Tuščias suoliukas
Algirdas Petraitis padeda termoso ant kelių ir dar kartą patikrina dangtelį ar neleidžia. Vis tiek įprotis stipresnis už pasitikėjimą. Jis atsisėda ant tolimiausio suoliuko krašto prie mokyklos laiptų ten, kur nesigrūda tėvai ir niekas nekliudo krepšiais. Striukės kišenėje guli maišelis su džiūvėsėliais balandžiams, kitame perlenktas lapelis su anūkės tvarkaraščiu: kada būreliai, kada muzikos pamoka. Viską išmoko mintinai, bet popierėlis vis tiek ramina.
Šalia, kaip visada, jau sėdi Vytautas Andriulis. Jis rankose laiko smulkų maišelį su saulėgrąžomis ir, nežvilgčiojant, spragsi jas vieną po kitos. Valgyti neskuba, vos perberia į delną lyg skaičiuotų. Algirdas Petraitis prisiartina, Vytautas Andriulis linkteli ir patraukia šiek tiek, palikdamas vietos. Jie nesisveikina garsiai, lyg bijotų sutrikdyti mokyklos tvarką.
Šiandien jų matematikos kontrolinis, pasako Vytautas Andriulis, pažvelgęs į antro aukšto langus.
Mūsų skaitymo, atsako Algirdas Petraitis ir pats nustemba dėl mūsų.
Jam patinka, kad Vytautas Andriulis dėl to nejuokauja.
Jie susipažino be jokios pompastikos. Iš pradžių tiesiog sutapo laikas, paskui pradėjo atpažinti vienas kitą iš striukių, eisenos, kaip laiko rankas. Vytautas Andriulis visada ateina dešimt minučių iki skambučio, atsisėda ant to paties suoliuko ir pirmiausia patikrina vartus ar jie tikrai uždaryti. Algirdas Petraitis kurį laiką stovėjo nuošaliau, kol vieną kartą nuleido rankas ir prisėdo šalia. Nuo tada vieta tapo bendra.
Mokyklos kiemas beveik nekinta, ir būtent dėl to jauku. Budėtojas būdelėje tai išeina papsėti, tai grįžta nevertingai pakėlęs žvilgsnį. Pradinukų mokytoja skuba pro šalį su segtuvu ir kažkam į telefoną sako: Taip, taip, po pamokų. Tėvai diskutuoja apie būrelius, namų darbus. Vaikai per pertrauką mosikuoja pro langus žemyn. Algirdas Petraitis pagaudavo save, kad laukia ne tik anūkės, bet ir šio ciklo.
Kartą Vytautas Andriulis atnešė antrą plastikinį puodelį ir pastatė šalia Algirdo termo.
Sau nepilsiu, tarsi teisindamasis tarstelėjo. Spaudimas.
O man galima, atsakė Algirdas Petraitis, palūkėjęs įpylė porą gurkšnių. Norit bent užuosti?
Vytautas Andriulis pusėtinai šyptelėjo.
Užsiuosti galima.
Nuo tada jie turėjo savą ritualą: Algirdas Petraitis pilsto arbatą, Vytautas Andriulis laiko puodelį, kad nenusipiltų, grąžina tuščią. Kartais dalijasi sausainiu, kartais tyla. Algirdas pastebėjo, kad tyla šalia Vytauto neapsunkina. Ji kaip pauzė pokalbyje, kuris bet kada vėl prasidės.
Apie anūkus kalbėjo atsargiai, lyg apie orą. Vytautas Andriulis pasakojo, kad jo sūnus Matas nemėgsta kūno kultūros ir vis ieško preteksto likti klasėje. Algirdas Petraitis nusijuokdavo: jo anūkė Jolanta priešingai bėgioja taip, jog mokytoja prašo ne lėkti. Vėliau pokalbiai apaugo. Vytautas prisipažino, kad po žmonos mirties ilgai nesiryžo išeiti į žmones tik mokykla privertė, nes reikia. Algirdas iškart to neatsakė, bet vakare, plaunant indus, suprato, kad norėtų išsikalbėti.
Gyveno su dukra ir anūke dviejų kambarių bute Antakalnyje. Dukra dirba buhaltere, grįžta pavargusi, kalba trumpai. Anūkė siaučia, bet tas triukšmas labai vaikiškas, nė kiek neįžeidžia. Algirdas stengiasi būti reikalingas, netrukdyti. Kartais jaučiasi kaip nereikalinga kėdė virtuvėje: stovi, niekam netrukdo, bet vis tiek primena apie ankštumą.
Ant suoliuko pirmą kartą pajuto, kad jo laukia ne tik kaip pagalbininko. Vytautas klausė: Kaip dėl spaudimo? arba Ar jau pas gydytoją lankėtės? tai buvo ne iš mandagumo. Algirdas atsakydavo atvirai, pats nustebęs.
Vieną rytą Vytautas atnešė mažą maišelį paukščių lesalo.
Balandžiai jau pripratę, sako. Matot, kaip drąsiai ateina.
Algirdas paima maišelį, išbarsto saują ant asfalto. Balandžiai, lyg laukę signalo, greitai susirenka. Jų letenos šnarėjo smėlyje, ir Algirdui vėl pasidarė lengva: štai paprastas veiksmas, nuo kurio kažkam geriau.
Po truputį šios laukimo valandos tapo savos. Ne kol anūkė mokosi, ne kol yra laiko, o kaip neatimama dienos dalis. Algirdas liaujasi eiti paskutinėmis minutėmis pradeda išeiti anksčiau, kad užimtų vietą, matytų, kaip Vytautas ateina, nusimauna pirštines, žiūri į langus.
Bet pirmadienį Algirdas ateina, ir mato tuščią suoliuką. Jis sustoja, lyg būtų suklydęs kiemu. Suoliukas šlapias po naktinio lietaus, ant lentos prilipęs vienas geltonas lapas. Algirdas išsitraukia nosinę, nuvalo kraštą ir atsisėda. Termosą pasideda šalia, sausainių maišelį ant kelių. Pažvelgia į budėtojo būdelę tas lūpų kampu prispaudęs telefoną nė nepastebi.
Vėluoja, pamano Algirdas. Vytautas kartais vėluoja, jei vaistinėj eilė. Algirdas įsipila arbatos, gurkšteli, laukia. Suskambus skambučiui, Vytautas taip ir nepasirodo.
Kitą dieną suoliukas vėl tuščias. Algirdas jau nevalo jo, atsisėda ant sauso kampo, pasikloja laikraštį. Žiūri į vartus, nesuvaldomai ieško kiekvieno vyresnio vyro tamsia striuke. Niekas neateina.
Trečią dieną pradeda pykti. Pyktis nukreiptas ne į Vytautą, o į jausmą, kad paliko be paaiškinimo. Net pamanė: Na ir gerai, vadinasi, nereikalinga. Bet tuoj pat užplūsta gėda. Neturi teisės reikalauti. Vis tiek reikalauja viduje.
Vytautas turėjo mygtukinį telefoną. Algirdas matydavo, kaip tas ieško numerio, prisimerkęs. Numerį Algirdas užsirašė bloknote, kai aptarė, kaip geriau iškviesti taksi anūko varžyboms. Grįžęs namo, Algirdas paskambina. Trūktelėjimai, trumpas signalas, tyla. Skambina dar kartą tas pats.
Ketvirtą dieną Algirdas prieina prie budėtojo.
Sakykite, prašau, Vytautas Andriulis, Mato senelis, visada čia sėdėjo. Nematėt?
Budėtojas pakelia akis tarsi klaustų slaptažodžio.
Čia tų senelių pilna, burbteli. Neskiriu.
Aukštas, su ūsais, Algirdas pajunta, kaip liūdnai skamba.
Nežinau, budėtojas jau vėl spokso į telefoną.
Algirdas dar bando užkalbinti moterį prie vartų, kuri dažnai bamba dėl namų darbų.
Jūs nesat matę, Vytauto Andriulio
Nė vieno nežinau, nutraukia. Tik savu pasiimti.
Priėjo prie jaunos mamos su vežimėliu, ta jam kartais šypsodavosi.
Atsiprašau, gal žinot Matą? Berniukas iš trečios B.
Matą? susimąsto. Gal ir girdėjau. Tylus, tiesa? O kas?
Jo senelis neateina.
Mama trukteli pečiais.
Gal susirgo. Dabar visi serga.
Algirdas grįžta prie suoliuko, gyli nerimas slenka į gerklę. Stengiasi save įtikinti, kad čia ne jo reikalas. Tačiau, kai žiūri į tuščią vietą šalia, atrodo, kad išdavė kažką svarbaus, tiesiog sėdėdamas apsimetęs, jog nieko nevyksta.
Namuose papasakoja dukrai, kol ši pjausto salotas.
Tėti, juk galėjo išvykti sako, nė nepakeldama akių. Juk nepersuksi galvos. Gal pas gimines.
Jis būtų pasakęs, murmėja Algirdas.
Gi nežinai, dukra atsidūsta. Tik nesuk sau galvos tau spaudimas.
Anūkė klausosi, sėdėdama su sąsiuviniu.
Senelis Kęstas? pasiteirauja. Juokingas jis. Sakė, kad skaitau greičiau nei jis spėja galvoti.
Algirdas šypteli, bet šypsena jau su skauduliu.
Matai, tarsteli anūkė. Gal tiesiog na turi savo reikalų.
Algirdas linkteli, bet naktį vis tiek negali užmigti, klauso, kaip dukra kitoje kambaryje tyliai kalba telefonu. Norisi atsikelti, dar paskambinti Vytautui, bet baisu vėl išgirsti svetimą balsą, o dar blogiau nieko.
Kitą dieną, laukdamas Jolantos, pamato Matą. Berniukas išeina paskutinis, kuprinė jam per didelė. Greta moteris apie keturiasdešimt, trumpai kirpta, atrodo griežta Algirdas supranta, kad tai mama.
Prieina ne iškart, leidžia nueiti žingsnį, prisiveja.
Atsiprašau, jūs Mato mama?
Moteris įtariai žvelgia.
Taip. O jūs kas?
Aš laukdavau su jūsų tėvu, Vytautu Andriuliu, anūkų. Algirdas Petraitis. Jis neateina, labai jaudinuosi.
Moteris gerai į jį įsižiūri, tarsi spręstų, ar galima pasitikėti.
Jis ligoninėje, po kiek laiko pasako. Ištiko insultas. Nieko labai blogo Na, kaip ir blogo. Dabar skyriuje. Telefoną atėmė, kad nepamestų.
Algirdas pajunta, kaip kojos silpsta. Įsikimba į rankinės diržą.
O kur? klausia.
Miesto, Žaliakalnio. Bet į skyrių ne visus įleidžia. Suprantat?
Suprantu, atsako, nors iš tikro nesupranta, kaip galima neįleisti, jei žmogus vienas.
Ačiū, kad domitės, priduria moteris jau švelnesniu tonu. Jam bus smagu, kad prisimena.
Ji paima Matą už rankos ir žingsniuoja link stotelės. Algirdas lieka prie vartų. Viduje palengvėjimas, kad dingo priežastis nesuprantamai, ir sykiu nauja įtampa, kad paaiškinimas sunkus.
Grįžęs namo, vėl pasako dukrai. Ji susiraukia.
Tėti, tu ten nekiškis, sako. Dar kaip saugumą užrašys. Vis tiek kas jis tau?
Algirdas girdi ne pyktį, bet baimę. Baimę, kad tėvas vėl susigalvos rūpestį ir praras pusiausvyrą.
Niekas, sako. Ir vis tiek.
Kitą dieną Algirdas eina į polikliniką, kur pats kartais analizus atlieka. Žino, jog ten dirba socialinė darbuotoja informaciją matė ant stendo. Koridorius dvelkia chloru ir šlapiais antbačiais, žmonės sėdi su segtuvais, kažkas keikiasi registratūroje. Algirdas pasiima talonėlį, laukia, kol pašauks.
Prie stalo sėdinti moteris klausosi kantriai, nors veidas pavargęs.
Jūs giminaitis? teiraujasi.
Ne, sąžiningai atsako Algirdas.
Tada informacijos apie pacientą negaliu suteikti, pasako monotoniškai. Tai asmens duomenys.
Neprašau diagnozės, Algirdas jaučia, kad balsas gestukai kyla. Noriu perduoti bent žinutę. Jis vienas Mes čia kiekvieną dieną
Suprantu, moteris truputį sušvelnėja. Žinutę galite perduoti per giminaičius. Arba skyrių, jei įleis. Be šeimos sutikimo negalima.
Algirdas išeina į koridorių, atsisėda ant suoliuko. Gėda aptemdo, lyg būtų atėjęs elgetauti. Pagalvoja: Va ir viskas. Juokingas senis, lendantis ne ten. Norisi pargrįžti namo, užsisklęsti kambaryje, daugiau neiti prie mokyklos.
Bet tuomet prisimena, kaip Vytautas laikė puodelį, kad Algirdas neišpiltų arbatos. Kaip tyliukais stumdavo paukščių maistą, kai Algirdas pamiršta savąjį. Mažos smulkmenos, nuo kurių lengviau kasdienai. Algirdas supranta dabar jo eilė padaryti bent kažką.
Jis paskambina Mato mamai. Numerio neturėjo, bet kitą dieną prie mokyklos drąsiai paprašo. Iš pradžių atsisako, bet matydama Algirdo užsispyrimą, padiktuoja.
Tik be saviveiklos, perspėja. Ten ypatinga tvarka.
Algirdas skambina vakare.
Čia Algirdas Petraitis. Norėčiau perduoti Vytautui Andriuliui kelis žodžius. Ar galėtumėt?
Kitoje linijoje pauzė.
Dabar sunkiai kalba, sako moteris. Bet girdi. Rytoj važiuosiu. Ką perduoti?
Algirdas pažvelgia į stalą, kur bloknotas. Iš anksto buvo užsirašęs kelias frazes, bet dabar jos atrodo svetimos.
Pasakykit, kad suoliukas vietoje, šnabžda. Kad laukiu. Ir arbatą atnešiu, kai bus galima.
Gerai, atsako. Perduosiu.
Po pokalbio Algirdas ilgai sėdi virtuvėje. Dukra plauna indus, apsimetusi, kad negirdi. Padėjusi lėkštę į džiovyklę, sako:
Tėti, jei tikrai norėsi, važiuosiu kartu. Kai leis.
Algirdas linkteli. Jam svarbu ne pats važiavimas, bet kad pasakė kartu, ne kam tau to reikia.
Po savaitės Mato mama vėl prieina prie Algirdo prie mokyklos.
Jis nusišypsojo, kai pasakiau apie suoliuką, pasako. Ir ranka taip, lyg pakviestų. Gydytojas sako, reabilitacija ilga. Paskui, turbūt, pasiimsim pas save. Vieno palikti negalima.
Algirdas pajunta, kaip kažkas spaudžia krūtinę. Supranta, kad kasdienės jų laukimo valandos, ko gero, nebegrįš. Nuo šios minties pasidaro tuščia, lyg numestas paltas nuo vinies.
Ar galėčiau parašyti jam laiškelį? paklausia.
Galima, atsako moteris. Tik trumpai. Jam sunku ilgai klausytis.
Vakare Algirdas išsitraukia naują lapą. Didelėmis raidėmis rašo: Vytautai Andriuli, esu čia. Ačiū už arbatą ir už saulėgrąžas. Laukiu, kada galėsit išeiti. Algirdas Petraitis. Pagalvoja ir prideda: Matas šaunuolis. Perskaito dar kartą, nieko nekeičia. Sulanksto, įdeda į voką, užrašo pavardę žino nuo to karto, kai Vytautas rodė buto kvitą ir keikė numerius.
Kitą rytą Algirdas atneša voką prie mokyklos atiduoda Mato mamai. Vokas sausas, švarus, laiko jį rankose kaip trapią dovanojimą.
Kai suskamba skambutis ir vaikai išbėga į kiemą, Algirdas įprastai atsistoja. Jolanta pribėga, apsikabina ir tuoj pat ima pasakoti apie pamoką. Algirdas klausosi, bet akies krašteliu stebi suoliuką. Jis tuščias, tačiau tuštuma nebeerzina. Tai vieta, kur buvo kažkas ypatingo net jei dabar nieko nėra.
Prieš išeidamas Algirdas išsitraukia iš kišenės krepšelį džiūvėsėlių ir išbarsto juos ant asfalto. Balandžiai suskrenda greitai, tarsi puikiai žinotų vaikų tvarkaraščius. Algirdas pažvelgia į juos pajunta, kad gali čia ateiti ne tik laukti, bet ir tam, kad neuzsidarytų.
Seneli, ką galvoji? klausia anūkė.
Nieko, atsako, paima ją už rankos. Einam. Rytoj vėl ateisim.
Pasakė ne kaip pažadą kažkam kitam, o kaip sprendimą sau. Ir nuo to žingsniai tampa lengvesni.
