20241015, penktadienis mano dienoraštis
Vakar vakarų laiku grįžau į namus, išilgai pamirštą dieną uždaręs savo darbo vietą Kaune. Už krašto nuostabiai šnarėjo vėjas, o šalia manęs stovėjo Aušra, mūsų namų vadovė, su dviem sunkiomis prekėmis rankose. Ji nusišakojo ant grindų, o jų kalnas šniokštojamą gražiai susidūrė su plytelėmis, kaip visada pirkinių krepšiai neturėjo laisvos vietos.
Rokas ir Marius atvyks per pusvalandį, šaukniai pasakė ji, traukdama iš kišenės šaldytuvo užšaldytus agurkus, kuriuos jos mama darė per Kalėdas. Kečupą su kepta bulvėmis, kaip jie nori, ir sūdytų agurkų neperšok. Pjauk šoninė, bet ne šiaudais, kad gražiai atrodytų.
Aš stovėjau virtuvės slenksčiu, persirengęs sportinėmis kelnių šortais ir marškinėliu, patikrinau laikrodį. Tarp mano kojų, šiltų žieminių bataų, degė šerkšnas paskutinė apsipirkimo banga prieš Kalėdas buvo tikras šurmulys, žmonės persekėjo prekes, tarsi iššokę iš grandų.
Kokie draugai? paklausiau aš, kai Aušra bandė nuimti užklausų strypą iš striukės. Penktadienio vakaras, aš vos ne išsekau. Maniau, kad tik vakarieniausime ir filmą žiūrėsime.
Jis šypsosi, akys prisiguldžiusios, ir traukia galvą: Visų nuovargis, Aušra. Seržas paskambino, jie atvažiuoja su Toma ir Dovinu, jau 20 metų nesimatę. Ką daryti, nepagelbėti? Tai neapkausmas.
Kodėl nebuvo man pasakyta iš anksto? paklausiau aš, bandydamas išlikti ramiu. Gal galėtume planuoti?
Nėra laiko, tik improvizacija. Būk greita, padaryk salotų, gal Oliuvių ar šaltibarščių, ir, žinoma, karštų patiekalų. Vyrų darbo dienos pabaiga jie alkanų nori.
Man kilo keista širdies svaigimas, tarsi didžiulis šilkinis balionas nusitęsė prie savo šventės vietos. Daug kas jau buvo nusiteikęs: aušras, šiltnamio šiluma, šūti. Nustebau, kaip greitai pradėjo kilti didžiausias šios vakaro karštas jausmas ne tik maisto, bet ir nesutarimų.
Aš nebegaliu gaminti, tvirtai sakiau, žiūrėdama į jo akį. Aš pavargau, noriu dušo ir miegoti. Jei draugai alkanūs, užsakyk picos ar pelnių. Gal patys gaminkai.
Jis truputį sustojo, pakėlė antakius: Ką, Aušra? Jie nori namų virtuvės, o ne greitos picos. Aš net jau pažadėjau, kad tu padėsi nuoširdžiai. Seržas vis dar prisimena tavo blynų, o ne šokolado. Nevytis atleisti man prieš žmones, kaip jie manytų, kad aš negaliu pasirūpinti.
Aš jam paaiškinau, kad ne esu tarnaitė, o lygiavertis partneris. Jis iškėlė į aukštį, kad draugų lankymas turi būti mano pareiga, kad aš kuriu jaukumą ir neprivalau perdirbti. Jį priverčiau atlikti kai kurias paprastas užduotis: įdėti vištieną į orkaitę, ruošti keptas bulves, o vodka šaldyti, kad nesiburia. Jis net išsiskambino: Klausyk, ar neturėtum geriau šaldyti, o ne plauti nepadėt.
Kai pasigirsto televizija, jis nusišypsojo, bet nebevertėjo mūsų poros. Aš paklausiau, ar galėtume išsiaiškinti, ko tiksliai nori draugai, kad galėčiau pasiruošti, bet jis tik šaukdavo: Laikyk šukuoseną, kad nesudaužytum.
Pagaliau, aš nusprendžiau išeiti į širdį į miesto parką, du blokų atstumu nuo mūsų namų, kad galėčiau susikaupti ir apsvarstyti savo gyvenimą. Vėjas išsiliejė į mano kaklą, sniegas šoktelėjo į šlamštą, bet širdis pradėjo plakti šiaurės šviesoje. Pasivaikščiojau po senąjį Vingio parką, kur medžiai stovi apleisti, o šviestuvai šviesia lėtai, sukuriant šešėlius ant sniego.
Aš prisiminiau, kaip kai kurie draugai, tokie kaip Domas, susmulkino mano brangią vazą taip pat kaip ir Šarūnas, kurį matėme, sumėtyje druskinio, švelniai primindamas: Mūsų gyvenimas yra kaip šventė, bet kartais reikia suvalgyti. Šios įvairovės įvykiai įkvepė mane susimąstyti: ar tikrai aš esu tik namų šeimininkas, ar tikrai jos turi teisę kalbėti su manimi lyg su draugais?
Po kelių valandų, kai šilko kava ir šilti bandeliai man džiaugė mano skrandį, pripažinau sau: aš nusipirko 10000 žingsnių, bet aš nepasiekiau tikro tikslų. Buvo laikas ištisų žingsnių per parką, bet ne per vietą, kurą nuotraukų džiaugsmas, bet per vidinį susipriešinimą.
Grįžau namo, atidaręs duris, ir netikėtai radau draugų sukrautą kambarį bulvės degtos, alaus butelių šlaptos, džiovinto vištienos kvapas. Dėliojau po stalu, bet jau ne su jauduliu, o su šiaudais, nes aš žinojau, kad rytojaus diena bus kitokia. Paklausiau, kodėl jie nesugebėjo įsigyti paprasto patiekalo, ir jie tik pasakė, kad gali būti geriau.
Aš paklausiau savęs, kokia yra mano rolė šioje šeimoje. Ar aš turiu priimti visus reikalavimus be jokių ribų? Ar tikrai verta nuolat paklusti? Žinau, kad aš esu atsakingas už darbą, mokėjimą, ir kad aš taip pat esu žmogus, kurio nuotaika svarbi.
Per vakarą, kai nuviltas draugų aplinkas išnyko, aš atsisveikinu iš jų, švariai iššluostydamas stalą. Aušra taip pat prisijungė prie manęs, bet šį kartą ji ne šaukdavo, o paprasčiausiai sakė: Ačiū, kad pagarbiai elgiesi.
Nuo šiol nusprendžiau, kad mūsų šeimos taisyklės bus aiškios: aš gaminsiu, kai noriu ir ką noriu; valymas bus pasidalintas; svečiai leidžiami tik po išankstinio susitarimo; ir kai sakau esiu pavargusi, tai nėra tik žodžiai tai riba, kurios nesikirsti.
**Pamoka:** gerbti save ir ribas yra tokia pat svarbi kaip gerbti partnerį. Jei pamirši savo vertę, kiti ją išklausys, bet tikri santykiai išlieka tik tada, kai abu žino, kada sakyti taip ir kai sakyti ne.
