— Aš negalėjau jo palikti, mama, — sušnabždėjo Nikita. Supranti? Negalėjau Nikitai buvo keturiolika ir visas pasaulis buvo prieš jį. Tiksliau – niekas nenorėjo jo suprasti. — Vėl tas išdykėlis! — niurzgėjo teta Klava iš trečio laiptinės, skubėdama pereiti į kitą kiemo pusę. — Viena mama augina. Štai ir rezultatas! O Nikita ėjo toliau, rankas susikišęs į nudribusias džinsų kišenes, apsimetė, kad negirdi. Nors girdėjo. Mama dirbo – vėl iki vėlumos. Ant virtuvės stalo – raštelis: „Kotletai šaldytuve, pasišildyk.“ Ir tyla. Visada tyla. Ir dabar jis ėjo iš mokyklos, kur mokytojai vėl „kalbėjo“ dėl jo elgesio. Lyg jis nesuprastų, jog visiems tapo problema. Suprato. Tik ką iš to? — Ei, berniuk, — pašaukė jį dėdė Vytautas, kaimynas iš pirmo aukšto. — Matei čia tą šlubuojantį šunį? Reikėtų jį išvaryti. Nikita sustojo. Įsižiūrėjo. Prie šiukšlių konteinerių iš tiesų gulėjo šuo. Ne šuniukas – suaugęs, rusvas su baltomis dėmėmis. Gulėjo nejudėdamas, tik akys stebėjo praeivius. Tokios protingos akys. Ir liūdnos. — Tai išvarykite jį kas nors! — pritarė teta Klava. — Turbūt serga! Nikita priėjo arčiau. Šuo nė krust, tik silpnai vizgino uodegą. Ant užpakalinės kojos – žaizda, sukietėjusi krauju. — Ko sustojai? — suirzęs mestelėjo dėdė Vytautas. — Pasiimk pagalį, išvaryk! Ir tada Nikitos viduje kažkas nutrūko. — Tik pabandykit jį paliesti! — griežtai išrėžė, užstodamas šunį. — Jis niekam blogo nedaro! — O, — nustebo dėdė Vytautas. — Gynėjas atsirado. — Ir ginsiu! — Nikita pritūpė šalia šuns, atsargiai ištiesė ranką. Tas apuostė pirštus ir tyliai nulaižė delną. Krūtinėje berniukui pasklido šiluma. Pirmą kartą per ilgą laiką kažkas su juo elgėsi draugiškai. — Einam, — šnibždėjo šuniui. — Einam kartu su manim. Namuose Nikita šuniui suruošė guolį iš senų striukių savo kambario kampe. Mama darbe iki vakaro – vadinasi, niekas nebars ir nevys „užkrato“. Žaizda ant kojos atrodė blogai. Nikita lipo į internetą, ieškojo straipsnių, kaip suteikti pirmąją pagalbą gyvūnams. Skaitydamas raukėsi dėl medicininių terminų, bet kantriai įsidėmėjo kiekvieną žodį. — Reikia perplauti vandenilio peroksidu, — murmėjo, knaisiodamasis namų vaistinėlėje. — Tada kraštus su jodu patepti. Tik atsargiai, kad neskaudėtų. Šuo gulėjo ramiai, pasitikėdamas iškėlė sužeistą koją. Žiūrėjo į Nikitą dėkingai – taip, kaip į jį seniai niekas nežiūrėjo. — Kaip tu vardu? — Nikita švelniai tvarstė koją. — Rudas tu. Gal Rudu pavadinti? Šuo tyliai sulosė – lyg pritardamas. Vakare grįžo mama. Nikita pasiruošė skandalui, bet mama tyliai apžiūrėjo Rudį, palietė tvarstį ant kojos. — Pats perrišai? — tyliai paklausė ji. — Pats. Internete radau, kaip teisingai. — Kuom minti? — Sugalvosiu ką nors. Mama ilgai žiūrėjo į sūnų. Tada – į šunį, kuris pasitikėdamas laižė jos ranką. — Rytoj nuvesim pas veterinarą, — nusprendė ji. — Pažiūrėsim, kas su koja. O vardą jau sugalvojai? — Rudas, — suspindo Nikita. Pirmą kartą per ilgus mėnesius tarp jų nebuvo sienos nesusikalbėjimui. Rytą Nikita atsikėlė valanda anksčiau nei įprastai. Rudas bandė atsistoti, inkšdamas iš skausmo. — Gulėk, gulėk, — ramino berniukas. — Tuoj vandens atnešiu, užkasti duosiu. Namie šunų maisto nebuvo. Teko atiduoti paskutinį kotletą ir minkytą duoną piene. Rudas valgė godžiai, bet atsargiai, nulaižė kiekvieną trupinį. Mokykloje Nikita pirmą kartą per ilgą laiką nesiginčijo su mokytojais. Galvojo tik apie vieną – kaip ten Rudui? Ar neskauda? Ar neliūdi? — Šiandien tu kažkoks kitoks, — nustebo klasės auklėtoja. Nikita tik gūžtelėjo pečiais. Pasakoti nesinorėjo – išjuoktų. Po pamokų lėkė namo, nekreipdamas dėmesio į nepatenkintus kaimynų žvilgsnius. Rudas pasitiko jį džiugiu inkštimu – jau gebėjo stovėti ant trijų kojų. — Na ką, drauge, į lauką nori? — Nikita padarė iš virvės pavadėlį. — Tik atsargiai, saugok koją. Kieme vyko kažkas neįtikėtino. Teta Klava, juos pamačiusi, vos neužspringo saulėgrąžomis: — Tai jis tą šunį į namus nusitempė! Nikita! Tu visai pamišai?! — O kas čia tokio? — ramiai tarė berniukas. — Gydau jį. Tuoj pasveiks. — Gydai?! — priėjo kaimynė. — O pinigus vaistams iš kur imi? Iš mamos vagi? Nikita suspaudė kumščius, bet susilaikė. Rudas prisiglaudė prie kojos – lyg jautė įtampą. — Nevagiu. Savo taupytus panaudoju. Pusryčiams taupiau, — tyliai atsakė jis. Dėdė Vytautas papurtė galvą: — Berniuk, supranti, kad paėmei gyvą sielą? Tai ne žaislas. Reikės maitinti, gydyti, vedžioti. Dabar kiekviena diena prasidėjo nuo pasivaikščiojimų. Rudas greitai sveiko, jau galėjo bėgioti, nors dar kiek šlubavo. Nikita mokė jį komandų – kantriai, valandų valandas. — Sėdėti! Šaunuolis! Duok leteną! Štai taip! Kaimynai stebėjo iš tolo. Vieni lingavo galvas, kiti šypsojosi. O Nikita nematė nieko, tik atsidavusias Rudo akis. Jis pasikeitė. Ne iš karto – po truputį. Liovėsi šiurkštavęs, pradėjo tvarkytis namie, net pažymiai pagerėjo. Atsirado tikslas. Ir tai buvo tik pradžia. Po trijų savaičių nutiko tai, ko Nikita labiausiai bijojo. Jis ėjo su Rudu iš vakarinio pasivaikščiojimo, kai už garažų išlėkė benamių šunų gauja. Penki ar šeši – pikti, alkani, su švytinčiomis akimis. Vadas, didelis juodas šuo, iššiepė dantis ir patraukė pirmyn. Rudas instinktyviai atsitraukė už Nikitos nugaros. Koja dar skaudėjo, bėgti normaliai negalėjo. O tie pajuto silpnumą. — Atgal! — sušuko Nikita, mosuodamas pavadėliu. — Eikit šalin! Bet gauja neatsitraukė. Supo iš visų pusių. Juodas vadas vis garsiau urzgė, ruošėsi šuoliui. — Nikita! — iš viršaus pasigirdo moteriškas šauksmas. — Bėk! Palik šunį ir bėk! Tai buvo teta Klava, išlindusi pro langą. Už jos šmėžavo dar keli kaimynų veidai. — Berniuk, nevaidink herojaus! — šaukė dėdė Vytautas. — Jis juk šlubas, vis tiek nepabėgs! Nikita pažvelgė į Rudą. Tas drebėjo, bet nebėgo. Prisiglaudė prie šeimininko kojos, pasiruošęs pasidalinti bet kokia lemtimi. Juodas šuo šoko pirmas. Nikita instinktyviai dengėsi rankomis, bet smūgis pataikė į petį. Smailūs iltiniai perplėšė striukę ir įkando iki odos. O Rudas, nepaisant skaudančios kojos, nepaisant baimės – metėsi ginti šeimininko. Įsikibo dantimis į vado koją, kabojo ant jos visa jėga. Prasidėjo kova. Nikita gynėsi kojomis, rankomis, stengėsi pridengti Rudą nuo dantų. Gavo įkandimų, įbrėžimų, bet neatsitraukė nė per žingsnį. — Dieve, kas čia dedasi! — viršuje raudojo teta Klava. — Vytautai, daryk ką nors! Dėdė Vytautas leidosi laiptais, griebė pagalį, armatūrą – kas pakliuvo po ranka. — Laikykis, berniuk! — šaukė jis. — Jau bėgu padėti! Nikita jau krito po gaujos spaudimu, kai išgirdo pažįstamą balsą: — O jūs šalin! Tai buvo mama. Ji išbėgo iš laiptinės su kibiru vandens ir apipylė šunis. Gauja atsitraukė, sušnibždėjo. — Vytautai, padėk! — šūktelėjo ji. Dėdė Vytautas puolė su pagalio, dar kelios kaimynės išlindo iš viršutinių aukštų. Benamiai, supratę, kad jėgos nelygios, spruko. Nikita gulėjo ant asfalto, priglaudęs prie savęs Rudą. Abu buvo apkruvę, abu drebėjo. Bet gyvi. Sveiki. — Sūnau, — mama atsiklaupė šalia, atsargiai apžiūrėjo žaizdas. — Kaip tu mane išgąsdinai. — Aš negalėjau jo palikti, mama, — sušnabždėjo Nikita. — Supranti? Negalėjau. — Suprantu, — tyliai atsakė ji. Teta Klava nusileido į kiemą, priėjo arčiau. Žiūrėjo į Nikitą keistai – lyg pirmą kartą matytų. — Berniuk, — sutrikus ištarė ji. — Gi galėjai žūti… dėl kažkokio šuns. — Ne „dėl šuns“, — netikėtai įsiterpė dėdė Vytautas. — Dėl draugo. Suprantat skirtumą, Klavdija Steponavičiene? Kaimynė tyliai linktelėjo. Per jos skruostą riedėjo ašaros. — Einam namo, — tarė mama. — Reikia sutvarkyti žaizdas. Ir Rudui taip pat. Nikita sunkiai atsistojo, paėmė šunį ant rankų. Rudas tyliai vaitojo, bet uodega vos vos judėjo – džiaugėsi, kad šeimininkas šalia. — Palaukit, — sustabdė juos dėdė Vytautas. — Rytoj pas veterinarą važiuosite? — Važiuosim. — Aš nuvešiu. Automobiliu. Ir už gydymą sumokėsiu – šuo gi herojiškas. Nikita nustebęs pažvelgė į kaimyną. — Ačiū, dėde Vytautai. Bet aš pats. — Nesiginčyk. Užsidirbsi vėliau – atiduosi. O kol kas… — vyras draugiškai paplekšnojo berniukui per petį. — Dabar tavimi didžiuojamės. Tiesa? Kaimynai tyliai linkčiojo. Praėjo mėnuo. Paprastas spalio vakaras, o Nikita grįžta iš veterinarijos klinikos, kur dabar savaitgaliais padeda savanoriams. Rudas bėga šalia – koja sugijo, šlubavimas beveik praėjo. — Nikita! — pašaukė jį teta Klava. — Palauk! Berniukas sustojo, ruošdamasis naujam pamokslui. Bet kaimynė ištiesė jam maišelį su pašaru. — Čia Rudui, — nedrąsiai tarė ji. — Geras pašaras, brangus. Tu taip tavimi rūpiniesi. — Ačiū, teta Klava, — nuoširdžiai atsakė Nikita. — Bet mes turim pašaro. Dabar užsidirbu klinikoje, gydytoja Ana Petravičienė moka. — Vis tiek paimk. Prireiks ateityje. Namie mama gamino vakarienę. Pamačiusi sūnų, nusišypsojo: — Kaip klinikoje sekasi? Ar Ana Petravičienė patenkinta? — Sako, kad rankos mano tinkamos. Ir kantrybės turiu. — Nikita paglostė Rudą per galvą. — Gal veterinaru tapsiu. Rimtai svarstau. — O mokslai kaip? — Gerai. Net Petras iš fizikos giria. Sako, tapai atidesniu. Mama linktelėjo. Per tą mėnesį sūnus pasikeitė neatpažįstamai. Nešaiposi, padeda namie, net su kaimynais sveikinas. O svarbiausia – atsirado tikslas. Svajonė. — Žinai, — tarė ji, — rytoj ateis Vytautas. Nori pasiūlyti dar vieną papildomą darbą. Jo pažįstamas turi veislyną, ieško pagalbininko. Nikita nušvito: — Tikrai? O Rudą galima kartu pasiimti? — Manau, taip. Juk dabar beveik tarnybinis šuo. Vakare Nikita sėdėjo kieme su Rudu. Treniravo naują komandą – „saugoti“. Šuo stropiai vykdė užduotis, žvelgė į šeimininką ištikimomis akimis. Dėdė Vytautas priėjo, prisėdo šalia ant suoliuko. — Rytoj tikrai į veislyną važiuosi? — Tikrai. Su Rudu. — Tai eik anksčiau miegoti. Dieną daug darbo bus. Kai dėdė Vytautas išėjo, Nikita dar šiek tiek pasėdėjo kieme. Rudas padėjo snukį ant šeimininko kelių, laimingai atsiduso. Jie rado vienas kitą. Ir daugiau niekad nebebus vieniši.

Negalėjau jo palikti, mama, tyliai tarstelėjo Mykolas. Supranti? Negalėjau.

Mykolui buvo keturiolika, ir visas pasaulis tarsi buvo nusiteikęs prieš jį. Tiksliau niekas nenorėjo jo suprasti.

Vėl tas neklaužada! burbtelėjo teta Kotryna iš trečio laiptinės, paskubomis perbėgdama į kitą kiemo pusę. Viena motina augina. Tai ir rezultatas!

O Mykolas ėjo pro šalį, rankas sukišęs į susidėvėjusių džinsų kišenes, ir apsimetė, kad negirdi. Nors viską girdėjo.

Mama eilinį kartą dirbo iki vėlumos. Ant virtuvės stalo lūkuriavo raštelis: Kotletai šaldytuve, pasišildyk. Ir tyla. Visada ta pati tyla.

Štai ir dabar ėjo iš mokyklos, kur mokytojai vėl kalbino dėl jo elgesio. Lyg jis nesuprastų, kad tapo visų problema. Suprato. Tik ką padarysi?

Ei, berniuk! pašaukė jį dėdė Vytas, kaimynas iš pirmo aukšto. Matei čia tą šlubuojantį šunį? Reiktų jį išvyti.

Mykolas stabtelėjo. Įsižiūrėjo.

Prie šiukšlių konteinerių gulėjo šuo. Ne šuniukas, o suaugęs šuo rusvas su baltomis dėmėmis. Gulėjo nejudėdamas, tik akys sekė žmones. Protingos, liūdnos akys.

Kaip nors kas nors jį išvarytų! pritarė teta Kotryna. Matyt, serga!

Mykolas priėjo arčiau. Šuo nekrustelėjo, tik silpnai vizgino uodegą. Ant užpakalinės kojos kruvina žaizda, apdžiūvusi krauju.

Ko čia stovi? susierzinęs mestelėjo dėdė Vytas. Pasiimk lazdą, išvaryk!

Tą akimirką Mykolo viduje kažkas nutrūko.

Tik bandykite jį liesti! staigiai užriko jis, pastodamas kelią šuniui. Jis niekam nieko blogo nedaro!

Va, va, nustebo Vytas. Radome gynėją.

Ir ginsiu! Mykolas pritūpė šalia šuns, švelniai ištiesė delną. Tas pauostė pirštus ir tyliai nulaižė rankos odą.

Širdyje berniukui tapo šilta. Pirmą kartą per daugelį mėnesių kažkas buvo jam malonus.

Eime, sušnabždėjo jis šuniui. Eime kartu.

Namie Mykolas patiesė šuniui guolį iš senų striukių kambario kampe. Mama darbe vadinasi, niekas nebars ir nevarinės užkrato.

Žaizda ant kojos atrodė blogai. Mykolas įsijungė internetą, surado straipsnių apie pirmąją pagalbą gyvūnams. Skaitė, raukydamasis nuo sudėtingų žodžių, bet kruopščiai viską įsiminė.

Reikia perplauti vandenilio peroksidu, burbėjo jis, rausiasi vaistinėlėje. Paskui jodu kraštus patepti. Tik atsargiai, kad neskaudėtų.

Šuo gulėjo ramiai, pasitikėdamas Mykolu, dėkingomis akimis sekė kiekvieną judesį.

Kaip tave vadina? atsargiai perrišdamas koją, tarė Mykolas. Rudas esi. Gal Rudžius?

Šuo tyliai sukaukė tarsi pritarė.

Vakarop grįžo mama. Mykolas pasiruošė barimui, bet ji tik apsidairė, apžiūrėjo Rudžių, patikrino tvarstį.

Pats perrišai? ramiai paklausė.

Pats. Internete radau, kaip reikia.

Kuo šersime?

Kažką sugalvosim.

Mama ilgai žiūrėjo į sūnų, paskui į Rudžių, kuris vyliai nulaižė jos ranką.

Rytoj vesim pas veterinarą, nutarė ji. Pažiūrėsim, kaip su koja. O vardą jau sugalvojai?

Rudžius, nušvito Mykolas veide.

Pirmą kartą per ilgus mėnesius tarp jų nebuvo nesupratimo sienos.

Ryte Mykolas kėlėsi gerokai anksčiau. Rudžius bandė stotis, skųsdamasis skaudžiai.

Gulk, gulėk dar, ramino jį berniukas. Tuoj vandens atnešiu, duosiu ką užkąsti.

Namuose jokio šunų maisto nebuvo. Atidavė paskutinį kotletą, duoną pamirkė piene. Rudžius godžiai, bet tvarkingai suvalgė kiekvieną trupinį.

Mokykloje Mykolas pirmą kartą per ilgą laiką nešnekėjo piktai su mokytojais. Galvojo tik apie viena: kaip Rudžius? Ar neskauda? Ar nelaukia?

Šiandien kažkoks kitoks esi, nustebo klasės auklėtoja.

Mykolas tik gūžtelėjo pečiais. Pasakoti nenorėjo išjuoktų.

Po pamokų skubėjo namo, nekreipdamas dėmesio į kaimynų žvilgsnius. Rudžius pasitiko džiugiai cypsėdamas jau galėjo stovėti ant trijų kojų.

Na, drauge, į lauką norėtum? Mykolas niautė iš virvės pavadį. Tik atsargiai, koją saugok.

Kieme vyko kažkas neįprasto. Teta Kotryna pamačiusi juos vos nenuspringo sėklomis:

Tai gi tu jį namo parsinešei! Mykolai! Visai susimaišei?

Ką čia tokio? ramiai atsakė berniukas. Gydau jį. Greitai pasveiks.

Gydei?! prisiartino kaimynė. Tai kur gauni pinigų vaistams? Iš mamos vagiu?

Mykolas suspaudė kumščius, bet susivaldė. Rudžius prisiglaudė prie jo kojos tarsi pajuto įtampą.

Nevagiu. Savo pinigus leidžiu. Taupiau iš pusryčių, tyliai atsakė jis.

Dėdė Vytas palingavo galva:

Berniuk, supranti, kad prisiėmei gyvą sielą? Ne žaislas jis tau jį reikia šerti, gydyti, vedžioti.

Kiekviena diena prasidėjo nuo pasivaikščiojimo. Rudžius sparčiai sveiko, jau galėjo bėgioti, nors šiek tiek šlubuodavo. Mykolas kruopščiai mokė jį komandų kantriai, ilgai.

Sėdėt! Šaunuolis! Duok leteną! Štai taip!

Kaimynai stebėjo iš toli. Vieni lingavo galva, kiti šypsojosi. Bet Mykolas nematė nieko, tik ištikimas Rudžiaus akis.

Jis keitėsi. Ne iš karto po truputį. Nustojo kalbėti piktai, pradėjo tvarkytis namuose, pagerėjo pažymiai. Atsirado tikslas. Tai buvo pradžia.

Po trijų savaičių nutiko tai, ko Mykolas labiausiai bijojo.

Grįždami iš vakarinio pasivaikščiojimo jie susidūrė su benamių šunų gauja. Penki ar šeši pikti, alkani, liepsnojančiomis akimis. Vadas didžiulis juodas šuo pašiaušė dantis, artėjo pirmyn.

Rudžius instinktyviai pasitraukė už Mykolo nugaros. Koja dar skaudėjo, bėgti negalėjo. O kitie pajuto silpnumą.

Atgal! sušuko Mykolas, mosikuodamas pavadžiu. Eikit šalin!

Bet gauja nepasitraukė. Supo aplink. Juodasis vis garsiau urzgė, ruošėsi pulti.

Mykolai! iš aukštai pasigirdo moters klyksmas. Bėk! Palik šunį!

Tai buvo teta Kotryna, išlindusi pro langą. Už jos matėsi dar keli kaimynų veidai.

Berniuk, nevaidink herojaus! šaukė dėdė Vytas. Jis gi šlubas, vis tiek nepabėgs!

Mykolas pažvelgė į Rudžių. Tas drebėjo, bet nebėgo. Prisiglaudė prie šeimininko kojos, pasiruošęs dalintis likimu.

Juodasis šoko pirmas. Mykolas instinktyviai dengėsi rankomis, bet smūgis pataikė į petį. Smailūs dantys perplėšė striukę, palietė odą.

O Rudžius, nepaisant skaudančios kojos, nepaisant baimės, puolė ginti šeimininko. Įsikibo į vado koją, kabinosi visu kūnu.

Prasidėjo kova. Mykolas gynėsi kojomis, rankomis, dengė Rudžių nuo dantų. Gavo įkandimų, įbrėžimų, bet nepasitraukė.

Dieve brangus, kas čia darosi! siaubėsi aukštai teta Kotryna. Vytai, daryk ką nors!

Dėdė Vytas puolė laiptais, griebė lazdą, laužtuvą kas pakliuvo.

Laikykis, berniuk! šaukė jis. Tuoj padėsiu!

Mykolas jau palinko nuo spaudimo, kai išgirdo pažįstamą balsą:

Šalin!

Tai buvo mama. Išbėgo iš laiptinės su kibiru vandens ir apliejo šunis. Gauja atsitraukė, urzgė.

Vytai, padėk! suriko ji.

Dėdė Vytas pribėgo su lazda, dar keli kaimynai nusileido. Benamiai suprato, kad jėgos nelygios, ir spruko.

Mykolas gulėjo ant asfalto, stipriai apkabinęs Rudžių. Abu buvo kruvini, abu drebėjo. Bet gyvi. Saugūs.

Sūnau, mama pritūpė šalia, švelniai apžiūrėjo žaizdas. Kaip tu mane išgąsdinai…

Negalėjau jo palikti, mama, tyliai tarstelėjo Mykolas. Supranti? Negalėjau.

Suprantu, ramiai atsakė ji.

Teta Kotryna nulipo į kiemą, priėjo arčiau. Žiūrėjo į Mykolą kažkaip keistai lyg matytų pirmąkart.

Berniuk, sutrikusi pasakė ji. Galėjai pražūti… Dėl kažkokio šuns.

Ne dėl šuns, staiga įsiterpė dėdė Vytas. Dėl draugo. Skirtumas, Kotryna Stankevičiene, supranti?

Kaimynė tyliai linktelėjo. Ašaros riedėjo jos skruostais.

Einam namo, tarė mama. Reikia žaizdas išvalyti. Ir Rudžiui taip pat.

Mykolas sunkiai atsistojo, paėmė šunį į rankas. Rudžius ramiai cypsėjo, bet uodega silpnai vizgino džiaugėsi, kad šeimininkas šalia.

Palaukite, sustabdė dėdė Vytas. Rytoj važiuosite pas veterinarą?

Važiuosime.

Pavešiu. Mašina. Už gydymą sumokėsiu šuo gi pasirodė esąs tikras herojus.

Mykolas nustebęs pažvelgė į kaimyną.

Ačiū, dėdė Vytai. Bet pats…

Nesiginčyk. Uždirbsi ir atiduosi. O kol kas… vyras bakstelėjo Mykolui į petį. Dabar galim didžiuotis tavimi. Tiesa?

Kaimynai tyliai linkčiojo.

Praėjo mėnuo. Eilinės spalio vakaras; Mykolas grįžo iš veterinarijos klinikos, kur savaitgaliais dabar padėdavo savanoriams. Rudžius bėgiojo šalia sugyjusi koja, vos matoma šlubčiojimas.

Mykolai! pašaukė teta Kotryna. Palauk!

Berniukas sustojo, ruošdamasis naujiems priekaištams. Bet ji ištiesė jam maišą su pašaru.

Rudžiui, nedrąsiai tarė ji. Geras pašaras, brangus. Juk labai juo rūpiniesi.

Ačiū, teta Kotryna, nuoširdžiai ir šiltai atsakė Mykolas. Bet turim pašaro. Dabar uždirbu klinikoje, gydytoja Ona Petrauskienė moka atlyginimą.

Vis tiek imk. Prireiks.

Namie mama ruošė vakarienę. Pamačiusi sūnų, nusišypsojo:

Kaip sekasi klinikoje? Gydytoja Petrauskienė patenkinta?

Sako, kad geros rankos ir kantrybės nestokoju. Mykolas paglostė Rudžių. Gal ir veterinaru būsiu. Rimtai galvoju.

Kaip mokslai?

Gerai. Net fizikos mokytojas Jankauskas giria. Sako, tapau pastabesnis.

Mama linktelėjo. Per mėnesį sūnus labai pasikeitė. Nebebamba, namuose padeda, net su kaimynais sveikinasi. Svarbiausia atsirado tikslas. Svajonė.

Žinok, pasakė mama, ryt Vytas ateis. Siūlys tau dar vieną darbą. Jo pažįstamas turi veislyną, reikia pagalbininko.

Mykolas nušvito:

Tikrai? O Rudžių galėsiu pasiimti?

Manau, taip. Dabar jis beveik tarnybinis šuo.

Vakare Mykolas sėdėjo kieme su Rudžiumi. Treniruotė nauja komanda saugoti. Rudžius uoliai kartojo pratimus, žiūrėjo į Mykolą ištikimomis akimis.

Dėdė Vytas priėjo, atsisėdo šalia ant suoliuko.

Ryt tikrai į veislyną važiuosi?

Taip. Su Rudžiumi.

Tai tada anksti gulk. Sunkus bus rytas.

Kai dėdė Vytas išėjo, Mykolas dar šiek tiek pasėdėjo kieme. Rudžius padėjo snukį ant šeimininko kelių, atsiduso laimingai.

Jie rado vienas kitą. Ir daugiau niekada nebus vieniši.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

three + five =

— Aš negalėjau jo palikti, mama, — sušnabždėjo Nikita. Supranti? Negalėjau Nikitai buvo keturiolika ir visas pasaulis buvo prieš jį. Tiksliau – niekas nenorėjo jo suprasti. — Vėl tas išdykėlis! — niurzgėjo teta Klava iš trečio laiptinės, skubėdama pereiti į kitą kiemo pusę. — Viena mama augina. Štai ir rezultatas! O Nikita ėjo toliau, rankas susikišęs į nudribusias džinsų kišenes, apsimetė, kad negirdi. Nors girdėjo. Mama dirbo – vėl iki vėlumos. Ant virtuvės stalo – raštelis: „Kotletai šaldytuve, pasišildyk.“ Ir tyla. Visada tyla. Ir dabar jis ėjo iš mokyklos, kur mokytojai vėl „kalbėjo“ dėl jo elgesio. Lyg jis nesuprastų, jog visiems tapo problema. Suprato. Tik ką iš to? — Ei, berniuk, — pašaukė jį dėdė Vytautas, kaimynas iš pirmo aukšto. — Matei čia tą šlubuojantį šunį? Reikėtų jį išvaryti. Nikita sustojo. Įsižiūrėjo. Prie šiukšlių konteinerių iš tiesų gulėjo šuo. Ne šuniukas – suaugęs, rusvas su baltomis dėmėmis. Gulėjo nejudėdamas, tik akys stebėjo praeivius. Tokios protingos akys. Ir liūdnos. — Tai išvarykite jį kas nors! — pritarė teta Klava. — Turbūt serga! Nikita priėjo arčiau. Šuo nė krust, tik silpnai vizgino uodegą. Ant užpakalinės kojos – žaizda, sukietėjusi krauju. — Ko sustojai? — suirzęs mestelėjo dėdė Vytautas. — Pasiimk pagalį, išvaryk! Ir tada Nikitos viduje kažkas nutrūko. — Tik pabandykit jį paliesti! — griežtai išrėžė, užstodamas šunį. — Jis niekam blogo nedaro! — O, — nustebo dėdė Vytautas. — Gynėjas atsirado. — Ir ginsiu! — Nikita pritūpė šalia šuns, atsargiai ištiesė ranką. Tas apuostė pirštus ir tyliai nulaižė delną. Krūtinėje berniukui pasklido šiluma. Pirmą kartą per ilgą laiką kažkas su juo elgėsi draugiškai. — Einam, — šnibždėjo šuniui. — Einam kartu su manim. Namuose Nikita šuniui suruošė guolį iš senų striukių savo kambario kampe. Mama darbe iki vakaro – vadinasi, niekas nebars ir nevys „užkrato“. Žaizda ant kojos atrodė blogai. Nikita lipo į internetą, ieškojo straipsnių, kaip suteikti pirmąją pagalbą gyvūnams. Skaitydamas raukėsi dėl medicininių terminų, bet kantriai įsidėmėjo kiekvieną žodį. — Reikia perplauti vandenilio peroksidu, — murmėjo, knaisiodamasis namų vaistinėlėje. — Tada kraštus su jodu patepti. Tik atsargiai, kad neskaudėtų. Šuo gulėjo ramiai, pasitikėdamas iškėlė sužeistą koją. Žiūrėjo į Nikitą dėkingai – taip, kaip į jį seniai niekas nežiūrėjo. — Kaip tu vardu? — Nikita švelniai tvarstė koją. — Rudas tu. Gal Rudu pavadinti? Šuo tyliai sulosė – lyg pritardamas. Vakare grįžo mama. Nikita pasiruošė skandalui, bet mama tyliai apžiūrėjo Rudį, palietė tvarstį ant kojos. — Pats perrišai? — tyliai paklausė ji. — Pats. Internete radau, kaip teisingai. — Kuom minti? — Sugalvosiu ką nors. Mama ilgai žiūrėjo į sūnų. Tada – į šunį, kuris pasitikėdamas laižė jos ranką. — Rytoj nuvesim pas veterinarą, — nusprendė ji. — Pažiūrėsim, kas su koja. O vardą jau sugalvojai? — Rudas, — suspindo Nikita. Pirmą kartą per ilgus mėnesius tarp jų nebuvo sienos nesusikalbėjimui. Rytą Nikita atsikėlė valanda anksčiau nei įprastai. Rudas bandė atsistoti, inkšdamas iš skausmo. — Gulėk, gulėk, — ramino berniukas. — Tuoj vandens atnešiu, užkasti duosiu. Namie šunų maisto nebuvo. Teko atiduoti paskutinį kotletą ir minkytą duoną piene. Rudas valgė godžiai, bet atsargiai, nulaižė kiekvieną trupinį. Mokykloje Nikita pirmą kartą per ilgą laiką nesiginčijo su mokytojais. Galvojo tik apie vieną – kaip ten Rudui? Ar neskauda? Ar neliūdi? — Šiandien tu kažkoks kitoks, — nustebo klasės auklėtoja. Nikita tik gūžtelėjo pečiais. Pasakoti nesinorėjo – išjuoktų. Po pamokų lėkė namo, nekreipdamas dėmesio į nepatenkintus kaimynų žvilgsnius. Rudas pasitiko jį džiugiu inkštimu – jau gebėjo stovėti ant trijų kojų. — Na ką, drauge, į lauką nori? — Nikita padarė iš virvės pavadėlį. — Tik atsargiai, saugok koją. Kieme vyko kažkas neįtikėtino. Teta Klava, juos pamačiusi, vos neužspringo saulėgrąžomis: — Tai jis tą šunį į namus nusitempė! Nikita! Tu visai pamišai?! — O kas čia tokio? — ramiai tarė berniukas. — Gydau jį. Tuoj pasveiks. — Gydai?! — priėjo kaimynė. — O pinigus vaistams iš kur imi? Iš mamos vagi? Nikita suspaudė kumščius, bet susilaikė. Rudas prisiglaudė prie kojos – lyg jautė įtampą. — Nevagiu. Savo taupytus panaudoju. Pusryčiams taupiau, — tyliai atsakė jis. Dėdė Vytautas papurtė galvą: — Berniuk, supranti, kad paėmei gyvą sielą? Tai ne žaislas. Reikės maitinti, gydyti, vedžioti. Dabar kiekviena diena prasidėjo nuo pasivaikščiojimų. Rudas greitai sveiko, jau galėjo bėgioti, nors dar kiek šlubavo. Nikita mokė jį komandų – kantriai, valandų valandas. — Sėdėti! Šaunuolis! Duok leteną! Štai taip! Kaimynai stebėjo iš tolo. Vieni lingavo galvas, kiti šypsojosi. O Nikita nematė nieko, tik atsidavusias Rudo akis. Jis pasikeitė. Ne iš karto – po truputį. Liovėsi šiurkštavęs, pradėjo tvarkytis namie, net pažymiai pagerėjo. Atsirado tikslas. Ir tai buvo tik pradžia. Po trijų savaičių nutiko tai, ko Nikita labiausiai bijojo. Jis ėjo su Rudu iš vakarinio pasivaikščiojimo, kai už garažų išlėkė benamių šunų gauja. Penki ar šeši – pikti, alkani, su švytinčiomis akimis. Vadas, didelis juodas šuo, iššiepė dantis ir patraukė pirmyn. Rudas instinktyviai atsitraukė už Nikitos nugaros. Koja dar skaudėjo, bėgti normaliai negalėjo. O tie pajuto silpnumą. — Atgal! — sušuko Nikita, mosuodamas pavadėliu. — Eikit šalin! Bet gauja neatsitraukė. Supo iš visų pusių. Juodas vadas vis garsiau urzgė, ruošėsi šuoliui. — Nikita! — iš viršaus pasigirdo moteriškas šauksmas. — Bėk! Palik šunį ir bėk! Tai buvo teta Klava, išlindusi pro langą. Už jos šmėžavo dar keli kaimynų veidai. — Berniuk, nevaidink herojaus! — šaukė dėdė Vytautas. — Jis juk šlubas, vis tiek nepabėgs! Nikita pažvelgė į Rudą. Tas drebėjo, bet nebėgo. Prisiglaudė prie šeimininko kojos, pasiruošęs pasidalinti bet kokia lemtimi. Juodas šuo šoko pirmas. Nikita instinktyviai dengėsi rankomis, bet smūgis pataikė į petį. Smailūs iltiniai perplėšė striukę ir įkando iki odos. O Rudas, nepaisant skaudančios kojos, nepaisant baimės – metėsi ginti šeimininko. Įsikibo dantimis į vado koją, kabojo ant jos visa jėga. Prasidėjo kova. Nikita gynėsi kojomis, rankomis, stengėsi pridengti Rudą nuo dantų. Gavo įkandimų, įbrėžimų, bet neatsitraukė nė per žingsnį. — Dieve, kas čia dedasi! — viršuje raudojo teta Klava. — Vytautai, daryk ką nors! Dėdė Vytautas leidosi laiptais, griebė pagalį, armatūrą – kas pakliuvo po ranka. — Laikykis, berniuk! — šaukė jis. — Jau bėgu padėti! Nikita jau krito po gaujos spaudimu, kai išgirdo pažįstamą balsą: — O jūs šalin! Tai buvo mama. Ji išbėgo iš laiptinės su kibiru vandens ir apipylė šunis. Gauja atsitraukė, sušnibždėjo. — Vytautai, padėk! — šūktelėjo ji. Dėdė Vytautas puolė su pagalio, dar kelios kaimynės išlindo iš viršutinių aukštų. Benamiai, supratę, kad jėgos nelygios, spruko. Nikita gulėjo ant asfalto, priglaudęs prie savęs Rudą. Abu buvo apkruvę, abu drebėjo. Bet gyvi. Sveiki. — Sūnau, — mama atsiklaupė šalia, atsargiai apžiūrėjo žaizdas. — Kaip tu mane išgąsdinai. — Aš negalėjau jo palikti, mama, — sušnabždėjo Nikita. — Supranti? Negalėjau. — Suprantu, — tyliai atsakė ji. Teta Klava nusileido į kiemą, priėjo arčiau. Žiūrėjo į Nikitą keistai – lyg pirmą kartą matytų. — Berniuk, — sutrikus ištarė ji. — Gi galėjai žūti… dėl kažkokio šuns. — Ne „dėl šuns“, — netikėtai įsiterpė dėdė Vytautas. — Dėl draugo. Suprantat skirtumą, Klavdija Steponavičiene? Kaimynė tyliai linktelėjo. Per jos skruostą riedėjo ašaros. — Einam namo, — tarė mama. — Reikia sutvarkyti žaizdas. Ir Rudui taip pat. Nikita sunkiai atsistojo, paėmė šunį ant rankų. Rudas tyliai vaitojo, bet uodega vos vos judėjo – džiaugėsi, kad šeimininkas šalia. — Palaukit, — sustabdė juos dėdė Vytautas. — Rytoj pas veterinarą važiuosite? — Važiuosim. — Aš nuvešiu. Automobiliu. Ir už gydymą sumokėsiu – šuo gi herojiškas. Nikita nustebęs pažvelgė į kaimyną. — Ačiū, dėde Vytautai. Bet aš pats. — Nesiginčyk. Užsidirbsi vėliau – atiduosi. O kol kas… — vyras draugiškai paplekšnojo berniukui per petį. — Dabar tavimi didžiuojamės. Tiesa? Kaimynai tyliai linkčiojo. Praėjo mėnuo. Paprastas spalio vakaras, o Nikita grįžta iš veterinarijos klinikos, kur dabar savaitgaliais padeda savanoriams. Rudas bėga šalia – koja sugijo, šlubavimas beveik praėjo. — Nikita! — pašaukė jį teta Klava. — Palauk! Berniukas sustojo, ruošdamasis naujam pamokslui. Bet kaimynė ištiesė jam maišelį su pašaru. — Čia Rudui, — nedrąsiai tarė ji. — Geras pašaras, brangus. Tu taip tavimi rūpiniesi. — Ačiū, teta Klava, — nuoširdžiai atsakė Nikita. — Bet mes turim pašaro. Dabar užsidirbu klinikoje, gydytoja Ana Petravičienė moka. — Vis tiek paimk. Prireiks ateityje. Namie mama gamino vakarienę. Pamačiusi sūnų, nusišypsojo: — Kaip klinikoje sekasi? Ar Ana Petravičienė patenkinta? — Sako, kad rankos mano tinkamos. Ir kantrybės turiu. — Nikita paglostė Rudą per galvą. — Gal veterinaru tapsiu. Rimtai svarstau. — O mokslai kaip? — Gerai. Net Petras iš fizikos giria. Sako, tapai atidesniu. Mama linktelėjo. Per tą mėnesį sūnus pasikeitė neatpažįstamai. Nešaiposi, padeda namie, net su kaimynais sveikinas. O svarbiausia – atsirado tikslas. Svajonė. — Žinai, — tarė ji, — rytoj ateis Vytautas. Nori pasiūlyti dar vieną papildomą darbą. Jo pažįstamas turi veislyną, ieško pagalbininko. Nikita nušvito: — Tikrai? O Rudą galima kartu pasiimti? — Manau, taip. Juk dabar beveik tarnybinis šuo. Vakare Nikita sėdėjo kieme su Rudu. Treniravo naują komandą – „saugoti“. Šuo stropiai vykdė užduotis, žvelgė į šeimininką ištikimomis akimis. Dėdė Vytautas priėjo, prisėdo šalia ant suoliuko. — Rytoj tikrai į veislyną važiuosi? — Tikrai. Su Rudu. — Tai eik anksčiau miegoti. Dieną daug darbo bus. Kai dėdė Vytautas išėjo, Nikita dar šiek tiek pasėdėjo kieme. Rudas padėjo snukį ant šeimininko kelių, laimingai atsiduso. Jie rado vienas kitą. Ir daugiau niekad nebebus vieniši.