Mano vyras niekada negalėjo pakęsti, kai kažkas jį pagauna kokioje nors juokingoje situacijoje visgi jis juk kietas vyras. Todėl tyliai prikišu nosį prie vonios durų, pasilepinu vaizdu, vėl pasislepiu už sienos ir galvoju, kad dabar man iki žagsulio juokas garantuotas:
Jei tu geras katinukas pasakyk miauk!
Jei tu nuostabus katinukas pasakyk miauk…
Jei tu mylimas katinukas pasakyk miauk!
Vyras tyliai niūniavo, kiek bando nejuokauti, besiplaudamas mūsų katiną. Paprastai mūsų žvorūnėlis vidury vonios virsta tikru žvėrimi, drasko, kanda, klykia. Bet šįkart tarsi jam dainos patinka… ar tiesiog šokas užklupo.
Dabar plausim nugarėlę ar pasakysi miauk…
Plausim letenėles ar sakysi miauk…
Plausim uodegytę ar dabar jau miauk?
Miauk, tyliai susiraukšlinęs padūsavo mūsų katinas Bartis.
Aš už sienos vos neparkritau iš juoko… Iki dabar gailiuosi, kad to šedevro nefilmavau nors, žinojant savo vyrą, su belieka tokiu kompromatu aš ilgai neišgyvenčiau.
Kas, nepatinka daina? Gal kitą užtraukti?
Miauk…
Mindaugas truputį patylėjo, tada ėmė vėl dainuoti, švelniai putodamas katiną:
Vėl lietus braižo skruzdėlynus ant mano lango,
Matau tavo liūdną siluetą, Grazina…
Ašaros juoko upeliu riedėjo. Tą akimirką prisiminiau man vyras niekada nesudainavo nei vienos serenados. Jis nebuvo itin romantiškas žmogelis, bet turėjo kitų pliusų. O vat katinas prašom, gauna visą koncertą! Pykčiau, bet buvo taip juokinga, kad galėjau tik nusišypsot.
Tuo metu mūsų Grazina vėl nuliūdus miauktelėjo, Mindaugas pradėjo linguodamas niūniuoti Sparnuotas supynes:
Skrenda mūsų sparnuotos supynės…
Man jau visai juoko sufaskavau ir supratau: jei ilgiau pasiliksiu mane tikrai pagaus. Pats laikas tyliai atšliaužti į kambarį, nes vonios procedūros ėjo į pabaigą, vyras jau ieškojo rankšluosčio.
Vos neatsitiesiau, bet… išgirstu:
Blyks-blyks, televizorius,
Blyks-blyks, televizorius,
Blyks-blyks, televizorius…
Čia jau neištvėriau prisidainavau iš kambario:
Ir du fiksikai viduj!
Slankiojau ant sofos, kriokdama iki sąmonės netekimo niekaip neapsilaikiau. Ar jie ten dar ką nors dainavo, nežinau, juoko priepuolis buvo stipresnis nei mano smalsumas.
Po kelių minučių virtuvėn žygiavo du šlapi, susiraukę burtualai Mindaugas ir bartingas Bartis, abu žiūrėjo į mane it į didžiausią išdavikę. Aš tik spėjau nusigrūsti veidą į pagalvę ir drebėti visiškai be garso.
Katinas ir vyras pažiūrėjo į mane su nemenku orumu ir, pasipūtę kaip gaidžiai, iškilmingai nuputavo į virtuvę.
