– Tėveli, susipažinkite – čia mano būsima žmona ir tavo marti, Varvara! – laimingas švytėjo Borisas. – Kas?! – nustebo profesorius, habilituotas mokslų daktaras Romanas Filimonavičius. – Jei čia juokas, tai jis prastas! Vyras su panieka žvelgė į stambius, nevalytus „martiės“ pirštų nagus. Jam atrodė, lyg ši kaimo mergina niekada nebūtų mačiusi vandens ir muilo – kitaip kaip paaiškinti įsigėrusią po nagais žemę? „Dieve mano! Kaip gerai, kad mano Larutė nesulaukė tokios gėdos… Juk taip stengėmės šiam vėjavaikiui įdiegti geriausias manieras“, – šmėkštelėjo galvoje. – Nieko čia juokingo! – metė iššūkį Borisas. – Varvara apsistos pas mus, o po trijų mėnesių mes susituoksime. Jei nenori dalyvauti sūnaus vestuvėse, apsieisiu ir be tavęs! – Laba diena! – nusišypsojo Varvara ir užtikrintai nužingsniavo į virtuvę. – Čia bandelės, aviečių uogienė, džiovinti grybai… – mergina vardijo produktus, kuriuos ištraukė iš gerai patryptos pluoštinės tašės. Romano Filimonavičiaus ranka susmuko prie širdies, kai Varvara avietiniu uogiene sugadino rankomis siuvinėtą sniego baltumo staltiesę. – Borisai! Susiprotėk! Jei darai tai man iš pykčio, neverta… Tai pernelyg žiauru! Iš kokio kaimo tu parsivarei tą nemokšą? Neleisiu jai gyventi savo namuose! – nevilties pagautas šaukė profesorius. – Aš myliu Varvarą. Ir mano žmona turi teisę gyventi mano bute! – pašaipiai šyptelėjo Borisas. Profesorius suprato – sūnus tiesiog tyčiojasi iš jo. Daugiau neginčijęsis, tyliai nuėjo į savo kambarį. Nuo motinos mirties santykiai su sūnumi stipriai pasikeitė. Borisas metė universitetą, įžeidinėjo tėvą, gyveno nerūpestingą, palaidą gyvenimą. Romanas Filimonavičius vylėsi, kad sūnus pasikeis, bus toks kaip anksčiau – protingas ir geras. Tačiau Borisas su kiekviena diena tolo. Šiandien parvedė į jų namus kaimo merginą, žinodamas, kad tėvas niekada nepritars jo pasirinkimui. Netrukus Borisas su Varvara susituokė. Romanas Filimonavičius atsisakė dalyvauti vestuvėse, nenorėjo priimti nepatinkančios martiės. Jį graužė nuoskauda, kad nuostabios šeimininkės, žmonos ir motinos Larutės vietą užėmė neišsilavinusi, prasčiokiška mergina, nemokanti suregzti net kelių sakinių. Varvara lyg ir nepastebėjo blogo santykio su uošviu, stengėsi jam įtikti, bet tik blogino padėtį. Profesorius nematė joje nieko gero – tik nemandagumą ir tamsumą… Pažaidęs „pavyzdingą vyrą“, Borisas vėl ėmė gerti ir linksmintis. Tėvas dažnai girdėdavo jaunųjų barnius ir tik džiaugdavosi, tikėdamasis, kad Varvara išvažiuos iš jo namų amžiams. – Romanai Filimonavičiau! – vieną dieną, verkdama, įbėgo marti. – Borisas nori skyrybų, daugiau – jis mane išvaro į gatvę, o aš laukiuosi vaiko! – O kodėl į gatvę? Juk ne benamė… Važiuok atgal, iš kur atvykai. Ir tai, kad laukiesi, nesuteikia teisės gyventi čia po skyrybų. Atsiprašau, bet nesikišiu į jūsų santykius, – ramiai pasakė vyras, viduje džiaugdamasis, kad pagaliau atsikratys įkyrios martiės. Varvara susigraudino ir ėmė krautis daiktus. Ji nesuprato, kodėl uošvis ją nekentė nuo pat pirmos akimirkos, kodėl Borisas su ja pasielgė taip, lyg su šunimi, ir ištrėmė į lauką. Ką, kad ji iš kaimo? Juk ji irgi turi jausmų… *** Praėjo aštuoneri metai… Romanas Filimonavičius gyveno senelių namuose. Pastaraisiais metais jis labai suglebo. Tuo iš karto pasinaudojo Borisas – sparčiai įkurdino tėvą, kad išvengtų rūpesčių. Senolis susitaikė su savo lemtimi – suprato, kitokio likimo nebus. Per ilgą gyvenimą jis tūkstančiams žmonių įdiegė meilę, pagarbą ir rūpestį. Jam iki šiol rašo buvę studentai… O štai paties sūnaus užauginti žmogumi nesugebėjo… – Romai, pas tave atvyko svečiai, – pranešė kambario draugas, grįžęs iš pasivaikščiojimo. – Kas? Borisas? – senolis nenoromis išsprūdo, nors žinojo – tai neįmanoma. Sūnus niekada neatvažiuos, per daug nemėgo tėvo… – Nežinau. Man budinti liepė tave pakviesti. Ko sėdi? Skubėk! – draugiškai paragino kaimynas. Romanas paėmė lazdelę ir neskubėdamas išėjo iš mažytės, tvankios kambario kertės. Lipdamas laiptais iš tolo pamatė ją – iš karto pažino, nors praėjo tiek daug laiko. – Sveika, Varvara! – kažkodėl tyliai pasakė, nuleidęs galvą. Gal ir šiandien jautė kaltę prieš tą atvirą, paprastą merginą, už kurią tiesiog nesugebėjo pakovoti anuos laikus… – Romanai Filimonavičiau?! – nustebo rausvaskruostė moteris. – Jūs taip pasikeitėte… Sergate? – Šiek tiek…, – liūdnai šyptelėjo jis. – Kaip čia atsidūrei? Kaip sužinojai, kur esu? – Borisas papasakojo. Jūs juk žinote, jis visai neketina bendrauti su sūnumi. O berniukas nuolat prašosi – pas tėtį, pas senelį… Juk Vania nekaltas, kad jo nepripažįstat. Jam trūksta šeimos dėmesio. Mes – vieni likome… – suvirpėjusiu balsu pratarė moteris. – Atleiskit, turbūt be reikalo čia atėjau. – Palauk! – paprašė senolis. – O koks Vania jau dabar? Prisimenu, paskutinį kartą atsiuntei nuotrauką, kur jam buvo tik trys metukai. – Jis čia, prie durų. Pakviesti? – nedrąsiai užklausė Varvara. – Žinoma, dukra, kviesk! – džiaugsmingai ištarė Romanas Filimonavičius. Į holą įėjo rusvaplaukis berniukas – tarsi sumažinta Boriso kopija. Vania nedrąsiai priėjo prie senelio, kurio niekada nebuvo matęs. – Sveikas, sūneli! Koks jau didelis esi… – susigraudino senolis, apsikabindamas anūką. Jie ilgai kalbėjosi, vaikštinėdami rudens parko alėjomis, kurios supo senelių namų teritoriją. Varvara pasakojo apie nelengvą gyvenimą, apie anksti mirusią motiną ir jaunos moters sunkumus, tekusius užauginti sūnų bei tvarkyti ūkį vienai. – Atleisk, Varvara! Aš labai kaltas prieš tave. Nors visą gyvenimą laikiausi protingu, išsilavinusiu žmogumi, tik neseniai supratau – žmones reikia vertinti ne už išsilavinimą ar manieras, o už nuoširdumą bei širdį, – ištarė senolis. – Romanai Filimonavičiau! Turime jums pasiūlymą, – nusišypsojo Varvara, jaudindamasi ir strigdama. – Važiuokite pas mus! Jūs vienišas, mes su sūnumi – taip pat vieni… O taip norisi, kad šalia būtų Artimas žmogus. – Seneli, važiuok! Kartu žvejoti eisime, į mišką grybauti… Pas mus kaime labai gražu, namuose daug vietos! – prašė Vania, nepaleisdamas senelio rankos. – Važiuoju! – nusišypsojo Romanas Filimonavičius. – Daug ko praleidau Boriso auklėjime, tikiuosi, kad galėsiu tau duoti tai, ko nesuteikiau sūnui. Juolab – niekada nebuvau kaime. Tikiuosi, man patiks! – Žinoma, patiks! – juokėsi Vaniukas.

Tėveli, susipažink, čia mano būsima žmona ir tavo marti Vaida! šypsosi nuo ausies iki ausies Borisas.
Kas?! su nuostaba klausia profesorius, habilituotas daktaras Romualdas Vilimavičius. Jei čia pokštas, tai tikrai nejuokingas!
Vyras su aiškia panieka apžiūrinėja storus Vaidutės pirštus ir jų nagus. Jam atrodo, jog ši mergina visai nepažįsta vandens ir muilo kitaip kaip paaiškinti įsisenėjusią juodumą po nagais?
Dieve mano! Kaip gerai, kad mano Laimutė nesulaukė tokios gėdos… Juk stengėmės įdiegti šiam nevėkšlai geriausias manieras, prabėga mintyse.
Čia ne juokai! iššaukiančiai taria Borisas. Vaida liks pas mus, o po trijų mėnesių mes tuoksimės. Jei nenori dalyvauti savo sūnaus vestuvėse, apsieisiu ir be tavęs!
Sveiki! išplėtė šypsena Vaida ir tvirtai nuėjo į virtuvę. Čia pyragėliai, aviečių uogienė, džiovinti grybai… vardija mergina, traukdama maisto produktus iš gerokai nusidėvėjusios krepšio.
Romualdas Vilimavičius griebėsi už širdies, pamatęs kaip Vaida sugadino baltutėlę rankomis siuvinėtą staltiesę išvarvėjusia uogiene.
Borisai! Susimastyk! Jei darai tai dėl manęs neverta… Tai žiauru! Iš kurios kaimo tu parsivežei šią neišauklėtą mergą? Aš neleisiu jai gyventi savo namuose! iš nevilties šaukia profesorius.
Aš myliu Vaidą. Ir mano žmona turi teisę gyventi mūsų bute! pašaipiai šypteli Borisas.
Romualdas Vilimavičius supranta, jog sūnus tiesiog tyčiojasi iš jo. Nebesiginčija, tyliai nueina į savo kambarį.
Pastaruoju metu santykiai su sūnumi visiškai pasikeitė. Po motinos mirties Borisas tapo nesuvaldomas: metė universitetą, įžūliai kalbėjo su tėvu ir gyveno nerūpestingą, pašėlusį gyvenimą.
Romualdas Vilimavičius tikėjosi, kad sūnus pasikeis, taps vėl protingas ir geras, kaip vaikystėje. Tačiau su kiekviena diena Borisas vis labiau tolsta. Štai šiandien parsivedė namo šią kaimietę žinojo juk puikiai, kad tėvas jo pasirinkimo niekada nepritars…
Netrukus Borisas su Vaida susituokė. Romualdas Vilimavičius atsisakė dalyvauti vestuvėse nenorėjo priimti nepageidaujamos marti. Jį graužė mintis, kad Laimutės puikios namų šeimininkės, žmonos ir motinos vietą užėmė neišsilavinusi, neturinti manierų mergina.
Atrodė, kad Vaida visai nemato neigiamo anytos požiūrio, mėgina visur jam įtikti, tačiau tik dar labiau viską sugadina. Romualdui ji nesukelia jokių teigiamų jausmų jauna moteris jam nepriimtina dėl savo žemaitiškos kalbos, prastų manierų ir menko išsilavinimo…
Borisas, pabuvęs pavyzdingas vyras, vėl pradeda gerti ir bastytis. Tėvas nuolatos girdi jaunųjų barnį tai jam kelia džiaugsmą ir viltį, kad Vaida pagaliau išvažiuos visam laikui.
Romualdai Vilimavičiau! įbėga kartą marti ašarotomis akimis. Borisas reikalauja skyrybų, dar daugiau, išmeta mane į gatvę, o aš laukiuosi!
Visų pirma, kodėl į gatvę? Ne benamė gi… Važiuok ten, iš kur atvažiavai. Tai, kad laukiesi, nesuteikia tau teisės likti čia po skyrybų. Atsiprašau, bet nesikišiu į jūsų reikalus, pasako vyras, širdyje džiaugdamasis, kad galiausiai išsisuks nuo įkyriai persekiojančios marti.
Vaida iš nevilties pravirksta ir eina krautis daiktų. Ji nesupranta, kodėl uošvis taip ją užsipuolė dar pirmą kartą pamačius, kodėl Borisas pažaidė su ja kaip su šuniuku ir išmetė į gatvę. Argi dėl to, kad ji iš kaimo? Juk ir ji turi širdį ir jausmus…
***
Praėjo aštuoneri metai… Romualdas Vilimavičius gyvena senelių namuose Šiauliuose. Senolis pastaraisiais metais labai nusilpo. Žinoma, tuo pasinaudojo Borisas greit išsiuntė tėvą, kad nekiltų jokių rūpesčių.
Senukas susitaikė su likimu kitos išeities nėra. Per visą gyvenimą išmokė tūkstančius žmonių mylėti, gerbti ir rūpintis, nuolat tebesulaukia dėkingumo laiškų iš buvusių studentų… Bet savo sūnaus žmogumi užauginti nesugebėjo…
Romai, tau svečiai atvažiavo, ištaria kambario kaimynas, grįždamas iš pasivaikščiojimo.
Kas? Borisas? išsprūsta senukui, nors širdyje supranta, jog tai neįmanoma. Sūnus jo niekuomet neaplankys per daug nekenčia…
Nežinau. Budinti prašė pakviesti ko sėdi, eik greičiau! šypteli kaimynas.
Romualdas pasiima lazdą, lėtai išeina iš mažo, tvankaus kambariuko. Besileisdamas laiptais iš tolo pamato ją ir iškart pažįsta, nors praėjo tiek metų nuo paskutinio susitikimo.
Labas, Vaida, kažkodėl tyliai taria, nuleidęs galvą. Matyt, vis dar jaučia kaltę prieš tą paprastą ir nuoširdžią merginą, už kurią nesugebėjo tuomet pastovėti, prieš aštuonerius metus…
Romualdai Vilimavičiau?! nustemba skruostais rusva moteris. Jūs labai pasikeitėte, sergate?
Šiek tiek… liūdnai šypsosi jis. O tu kaip čia atsiradai? Iš kur sužinojai, kur esu?
Borisas papasakojo. Juk žinote, jis nenori bendrauti su sūnumi. O berniukas nuolat prašosi pas tėtį, pas senelį… Vilius juk nekaltas, kad neprietarėjate jo. Jam trūksta artimųjų bendravimo. Mes juk likome dviese…, kalba moteris drebančiu balsu. Atsiprašau, gal be reikalo visa tai užsimojau.
Palauk! paprašo senukas. Kiek Viliukui dabar metų? Pamenu, paskutinį kartą siuntei nuotrauką, kur jam tik buvo treji.
Jis čia, prie įėjimo. Pakviesti? taikosi Vaida.
Žinoma, vaikeli, kviesk! nudžiunga Romualdas Vilimavičius.
Į holą užeina rudaplaukis berniukas tikra Boriso kopija. Nedrąsiai prieina prie senelio, kurio iki šiol niekada nematė.
Sveikas, sūneli! Koks tu jau didelis… susigraudina senukas, apkabindamas anūką.
Jie ilgai kalbasi, vaikštinėdami po rudeniškai rudenėjantį parką šalia senelių namų. Vaida pasakoja apie sunkų gyvenimą, apie ankstyvą motinos netektį ir tai, kaip viena turėjo išauginti sūnų bei ūkį.
Atleisk, Vaidute! Labai kaltas esu prieš tave. Nors visą gyvenimą laikiausi protingu ir išsilavinusiu, tik dabar supratau, kad žmones vertinti reikia už atvirumą ir nuoširdumą, ne už titulą ar manieras, sako apkabinęs.
Romualdai Vilimavičiau! Turime tau pasiūlymą, droviai šypsosi Vaida. Važiuok pas mus! Tu vienišas, o mes su sūneliu taip pat dviese… Norisi, kad šalia būtų savas žmogus.
Seneli, važiuojam! Eisim kartu žvejoti, grybų rinkti į mišką… Pas mus kaime labai gražu, o namuose vietos apstu! maldauja Vilius, nenuleisdamas senelio rankos.
Važiuojam! šypteli Romualdas Vilimavičius. Daug ką praleidau auklėdamas savo sūnų, tikiuosi, kad galėsiu tau duoti tai, ko nesugebėjau duoti Borisui. O be to, aš niekada nebuvau kaime. Gal patiks!
Tikrai patiks! ima kvatoti Viliukas.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

1 + 13 =

– Tėveli, susipažinkite – čia mano būsima žmona ir tavo marti, Varvara! – laimingas švytėjo Borisas. – Kas?! – nustebo profesorius, habilituotas mokslų daktaras Romanas Filimonavičius. – Jei čia juokas, tai jis prastas! Vyras su panieka žvelgė į stambius, nevalytus „martiės“ pirštų nagus. Jam atrodė, lyg ši kaimo mergina niekada nebūtų mačiusi vandens ir muilo – kitaip kaip paaiškinti įsigėrusią po nagais žemę? „Dieve mano! Kaip gerai, kad mano Larutė nesulaukė tokios gėdos… Juk taip stengėmės šiam vėjavaikiui įdiegti geriausias manieras“, – šmėkštelėjo galvoje. – Nieko čia juokingo! – metė iššūkį Borisas. – Varvara apsistos pas mus, o po trijų mėnesių mes susituoksime. Jei nenori dalyvauti sūnaus vestuvėse, apsieisiu ir be tavęs! – Laba diena! – nusišypsojo Varvara ir užtikrintai nužingsniavo į virtuvę. – Čia bandelės, aviečių uogienė, džiovinti grybai… – mergina vardijo produktus, kuriuos ištraukė iš gerai patryptos pluoštinės tašės. Romano Filimonavičiaus ranka susmuko prie širdies, kai Varvara avietiniu uogiene sugadino rankomis siuvinėtą sniego baltumo staltiesę. – Borisai! Susiprotėk! Jei darai tai man iš pykčio, neverta… Tai pernelyg žiauru! Iš kokio kaimo tu parsivarei tą nemokšą? Neleisiu jai gyventi savo namuose! – nevilties pagautas šaukė profesorius. – Aš myliu Varvarą. Ir mano žmona turi teisę gyventi mano bute! – pašaipiai šyptelėjo Borisas. Profesorius suprato – sūnus tiesiog tyčiojasi iš jo. Daugiau neginčijęsis, tyliai nuėjo į savo kambarį. Nuo motinos mirties santykiai su sūnumi stipriai pasikeitė. Borisas metė universitetą, įžeidinėjo tėvą, gyveno nerūpestingą, palaidą gyvenimą. Romanas Filimonavičius vylėsi, kad sūnus pasikeis, bus toks kaip anksčiau – protingas ir geras. Tačiau Borisas su kiekviena diena tolo. Šiandien parvedė į jų namus kaimo merginą, žinodamas, kad tėvas niekada nepritars jo pasirinkimui. Netrukus Borisas su Varvara susituokė. Romanas Filimonavičius atsisakė dalyvauti vestuvėse, nenorėjo priimti nepatinkančios martiės. Jį graužė nuoskauda, kad nuostabios šeimininkės, žmonos ir motinos Larutės vietą užėmė neišsilavinusi, prasčiokiška mergina, nemokanti suregzti net kelių sakinių. Varvara lyg ir nepastebėjo blogo santykio su uošviu, stengėsi jam įtikti, bet tik blogino padėtį. Profesorius nematė joje nieko gero – tik nemandagumą ir tamsumą… Pažaidęs „pavyzdingą vyrą“, Borisas vėl ėmė gerti ir linksmintis. Tėvas dažnai girdėdavo jaunųjų barnius ir tik džiaugdavosi, tikėdamasis, kad Varvara išvažiuos iš jo namų amžiams. – Romanai Filimonavičiau! – vieną dieną, verkdama, įbėgo marti. – Borisas nori skyrybų, daugiau – jis mane išvaro į gatvę, o aš laukiuosi vaiko! – O kodėl į gatvę? Juk ne benamė… Važiuok atgal, iš kur atvykai. Ir tai, kad laukiesi, nesuteikia teisės gyventi čia po skyrybų. Atsiprašau, bet nesikišiu į jūsų santykius, – ramiai pasakė vyras, viduje džiaugdamasis, kad pagaliau atsikratys įkyrios martiės. Varvara susigraudino ir ėmė krautis daiktus. Ji nesuprato, kodėl uošvis ją nekentė nuo pat pirmos akimirkos, kodėl Borisas su ja pasielgė taip, lyg su šunimi, ir ištrėmė į lauką. Ką, kad ji iš kaimo? Juk ji irgi turi jausmų… *** Praėjo aštuoneri metai… Romanas Filimonavičius gyveno senelių namuose. Pastaraisiais metais jis labai suglebo. Tuo iš karto pasinaudojo Borisas – sparčiai įkurdino tėvą, kad išvengtų rūpesčių. Senolis susitaikė su savo lemtimi – suprato, kitokio likimo nebus. Per ilgą gyvenimą jis tūkstančiams žmonių įdiegė meilę, pagarbą ir rūpestį. Jam iki šiol rašo buvę studentai… O štai paties sūnaus užauginti žmogumi nesugebėjo… – Romai, pas tave atvyko svečiai, – pranešė kambario draugas, grįžęs iš pasivaikščiojimo. – Kas? Borisas? – senolis nenoromis išsprūdo, nors žinojo – tai neįmanoma. Sūnus niekada neatvažiuos, per daug nemėgo tėvo… – Nežinau. Man budinti liepė tave pakviesti. Ko sėdi? Skubėk! – draugiškai paragino kaimynas. Romanas paėmė lazdelę ir neskubėdamas išėjo iš mažytės, tvankios kambario kertės. Lipdamas laiptais iš tolo pamatė ją – iš karto pažino, nors praėjo tiek daug laiko. – Sveika, Varvara! – kažkodėl tyliai pasakė, nuleidęs galvą. Gal ir šiandien jautė kaltę prieš tą atvirą, paprastą merginą, už kurią tiesiog nesugebėjo pakovoti anuos laikus… – Romanai Filimonavičiau?! – nustebo rausvaskruostė moteris. – Jūs taip pasikeitėte… Sergate? – Šiek tiek…, – liūdnai šyptelėjo jis. – Kaip čia atsidūrei? Kaip sužinojai, kur esu? – Borisas papasakojo. Jūs juk žinote, jis visai neketina bendrauti su sūnumi. O berniukas nuolat prašosi – pas tėtį, pas senelį… Juk Vania nekaltas, kad jo nepripažįstat. Jam trūksta šeimos dėmesio. Mes – vieni likome… – suvirpėjusiu balsu pratarė moteris. – Atleiskit, turbūt be reikalo čia atėjau. – Palauk! – paprašė senolis. – O koks Vania jau dabar? Prisimenu, paskutinį kartą atsiuntei nuotrauką, kur jam buvo tik trys metukai. – Jis čia, prie durų. Pakviesti? – nedrąsiai užklausė Varvara. – Žinoma, dukra, kviesk! – džiaugsmingai ištarė Romanas Filimonavičius. Į holą įėjo rusvaplaukis berniukas – tarsi sumažinta Boriso kopija. Vania nedrąsiai priėjo prie senelio, kurio niekada nebuvo matęs. – Sveikas, sūneli! Koks jau didelis esi… – susigraudino senolis, apsikabindamas anūką. Jie ilgai kalbėjosi, vaikštinėdami rudens parko alėjomis, kurios supo senelių namų teritoriją. Varvara pasakojo apie nelengvą gyvenimą, apie anksti mirusią motiną ir jaunos moters sunkumus, tekusius užauginti sūnų bei tvarkyti ūkį vienai. – Atleisk, Varvara! Aš labai kaltas prieš tave. Nors visą gyvenimą laikiausi protingu, išsilavinusiu žmogumi, tik neseniai supratau – žmones reikia vertinti ne už išsilavinimą ar manieras, o už nuoširdumą bei širdį, – ištarė senolis. – Romanai Filimonavičiau! Turime jums pasiūlymą, – nusišypsojo Varvara, jaudindamasi ir strigdama. – Važiuokite pas mus! Jūs vienišas, mes su sūnumi – taip pat vieni… O taip norisi, kad šalia būtų Artimas žmogus. – Seneli, važiuok! Kartu žvejoti eisime, į mišką grybauti… Pas mus kaime labai gražu, namuose daug vietos! – prašė Vania, nepaleisdamas senelio rankos. – Važiuoju! – nusišypsojo Romanas Filimonavičius. – Daug ko praleidau Boriso auklėjime, tikiuosi, kad galėsiu tau duoti tai, ko nesuteikiau sūnui. Juolab – niekada nebuvau kaime. Tikiuosi, man patiks! – Žinoma, patiks! – juokėsi Vaniukas.