žandikaulį.
Dabar jau per daug.
Nusijuokiau.
Per daug prašyti tiesos iš savo paties žmogaus?
Ji atsistojo.
Tu manimi nepasitiki!
Ne. Tu mane privirde to nepadaryti.
Tuomet ji prisipažino. Ne žodžiais gestu.
Atvėrė pokalbį.
Ir aš pamačiau.
Mėnesiai.
Mėnesiai žinučių.
Ne kasdien. Ne tiesiogiai.
Bet tokie, iš kurių statomas tiltas tiltas tarp dviejų žmonių.
Kaip laikaisi?
Galvojau apie tave.
Su tavimi galiu kalbėtis.
Kartais ji manęs nesupranta.
Ji ir vėl aš.
O skaudžiausia viena jo žinutė:
Kartais galvoju, koks būtų mano gyvenimas, jei pirmas būčiau sutikęs tave.
Nebegalėjau kvėpuoti.
Ji žiūrėjo į grindis.
Nieko nepadariau tarė. Nesimatėme…
Klausiau ne ar matėsi.
Nes ir be fizinio tai buvo neištikimybė.
Emocinė. Tyliai, bet išdavystė.
Atsisėdau, nes kojos drebėjo.
Tu sakė, kad pasikalbėsi su ja.
Ji sušnibždėjo:
Bandžiau.
Ne. Tu tiesiog tikėjaisi, kad nesužinosiu.
Tada pasakė tai, kas visiškai sužeidė:
Neturi teisės versti rinktis tarp jūsų.
Žiūrėjau ilgai.
Aš neverčiu. Tu jau išrinkai. Kai leidai tai prasidėti.
Ji pradėjo verkti. Iš tikrųjų.
Atsiprašau nenorėjau…
Nesibariau.
Nežeminau.
Neatsilyginau.
Tiesiog atsistojau ir išėjau į miegamąjį.
Pradėjau krautis drabužius.
Ji atėjo paskui.
Maldauju, neišeik.
Nežiūrėjau jai į akis.
Kur eisi?
Pas mamą.
Perdedi
Tas perdedi visada pasirodo, kai tiesa nepatogi.
Tyliai atsakiau:
Neperdedu. Tiesiog nebegaliu gyventi trikampyje.
Ji klūpėjo.
Užblokuosiu ją. Viską nutrauksiu. Prisiekiu.
Pažvelgiau pirmą kartą.
Nenoriu, kad blokuotum ją dėl manęs. Noriu, kad blokavimas būtų tavo vyriškas sprendimas. Kad pats brėžtum ribas. O jų neturi.
Ji nutylo.
Pasiėmiau rankinę.
Prie durų sustojau ir pasakiau:
Blogiausia ne tai, kad rašei. Blogiausia, jog palikai mane būti draugu žmogui, kuris tyliai bandė mane išstumti.
Išėjau.
Ne dėl to, kad atsisakiau santuokos.
O todėl, kad atsisakiau vienas kovoti už tai, kas turi būti dviejų.
Ir pirmą kartą per daugelį metų mintyse ištariau:
Geriau skaudina tiesa, nei guodžia melas.
Ką jūs darytumėte mano vietoje ar atleistumėte, jei nėra fizinės neištikimybės, ar tai jums vis tiek išdavystė?

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

five × 4 =

Man 30 metų ir supratau, kad skaudžiausia išdavystė neateina iš priešų. Ji ateina iš tų, kurie tau sakė: „Sesute, aš visada šalia.“ Aštuonerius metus turėjau „geriausią draugę“ – iš tų draugysčių, kurios tampa tarsi šeima. Ji žinojo viską apie mane, kartu verkėme, juokėmės iki paryčių, kalbėjomės apie svajones, baimes, planus. Kai ištekėjau, ji buvo pirmoji, kuri mane apkabino ir pasakė: — Tu to nusipelnei. Jis geras vyras. Saugok jį. Ir tada man pasirodė, kad tai buvo nuoširdu. O dabar, žvelgdama atgal, suprantu, kad kai kurie žmonės tau nelinki laimės. Jie tiesiog laukia, kol tavo pasaulis pradės svyruoti. Nesu iš tų moterų, kurios pavydi draugėms savo vyro. Visada tikėjau, kad moteris, jei turi orumo, neturi dėl ko nerimauti, o jei vyras garbingas – vietos įtarimams nėra. Be to, mano vyras nė karto nesuteikė priežasties abejoti. Niekada. Todėl tai, kas įvyko, mane užgriuvo tarsi šaltas dušas. Ir blogiausia – vyksta ne iš karto. O tyliai. Pamažu. Su smulkmenomis, kurias praleidau pro akis, nes nenorėjau atrodyti „paranojiška“. Pirma, ji ėmė dažniau lankytis mano namuose. Anksčiau viskas buvo paprasta – mergvakariai, kava, pokalbiai. Staiga ji pradėjo puošniai rengtis. Aukštakulniai, kvepalai, suknelės. Vėl sau sakiau: ji juk moteris, normalu. Bet prasidėjo kita. Užėjus, pirmiausia sveikindavosi su juo, ne su manimi: — Koks tu vis gražesnis… kaip tai įmanoma? Juokdavomės, viskas kaip draugiška. O jis atsakydavo mandagiai: — Gerai, ačiū. Vėliau ims klausinėti dalykų, kurie jai visai neturėtų rūpėti: — Vėl ilgai dirbi? — Labai pavargai? — Ar ji tavimi rūpinasi? Ji – ta prasme aš. Ne „tavo žmona“, o „ji“. Ir čia jau kažkas viduje susitraukė. Bet nesu skandalistė, tikiu padorumu. Nenorėjau patikėti, kad artimiausia draugė gali jausti kažką daugiau. Pradėjau pastebėti smulkius pasikeitimus – kai būdavome trise, ji kalbėdavo taip, lyg aš sutrukdyčiau. Lyg tarp jų būtų „ypatingas ryšys“. O baisiausia – kad mano vyras to nesuprato. Jis iš tų vyrų, kurie visada geri ir nemato blogio. Ir ilgai raminausi tuo. Kol neprasidėjo žinutės. Vieną vakarą ieškojau nuotraukos jo telefone. Ne, neskaitau žinučių, tiesiog norėjau atsiųsti nuotrauką iš atostogų. Ir pamačiau jos chat‘ą – visai viršuje. Paskutinė žinutė nuo jos: „Pasakyk atvirai… jei nebūtum vedęs, ar pasirinktum mane?“ Sėdėjau ir skaičiau tris kartus, tikrinau datą. Tai buvo šiandien. Širdis plakė tuščiai – ne stipriai, o lyg viduje būtų prarasta kažkas. Nuėjau į virtuvę, jis gamino arbatą. — Galiu tavęs kai ko paklausti? — Taip, kas nutiko? Žiūrėjau tiesiai: — Kodėl ji tau rašo tokias žinutes? Jis žiūrėjo nesuprasdamas: — Kokias žinutes? Kalbėjau ramiai: — „Jei nebūtum vedęs, ar pasirinktum mane?“ Jis išbalo. — Tu skaitai mano telefoną? — Taip. Nes pamačiau atsitiktinai. Bet ši frazė – ne atsitiktinė. Tai nenormalu. Jis sunervavo: — Ji… tiesiog juokauja. Nusišypsojau tyliai: — Tai ne juokas. Tai testas. — Tarp mūsų nieko nėra, prisiekiu. — Gerai, o ką jai atrašei? Jis nutilo. Justas tas tylėjimas skaudžiau nei viskas kita. — Ką jai atrašei? – kartojau. Jis nusisuko. — Parašiau, kad nekalbėtų kvailysčių. — Parodyk. Ir tada jis pasakė: — Neverta. Kai žmogus ima slėpti, būtent tada „verta“. Pasiėmiau telefoną nuo stalviršio – be skandalo. Ir pamačiau atsakymą. Parašyta: „Nedėk man tokių situacijų… žinai, kad tave vertinu.“ Vertinu. Ne „baik“, ne „gerbk mano žmoną“. O „vertinu“. Pažiūrėjau į jį: — Supranti, kaip tai skamba? — Prašau, nedaryk iš nieko problemos… — Tai ne niekas. Tai riba. O tu jos nenubrėžei. Jis bandė mane apkabinti: — Na… nesibarkim. Ji viena, sunkus laikotarpis. Atsitraukiau: — Neversk manęs būti kalta, kad reaguoju. Draugė rašo mano vyrui apie „jei“. Tai – pažeminimas. Jis pasakė: — Pasikalbėsiu su ja. Ir aš patikėjau. Nes esu iš tų, kurie tiki. Kitą dieną ji paskambino. Balsas – kaip medus. — Miela, turim pasikalbėti. Nutiko nesusipratimas. Susitikom kavinėje. Ji – su tuo nekaltu žvilgsniu. — Nežinau, ką įsivaizduoji… tiesiog draugiškai susirašėm. Jis mano draugas. — Jis tavo draugas. Bet aš – tavo draugė. — Tu viską išversti kitaip mėgsti. — Nieko neverčiu. Mačiau pati. Ji atsiduso dramatiškai: — Žinai, kur problema? Tu labai nesaugi. Šie žodžiai buvo kaip peilis. Ne nes jie teisingi. O kad jai patogu. Klasika: jei reaguoji – vadinasi, kvaila. Pažiūrėjau ramiai: — Jeigu dar kartą peržengsi ribą mano santuokoje, nebus „pokalbio“, nebus „aiškinimosi“. Viskas. Ji šypsojosi: — Aišku. Nebekartosiu. Tai buvo momentas, kai reikėjo nustoti tikėti. Bet vėl patikėjau. Nes lengviau tikėti. Praėjo dvi savaitės. Ji beveik nebebendravo. Pagalvojau: viskas, baigėsi. Kol vieną vakarą pamačiau tai, kas sukrėtė. Buvome pas mano giminaičius. Vyras paliko telefoną ant stalo, nes paskambino mama. Ekranas užsidegė. Žinutė nuo jos: „Vakar negalėjau užmigti. Galvojau apie tave.“ Tą akimirką – ne liūdna, o aišku. Labai aišku. Neverkiau, nedariau scenų. Tiesiog stebėjau ekraną. Tai buvo ne telefonas. Tai buvo tiesa. Įsidėjau jį į rankinę. Palaukiau, kol grįšim namo. Užvėriau duris, pasakiau: — Atsisėsk. Jis šypsojosi: — Kas nutiko? — Atsisėsk. Jis pajuto. Atsisėdo. Ištraukiau telefoną ir padėjau prieš jį. — Perskaityk. Jis pažiūrėjo, jo veidas pasikeitė. — Ne… ne taip, kaip galvoji. — Prašau, neversk manęs būti kvaila. Sakyk tiesą. Jis aiškino: — Ji man rašo… nedarau nieko… ji emocinga… Pertraukiau: — Noriu matyti visą pokalbį. Jis sukando žandikaulį. — Dabar jau per daug. Nusišypsojau: — Per daug – norėti tiesos iš savo vyro? Jis atsistojo: — Man nebetiki! — Ne. Tu davei priežastį netikėti. Ir tada jis pripažino. Ne žodžiais. Gestu. Atsidarė chat‘ą. Ir aš pamačiau. Mėnesiai. Ne kasdien, ne tiesiogiai, bet pokalbių tiltai. Tiltas tarp dviejų. „Kaip gyveni.“ „Galvojau apie tave.“ „Su tavim galiu kalbėti.“ „Ji manęs kartais nesupranta.“ „Ji“ – vėl aš. Baisiausias buvo jo sakinys: „Kartais galvoju, koks būtų gyvenimas, jei pirmiau būčiau sutikęs tave.“ Negalėjau kvėpuoti. Jis žiūrėjo į žemę. — Nieko nepadariau… – sakė. – Nesusitikome… Neklausiau, ar susitiko. Nes net jei ne… Tai – neištikimybė. Emocinė. Tyliai. Bet išdavystė. Atsisėdau, nes drebėjo kojos. — Tu sakei, kad pasikalbėsi su ja. Jis suniurzgė: — Bandžiau. — Ne. Tu tiesiog tikėjaisi, kad nesužinosiu. Tada jis pasakė tai, kas mane galutinai pribaigė: — Neturi teisės mane versti rinktis tarp jūsų. Žiūrėjau ilgai: — Nereikia rinktis. Jau pasirinkai. Kai leidai tam vykti. Jis pradėjo verkti. Tikrai. — Atsiprašau… nenorėjau… Nesibariau, nepravirkau, tiesiog nuėjau į miegamąjį. Pradėjau krautis daiktus. Jis atėjo: — Prašau… neišeik. Nežiūrėjau. — Kur eisi? — Pas mamą. — Perdedi… Tas „perdedi“ visuomet atsiranda, kai tiesa nepatogi. Ramiai: — Neperdedu. Tiesiog negaliu gyventi trikampyje. Jis atsiklaupė: — Užblokuosiu ją. Viską nutrauksiu. Prisiekiu. Pirmą kartą pažvelgiau į jį: — Nenoriu, kad blokuotum dėl manęs. Noriu, kad blokuotum, nes esi vyras, turi ribas. O tu jų neturi. Jis nutilo. Pasiėmiau rankinę. Sustojau prie durų, pasakiau: — Blogiausia ne tai, kad rašeisi. Blogiausia, jog leidai man būti drauge su moterimi, kuri tyliai bandė mane išstumti. Ir išėjau. Ne išsižadėjau santuokos. O išsižadėjau kovoti vienai už tai, kas turi būti abiejų. Ir pirmą kartą per tiek metų sau ištariau: Geriau tegu skauda tiesa, negu ramina melas. ❓ Kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje – ar atleistumėte, jei nėra „fizinės“ neištikimybės, ar ir tai jums išdavystė?