Vyras grįžo… ne visai tas
O duonos nupirkai? paklausiau.
Jis pažvelgė į mane taip, tarsi kalbėčiau keista kalba. Ne nesuprato, tiesiog… padarė pauzę. Ilgą ir tokia nejaukią, kad net mūsų ramiam gyvenimui virtuvėje buvo per daug.
Kokios duonos, galiausiai tarė. Ne paklausė tarė. Balsas toks lyg konstatuojantis faktą, be abejonės ar klausimo.
Paprastos, ruginės. Iš Ąžuolo prie Šermukšnių, tu visada ten perki.
Jis padėjo maišą ant grindų ir apsidairė po virtuvę taip, tarsi būtų čia pirmą kartą.
Nebuvau parduotuvėje.
Linktelėjau ir nusisukau prie viryklės. Nieko čia tokio, kartojau sau. Pavargęs. Visą savaitę blaškėsi konferencija Kaune, viešbutis, svetimas oras ir krabų salotos su grietine. Tai aišku, kad pavargęs.
Bet duoną jis pirkdavo VISADA. Septyniolika metų, grįždamas iš bet kurios kelionės, nors ir iš poliklinikos už kampo, visada užsukdavo į Ąžuolą ir parnešdavo tą ruginę kepaliuką. Tai nebuvo kokia priesaika ar būtina tvarka. Tiesiog taip buvo jis struktūriškai sudėtas. Taip jis grįždavo namo.
Pamaišiau sriubą ir nieko nepasakiau.
Jis vardu Edmundas. Edma. Man penkiasdešimt aštuoneri, jam šešiasdešimt vieni. Gyvenam Vilniuje, dviejų kambarių bute trečiam aukšte pirkom dar 1999-ais, kai Monika buvo maža. Monika jau seniai užaugo, išvažiavo į Klaipėdą, skambina sekmadieniais. Aš dirbu mokyklos bibliotekoje, Edma pensininkas treti metai, bet dar kabina papildomus litus dėstydamas statybų normas amatų mokykloj. Mūsų gyvenimas ramus, be didesnių barnio šešėlių. Tai ir svarbu žinoti. Nebuvo jokios aiškios priežasties, kas vėliau prasidėjo po jo grįžimo.
Vakarieniavom tylėdami. Jis gražiai valgė, žiūrėdamas ne į mane, o kažkur į stalą. Tikėjausi, kad ims pasakot apie konferenciją, kolegas, liftą viešbutyje, kuris nuolat stringa, ar apie tai, kaip pasiilgo normalios bulvių košės ir burokėlių. Jis VISADA kažką pasakydavo per pirmą vakarienę grįžęs.
Tai kaip ten Kaune? paklausiau.
Normaliai.
Seminaras pavyko?
Taip.
Padėjau šaukštą.
Edma, tau viskas gerai?
Jis pažiūrėjo į mane. Paprastos akys, pilkšvos, truputį pavargusios.
Gerai, tiesiog pavargęs.
Sutvarkiau stalą. Jis ėjo į kambarį, atsigulė su telefonu rankoje, lyg viskas būtų įprasta. Tarsi nieko nebūtų nutikę. Tik duonos nebuvo. Ir pokalbio nebuvo. Dar kažko, kam net pavadinimo neturėjau.
Pirmą naktį nuvertinau viską ant nuovargio. Antrą irgi.
Trečią dieną, penktadienį, buvo pirmas tikrai keistas momentas.
Gėriau kavą prie lango, žiūrėjau į kiemą. Jis išlindo iš vonios, nuėjo į virtuvę, atsidarė vandens. Paskui nuėmė nuo lentynos grikių dėžutę, atidarė, pauostė ir pastatė atgal. Nieko nesakiau. Bet Edma nemėgo grikių. Niekada. Pirmą kartą susipažinus net pats juokėsi, kad grikiai nuobodžiausias pasaulio maistas, kurį sugalvojo fantazijos stokoję žmonės. Mes iš to juokdavomės. Viriau jam ryžius, perlines kruopas, net sorų košę tik ne grikius.
O čia imasi dėžutės, uostinėja. Tarsi svarstytų paskanauti.
Edma, gal grikių užsinorėjai? tyliai, be aštraus tono.
Ne, atsako, ir nuslenka į kambarį.
Dar ilgai žiūrėjau į tą dėžutę.
Šeštadienį paskambino Monika.
Tėtis jau grįžo? pasiteiravo iškart.
Grįžo, trečiadienį.
Kaip jam?
Trumpam patylėjau. Tik akimirkai.
Po kelionės, pavargęs. Viskas gerai.
Gerai tada, mama. Spalį atvažiuosiu, atostogas sugyvensim su Arnu.
Aišku, lauksim.
Nepasakiau jai nieko. Gi ką? Kad tėtis nepirko duonos ir uostė grikius? Skamba absurdiškai, tiesa? Net ne kaip smulki mintis.
Bet žinojau jau, kad kažkas ne taip. Ne galva, ne logika kažkaip giliau, žemiau šonkaulių, ten, kur signalai eina be žodžių.
Sekmadienį pasiūliau išeiti pasivaikščioti. Kartais eidavome abu į Vingio parką ne kas sekmadienį, bet užtektinai dažnai. Edma mėgdavo suolelį prie tvenkinio, imdavome po po stiklinę gira iš kioskelio, jei tik buvo atidarytas. Paskųsdavosi dėl stuburo, nes per ilgą ėjimą skaudėdavo; pasiūlydavau mankštintis, numodavo ranka, pasijuokdavome. Mūsų mažas ritualas, kurį suprasim tik mudu.
Einam į parką? pasiūliau.
Jis atplesė akis nuo telefono.
Į kokį parką?
Į Vingio. Gražus oras.
Pagalvojo. Jau čia keista, nes paprastai gerai arba tuoj, tik striukę.
Gerai, išstenėjo po pauzės.
Ėjom tylėdami. Nebandžiau palaikyti pokalbio, tik stebėjau. Jis tiesiam žvilgsniu, ne su įprasta sekmadienio išlaisvinta poza, bet ir nesukdamas galvos kažkokiais mažais džiaugsmais. Kaip žmogus, einantis svetimu maršrutu ir įsiminėjantis posūkius.
Prie parko įėjimo sėdėjo senukas su šuniu, rudas storas kokerspanielis.
Pažiūrėk, Čika, sakau. Taip vadindavom visus apvalokus spanielius, nes prieš aštuonis metus mūsų kaimynė Zita augino tokią pačią su tokiu pat vardu. Mūsų vidinė kalba, mūsų pokštas.
Jis žvilgtelėjo į šunį. Jokios reakcijos.
Čika, pakartoju tyliau.
Gražus šuo, mandagiai, drungnai.
Sustojau vėliau prie erškėtrožių krūmo, apsimetu, kad tyrinėju uogas. Širdis durstė labiau nei norėtųsi per sekmadienio pasivaikščiojimą.
Jis neatsiminė Čikos. Arba apsimetė. Bet kam jam apsimetinėti?
Prie tvenkinio giros nebebuvo, matyt, sezonas baigėsi. Edma atsisėdo ant suolelio, žiūrėjo į vandenį.
Gražu čia, tarė.
Dažnai ateinam čia.
Taip?
Edma, jau dešimt metų čia einam, bent jau.
Jis linktelėjo ramiai, be sumaišties.
Nu taip. Tik sakau, kad gražu.
Kažkas manyje susitraukė ir taip ir neatsipalaidavo. Paaiškinimą sugalvojau tik naktį, žiūrėdama į jo ramų kvėpavimą. Žinojau apie psichologinę artimo žmogaus kažkokįpaketimą po streso apie tai skaičiau. Bet jokio streso nebuvo. Konferencija apie statybą. Savaitė Kaune. Ne pretekstas pilnai naujam žmogui.
Trečią naktį atsibudau, atsigėriau vandens, stovėjau prie lango. Kieme tuščia, žibintas mirga kas kelintą kartą. Žiūrėjau ir kartojau: Gerai, palauksim. Gal kas nutiko, tik dar nepasako. Gal su kuo susipyko, blogai pasijuto, išlindo kas nors… Būna. Ypač virš šešiasdešimt. Grįžau į lovą. Jis gulėjo veidu į sieną. Uždėjau delną jam ant nugaros, atsargiai. Nepajudėjo.
Kitą rytą paskambinau draugei Vilmai. Studijų laikų pažįstama, gyvena kitam miesto gale ir dirba registratore poliklinikoje. Vilma tiesi, be perteklinio subtilumo, ir už tai ją myliu.
Vilma, galiu užsukti?
Kas nutiko?
Nežinau, gal nieko. Noriu pasikalbėti.
Penktą būsiu, užsuk.
Vilmos namuose šilta, visada kvepia bandelėmis, net jei nieko nekepa. Atsisėdom virtuvėje, įpylė arbatos. Papasakojau: apie duoną, grikius, apie Čiką ir apie nu taip prie tvenkinio.
Vilma viską išklausė, nič nieku nepertraukė. Po pauzės:
Dalia, gal čia tiesiog depresija. Arba kažkas su atmintimi. Jūs abudu gi nebe jaunikliai.
Jam vos šešiasdešimt vieni.
Ir kas? Prisimeni, kaip Petručio iš trečio aukšto pradėjo… šešiasdešimt dvejų? O gal ir anksčiau?
Bet Edma visada viską atsimindavo geriau už mane! Datos, vardai, viską!
Viskas keičiasi.
Žiūrėjau į arbatą.
Vilma, čia ne atmintis, čia… Jis žiūri į mane kitaip. Lyg į nepažįstamą, bet maloniai nesišaipo.
Vilma nulūžo bandelės gabaliuką.
Išsimiegojai bent?
Ne.
Va. Dalia, pati save suėdei. Pavargęs jis, gal darbe kas vyrai juk nesipasakoja. Duok savaitę.
Linktelėjau. Gal ir tiesa. Tikriausiai tiesa.
Bet eidama namo vis galvojau apie tą jo uostytą grikių dėžutę. Toks menkniekis, o toks… ne jis.
Namuose Edma jau sėdėjo virtuvėje, vartyė popierius, rašė kažką. Aš rūšiavau produktus, jis nė nepažiūrėjo.
Buvau Vilmoj.
Mhm.
Atnešiau pyrago.
Pakėlė galvą, įvertino pyragą.
Kuo įdarytas?
Su kopūstais. Tavo mėgstamiausias.
Nesu didelis kopūstų fanas.
Lėtai padėjau maišą ant stalo. Labai lėtai.
Edma.
Ką?
Gi nuo vaikystės mėgsti kopūstų pyragą. Pats man sakei tavo mama visada kepdavo.
Pažiūrėjo į mane ramiai. Nieko ypatingo.
Mama kepdavo su obuoliais.
Tyla.
Jo mamą vadino Onute, mirė prieš dvylika metų. Gerai ją pažinojau. Buvau jos virtuvėje, mačiau, kaip pyragą su kopūstu ir kiaušiniu kepė. Didžiavosi. Firminis jos.
Edma, Onutė kepdavo su kopūstais, tyliai sakau. Aš atsimenu.
Gal ir su kopūstais. Seniai buvo, trūktelėjo pečiais ir grįžo prie savo popierių.
Išėjau į svetainę. Atsistojau prie lango. Miestas, važiuoja mašinos, žmonės, ruduo.
Onutės virtuvė buvo kopūstais kvepianti. Taip, kaip niekad. Jis tai atsimindavo, jis tai pasakojo su meile. Negalima pamiršti, kaip kvepia mamos virtuvė.
Išsitraukiau telefoną, susiradau Edmo sesers Viktorijos numerį. Viktorija dabar gyvena Klaipėdoje, nebendrauja artimai su broliu, bet kalbamės. Skambinu.
Dalytė! ji visada taip šiltai šūkteli. Kaip sekasi?
Viktorija, gal prisimeni, kuo tavo mama pyragą kepdavo?
Pauzė.
Na… Kopūstais su kiaušiniu. Kodėl klausi?
Šiaip, recepto prireikė. Ačiū.
Padėjau ragelį. Nė kiek ne stipriau. Kojos minkštos kaip varškė. Juokinga kojų silpnumas dėl pyrago? Nevykėliška. Bet nejuda.
Kažkas su atmintimi, turbūt. Neurologija, metai, kas tik nori. Reik turėti kalbą su gydytoju. Reik tiesiai pasikalbėti.
Vakarieniaujant klausiu:
Edma, galvą tau neskauda pastaruoju metu?
Ne.
Miegas normalus?
Normalus.
Gal gydytojui norėtum nueiti? Profilaktiškai.
Padėjo šakutę.
Kam?
Na, spaudimą patiktinti, kada paskutinį tikrinai?
Namie matauoju. Viskas puikiai.
Edma, nerimauju dėl tavęs.
Žiūrėjo į mane. Ilgai, tarsi analizuodamas.
Man viskas gerai, Dalia. Gana.
Paskui vėl valgė. Pokalbis baigtas. Jis mokėjo taip uždaryti temą viena fraze, tyliai, be barnio, tiesiog aiškiai žinodamas ribas. Ir aš paprastai nebesiveldavau.
Bet dabar stebėjau, kaip jis laiko šakutę, galvą, ar taip kaip visada sėdi prie stalo? Atrodė, gal kiek labiau palinkęs. Šakutė dešinė ranka, taip, jis dešiniarankis. Taip, dešiniarankis…
Išnešiau indus, nuėjau į vonią. Ilgai žiūrėjau į veidrodį. Mano pusamžė veido oda, trumpi žili plaukai, kurių nebebespalvinu nuo covido laikų, juoko raukšlės. Edma juos juoko seniai vadino. Gal dabar jau labiau laiko. Žiūrėjau ir galvojau: Dalia, tu jau pati neatsimeni, kaip jis laiko šakutę. Tave išgąsdino neįprastumas. Su metais žmonės keičiasi, ypač po to, ko akimis nematei.
Nusiploviau veidą ir nuėjau miegoti.
Naktį prabudau nuo… tylos. Ne garso, bet neįprastos tylos tarsi šalia nebūtų NIEKO. Paliečiau ranka jo nebuvo. Šalčia pusė lovos.
Išėjau į virtuvę dega šviesa. Edma sėdi prie stalo, kažką rašo sąsiuvinyje. Tikrai rašo rašikliu! Keista, nes Edma ranka nerašydavo nuo Sąjūdžio laikų.
Edma?
Pakėlė galvą. Ne kiek išsigandęs, tiesiog ramus.
Nemiegu, sako.
Ką rašai?
Šiaip… mintis.
Galiu pažiūrėti?
Trumpa pauzė.
Tai asmeniška.
Žiūrėjau į jį; ramiai atlaikė žvilgsnį.
NIEKADA nesakė man tai asmeniška. Per tiek metų viską galėjau paklausti, nėra kad visiškai be savo zonų, bet tai asmeniška ne jo leksika, ne tonas, ne laikysena.
Gerai, ir išėjau į miegamąjį.
Gulėjau, girdėjau, kaip jis ilgai dar kažką užrašo, išjungia šviesą, grįžta.
Ryte sąsiuvinio ant stalo nebuvo.
Ieškojau jo. Nežinau, kodėl tiesiog ėmė ir ieškojau. Patikrinau stalčius virtuvėj, nieko. Jo stalčiuje nieko svarbaus: seni akiniai, moneta, liptelių su telefonais. Sąsiuvinio nėra.
Jis jį pasiėmė su savimi.
Nuvažiavau į darbą. Bibliotekoje gera, visada tas pats šviesus popieriaus ir šiek tiek senų žurnalų kvapas. Ramina. Rūšiavau grąžintas knygas, dezinfekavau, atsakinėjau į jaunos bibliotekininkės klausimus. Paprasta rutina.
Per pietus, kavą rankoj laikydama rūsy, galvojau, kaip pažinti, kad žmogus pasikeitė. Ne iš smulkmenų, ne dėl amžiaus, o taip, iš esmės. Kas tai kai pažįsti žmogų septyniolika metų, žinai jo kvapą, juoką, baimes, mėgstamus dalykus, o paskui kažkas išsiderina ir nežinai kas?
Tai vadinama psichologiniu sukeitimu prisiminiau žodį. Būna po ligų, streso, arba tiesiog gyvenimas, keičiasi. Santykių krizės po penkiasdešimties ne retenybė. Vaikai suaugę, darbo mažėja arba baigiasi, ir lieki dviese staiga nepažįsti, kas šalia.
Bet aš PAŽINOJAU Edmą. Tikrai.
Vakare jis grįžo anksčiau už mane. Kai atėjau, stovėjo virtuvėje ir žiūrėjo pro langą.
Edma, ką veiki?
Žiūriu.
Į ką žiūri?
Šiaip.
Tokio atsakymo iš bet ko būtų keista laukti, iš Edmo ypač. Jis buvo konkretus: jeigu stovėdavo dėl to, kad mąstydavo. Dabar tiesiog… stovi su savo mintimis.
Kaip praėjo diena?
Normaliai. Lektoriavau.
Studentai geri?
Studentai…
Praėjau pro šalį, iš šaldytuvo išėmiau vištieną, pradėjau gaminti.
Edma, papasakok apie Kauną, pasakiau specialiai kuo ramiau.
Ką tiksliai?
Na, kad ir kokį kampą viešbutyje turėjai, juk vis tiek savaitę ten buvai…
Pauzė.
Gyvenau viešbutyje. Paprastas. Seminaras vyko universiteto konferencijų salėj. Važiavom į naują daugiabutį, demonstravo statytojai. Štai tiek.
O žmonės? Kolegos buvo?
Buvo.
Kas?
Patylėjo. Atsisukau. Žiūrėjo kažkur šonan, ne į mane.
Keli iš mokyklos. Ir kitų miestų.
O Sigitas Vaitiekūnas buvo? (amžinas Edmo kolega, kartu į žūklę važiuodavo dar pernai…)
Sigitas? Ne, jo nebuvo.
Bet jis visada važiuoja.
Šį kartą ne.
Pasukau prie puodo. Galbūt taip ir buvo.
Tačiau vėliau, kai Edma užmigo, parašiau Sigito žmonai, Albinai, SMS: Albina, laba, norėjau pasitikslinti, Sigitas gerai grįžo iš Kauno?
Pora minučių atsakė: Sigitas nevažiavo, visą savaitę buvo namie. O kodėl klausi?
Atsakiau, kad sumaišiau, atsiprašiau.
Padėjau telefoną po pagalve. Tamsu.
Jis arba nežinojo, kad Sigitas nebuvo, arba nenorėjo sakyti. Bet kodėl?
Galbūt susipyko; gal kažką slepia. Ar gal… išvis net nebuvo Kaune. O jei savaitė praėjo kur kitur?
Stop. Jau paranoja.
Kitą dieną sumąsčiau progą reikia naujų užuolaidų į miegamąjį, važiuojam į Textilitos centrą prie Pilaitės. Edma ten dažniausiai nuobodžiauja baisiai, beprotiškai, sako: Imk ką nori, vis tiek nesuprasiu, ir po to einam blynų į kavinukę gretimame pasaže. Mažas mūsų ritualas.
Važiuojam šiandien?
Kur?
Į Textilitą. Užuolaidas žiūrėti.
Ar reikia?
Štos jau atgyveno.
Trūktelėjo pečiais.
Gerai.
Važiavom. Tyčia vilkinau laiką, vaikščiojau tarp audinių, klausinėjau nuomonės jis viską atšaudavo atsainiai. Galiausiai:
Užsimanai blynų paskui?
Kokioje kavinėje?
Na, ten, šalia, mes visada ten užeinam…
Žiūrėjo į mane.
Nežinau jokios kavinės.
Nusišypsojau specialiai.
Pamiršai tiesiog. Va, einam parodysiu.
Išvedžiau už kampo į mažulytę kavinukę geltona iškaba Jauku čia. Ten visada kvepia šviežiais kepiniais, kiek pamenu kokie dvidešimt metų.
Va, matai?
Pažiūrėjo:
Aha. Nepastebėjau iki šiol.
Valgėm blynus. Stebėjau, ar suvalgys teisingai, ar ką sakys. Tik vieną kartą ilgai žiūrėjo į geltoną iškabą tarsi bandytų užčiuopti, prisiminti, ar tiesiog užrašyti.
Edma, sakau tyliai, tu mane atsimeni?
Žiūrėjo nustebęs:
Ką reiškia atsimenu? Tu Dalia, mano žmona.
Žinau. Klausiu apie mus, apie mūsų gyvenimą.
Kas tau yra, Dalia?
Nieko… Tu tiesiog pastaruoju metu… kitoks.
Visi keičiasi.
Žinai, visada sakydavai, kad žmogus nepasikeičia, žodis į žodį.
Nutylėjo. Baigė savo blyną.
O gal ir aš keičiuosi. Tai taręs, žiūrėjo į šoną.
Važiuojant namo troleibusu žiūrėjau pro langą ir galvojau, kad baimė nebeatpažinti saviškio nėra tik pramanas. Taip tikrai būna, žmonės taip jaučiasi, ir dažnai niekas nepasako, kodėl.
Ketvirtadienį rytą, kai jis išėjo į darbą, užėjau į jo kabinetą mūsų dviejų kambarių buto mažesnį kambarėlį, kur stovėjo Edmo stalas, lentyna su knygomis, keli segtuvai.
Nenorėjau knistis. Bet sėdau prie jo stalo ir atidariau viršutinį stalčių.
Ten buvo sąsiuvinis.
Atsiverčiau. Pradžioje tuščia. Per vidurį užrašai. Ne Edmo raštu. Edma rašė greitai, neįskaitomai, visada juokdavausi, kad kaip gydytojas. Čia raštas tvarkingas, smulkus, vos ne kaligrafinis.
Perskaičiau.
Buvo sąrašai.
Dalia. Žmona. 58. Dirba bibliotekoje. Monika, dukra, Klaipėda. Kava be cukraus. Nori naujų užuolaidų. Vilma, draugė, poliklinika.
Toliau: Kopūstų pyragas, MĖGSTAMAS(?). Vingio parkas sekmadieniais. Kokerspanielis Čika, pokštas.
Dar: Onutė, mama. Kopūstai ar obuoliai. PATIKSLINT.
Negalėjau kvėpuoti.
Tai buvo užrašai žmogaus, kuris mokosi svetimą gyvenimą. Rengiasi atkartoti detales, kad nesusimautų.
Uždariau sąsiuvinį. Padėjau atgal. Nuėjau į virtuvę, išgėriau vandens.
Mintys aiškios. Paprastos, kaip būna apimant siaubą.
Kas šitas žmogus.
Jis savaitę gyvena mano bute, atrodo kaip Edma, kalba Edmos balsu, žino, kad man Dalia, mūsų dukra Monika, kad aš geriu kavą be cukraus. Bet visa tai rašosi užrašuose.
Paskambinau į darbą, pasakiau, kad blogai jaučiuosi, imsiu nedarbingumą. Sėdėjau kėdėje pusę dienos. Ieškojau paaiškinimo.
Amnezija. Disociacinė būklė. Gali būti po didelio streso ar insulto žmogus praranda dalį tapatybės, bando susirankioti. Sutinku tiek gali būti.
Tik kodėl raštas KITAS?
Aš niekada neskiriu raštų, bet Edmo pažinojau. Kasmet, ant sąrašo, ant atviruko, ant pirkinių kortelės. Visada mikčiojantis, daktariškas. Čia stropus, tvarkingas raštas.
Gerai. Žmonės keičia rašyseną po insulto. Bet tada būna daugiau požymių. Kalba netampa normali, eisena pasikeičia, reikia reabilitacijos…
Trindama sau veidą galvojau, ką sakyti.
Grįžo septintą. Buvau paruošusi vakarienę, nusiplovusi plaukus, gal dėl nieko, o gal reikėjo ką nors daryti.
Nepavargai? išvydęs peržvelgė mane. Neėjai į darbą?
Skaudėjo galvą. Jau praėjo.
Linktelėjo, pastatė portfelį, išėjo nusiplauti rankų. Paprastas vakaras.
Vakarieniaujant žiūrėjau į jį ir galvojau, kaip atrodo, kai šalia dingsta svarbiausia žmogaus dalis ne kūnas, bet vidinė esmė.
Edma, ištariau.
M?
Papasakok apie mus, apie mūsų susipažinimą.
Pakėlė žvilgsnį, neskubėdamas.
Kam tau dabar?
Noriu išgirsti, kaip tu prisimeni.
Padėjo šakutę ant lėkštės. Susimąstė.
Susipažinom per pažįstamus. Per gimtadienį. Buvai su mėlyna suknele.
Teisybė: mėlyna suknelė, Jūratės Šimkutės dvidešimt penktas. Iki čia tiesa.
Paskui dar kartą susitikom. Pradėjom bendrauti.
Pauzė.
Viskas, galiausiai tarė.
Žiūrėjau į jį.
O toliau?
Na, susituokėm. Monika gimė. Nusipirkom butą…
Edma. Kur išvažiavom po tavo pasipiršimo?
Dalia…
Tiesiog pasakyk.
Ilgai tylėjo.
Neprisimenu visų detalių. Senai buvo.
Gi visad sakei, kad prisimeni kiekvieną minutę. Net sidabrinės vestuvių proga pasakojai visiems išsamiai.
Tyla.
Kur buvom tąkart po pasipiršimo?
Žiūrėjo į mane. Ilgai. Nei piktai, nei susigėdęs. Tik kažkokia tyla viduj.
Dalia, tyliai pasakė. Nežinau, kaip tau atsakyti.
Žiūrėjau į šitą žmogų. Jo rankas. Raukšlę prie lūpų. Žilus smilkinius.
Savo nuomone, tu tikrai čia esi Edma?
Ir pirmą kartą per visą laiką jo akyse pamačiau ką nors gyva. Gal skausmą. Ar pasimetimą. Ar dar ką, ko neišvardysi.
Sunku pasakyti. Bet daugiau atvirumo negaliu duoti.
Lango išorėj lijo, rudeniškai, lietuviškai. Lašai daužėsi į palangę. Paprastas garsas.
Ką man su tuo daryti?
Nežinau.
Atsistojau, pyliau kavos be cukraus. Prisiartinau prie lango.
Jis irgi atsistojo, artėjo, sustojo žingsniu nuo manęs.
Dalia.
Ką?
Atsimenu tavo balsą. Nuo pat pradžių. Intonacijas.
Neatsisukau.
Maža to.
Žinau.
Lietus krito. Mašina už lango cypė paskui vėl ramu.
Man reikia laiko.
Gerai.
Nesižadu, kad ką nuspręsiu.
Suprantu.
Atsisukau. Žiūrėjo taip, lyg norėtų dar kažką sakyti ir nežinotų, ar drįstų.
Atsakyk į vieną klausimą.
Kokia?
Ar nori čia būti?
Pauzė.
Taip. Noriu čia būti.
Žiūrėjau į jį. Į šitą žmogų, kuris gyvena mano bute, žino mano vardą, rašosi užrašus, neprisimena Neries upės (nes po pasiūlymo iškeliavom Neries slėniu), kalba kitu raštu, bet laiko puodelį tiksliai taip, kaip visada Edma.
Tai eik nupirk duonos, pasakiau. Ruginės, iš Ąžuolo prie Šermukšnių.
Linktelėjo. Apsivilko striukę. Jau ėjo link durų, kai sustojo:
Dalia.
Ką?
O apie Nerį paskui papasakosi?
Ilgai žiūrėjau jam į akis.
Pažiūrėsim, atsakiau.
Durys užsidarė. Stovėjau prie lango su kavos puodeliu rankose, klausiau, kaip jo žingsniai leidžiasi laiptais trečias aukštas, dvylika laiptelių. Visada skaičiuodavau.
Dvylika.
Išėjo į kiemą. Mačiau pro langą. Ėjo link arkos, užsitraukęs striukės apykaklę nuo lietaus. Paprastas žmogus paprastą lietingą dieną.
Kampo jau nebuvo matyti. Laikiau puodelį nesuprasdama, ką galvoti, ką jausti. Viduj tylu, kaip po ilgų triukšmo metų ne ramybė, o tiesiog… tyla, kai nebereikia apsimesti, kad atsakymai nesvarbūs.
Telefonas: Vilma.
Kaip laikais? klausia iškart.
Nežinau.
Kalbėjai su juo?
Taip.
Ir?
Žiūrėjau į tuščią kampą už lango.
Vilma, ar galėtum gyventi su žmogum, kuris neprisimena, kas jis?
Pauzė.
Jis tau taip pasakė?
Maždaug.
Dalia, reikia pas gydytoją. Tikrai. Ne virtuvinės kalbos klausimas.
Žinau.
Ką darysi?
Padėjau puodelį ant palangės.
Kol kas nežinau. Jis nuėjo duonos.
Kokios?
Ruginės, iš Ąžuolo.
Vilma nutilo.
Dalia, baugini mane.
Viskas gerai, paskambinsiu vėliau.
Išjungiau telefoną, grįžau prie kavos. Tiesa, jau buvo atvėsusi, bet dar skani.
Dvylika laiptelių. Visada skaičiuoju.
Po dvidešimt minučių pravėrė laiptinės duris, žingsniai laiptais.
Nejudėjau.
Raktas, durys.
Štai, iš koridoriaus. Ruginė. Paskutinė likusi.
Atsisukau. Jis stovi virtuvės duryse, šlapiu lietuje, plaukai prilipę prie kaktos.
Padėk ant stalo, sakau.
Padėjo.
Žiūrėjom vienas į kitą.
Arbatos?
Arbatos.
Įjungiau virdulį. Jis pakabino striukę, sėdo prie stalo. Aš stovėjau jam nugara ir girdėjau, kaip jis tyli paprastai, neskubotai.
Dalia, tyliai.
Ką?
Papasakok apie Nerį.
Virdulys ūžė. Iš pradžių tyliai, paskui vis garsiau.
Stovėjau ir galvojau.
Ne dabar, galiausiai ištariau. Gal kitą sykį.
Gerai, tarė jis.
Virdulys užvirė.
