Aš tai mačiau Ji jau uždarė kasą buhalterijoje, kai vedėja išlindo iš kabineto ir paklausė, ar rytoj galėtų „perimti“ tiekėjų ataskaitą. Balsas buvo švelniai įsakmus – tokių prašymų neatmetama. Ji linktelėjo, nors galvoje jau dėliojosi sąrašas: pasiimti sūnų iš mokyklos, užsukti į vaistinę mamai nupirkti vaistų, namuose patikrinti namų darbus. Ji gyveno taip, kad nesiginčytų, nekeltų akių, nesuteiktų progų. Darbe tai vadino patikimumu, namuose – ramybe. Vakare ji ėjo nuo stotelės namo, prispaudusi prie šono maišelį su produktais. Sūnus ėjo šalia, paniręs į telefoną, kartais paprašydamas „dar penkių minučių“. Ji atsakydavo „vėliau“, nes vėliau visada ateidavo savaime. Prie sankryžos ties prekybos centru ji sustojo ant žalios pėsčiųjų šviesos. Automobiliai stovėjo dviem eilėm, kažkas nervingai signalizavo. Ji žengė ant perėjos, ir tuo momentu iš dešiniojo lenkimo staiga išlėkė tamsus visureigis. Jis tarsi iššoko iš vietos, aplenkė sustojusius, bandydamas prasmukti bei mirksint. Smūgis nuskambėjo sausai, kaip nukritus sunkiai spinai. Visureigis trenkėsi į baltą „Škoda“, kuri judėjo į sankryžą. „Škodą“ apsuko, jos galas išėjo ant perėjos. Žmonės ant perėjos atšoko atgal. Ji spėjo tik pagriebti sūnų už rankovės ir trūktelėti prie savęs. Sekundė – ir viskas sustingo. Po to kažkas sušuko. „Škodos“ vairuotojas sėdėjo susilenkęs ir iš karto nepakėlė galvos. Visureigyje suveikė oro pagalvės, už priekinio stiklo pasirodė vyro veidas, jau besisiekiantis durų. Ji padėjo paketą ant asfalto, išsiėmė telefoną ir surinko 112. Operatorės balsas buvo ramus, tarsi tai – ne čia ir ne dabar. – Eismo įvykis, sankryža prie prekybos centro, yra nukentėjusių, – sakė, stengdamasi kalbėti aiškiai. – Mašina apsukta ant perėjos, vairuotojas baltame automobilyje… nežinau, ar sąmoningas. Sūnus stovėjo šalia, išblyškęs, žiūrėdamas į ją taip, lyg ji staiga būtų tapusi tikrai suaugusia. Kol ji atsakinėjo į operatorės klausimus, prie „Škodos“ pribėgo jaunas vaikinas, atidarė duris, kalbėjo su vairuotoju. Visureigio vyras išlipo greitai ir užtikrintai, apsidairė, kažką pasakė telefonu. Jis buvo brangiame palt’e, be kepurės, laikėsi taip, tarsi aplink ne avarija, o skrydžio vėlavimas. Atvažiavo greitoji, paskui policija. Pareigūnas paklausė, kas matė smūgio momentą. Ji pakėlė ranką, juk stovėjo tiesiai ten. – Duokit savo duomenis, – paprašė inspektorius, išsitraukęs bloknotą. – Ir papasakokit, kaip buvo. Ji pasakė pavardę, adresą, telefoną. Žodžiai sklido sausi ir ramūs. Ji paaiškino, kad visureigis išlėkė iš dešiniojo lenkimo, „Škoda“ važiavo ant savo signalo, ant perėjos buvo žmonių. Inspektorius linkčiojo, rašė. Visureigio vyras priėjo arčiau, lyg netyčia. Pažvelgė trumpai, be grasinimo, bet taip, kad jai pasidarė nejauku. – Jūs tikra? – paklausė tyliai, lyg tarp kitko. – Ten kamera, viskas matosi. – Aš pasakiau, ką mačiau, – atsakė ji. Ir tuoj pat pasigailėjo tono: per daug tiesiai. Jis šyptelėjo kraštu lūpų ir nuėjo prie inspektoriaus. Sūnus patraukė ją už rankovės. – Mama, einam namo, – paprašė. Inspektorius grąžino jai pasą, kurį ji ištraukė iš rankinės, ir pasakė, kad gali kviesti papildomam aiškinimui. Ji linktelėjo ir, pagriebusi paketą, nuvedė sūnų per kiemą. Namuose ilgai plovė rankas, nors jos buvo švarios. Sūnus tylėjo, paskui paklausė: – Tą dėdę į kalėjimą sodins? – Nežinau, – atsakė ji. – Tai spręsi ne mes. Naktį jai sapnavosi smūgio garsas ir kaip visureigis tarytum stumia orą prieš save. Kitą dieną darbe ji bandė susikaupti ties skaičiais, bet mintys nuolat grįžo prie sankryžos. Po pietų paskambino iš nepažįstamo numerio. – Laba diena, jūs vakar buvote avarijos liudininkė, – malonus vyriškas balsas, be prisistatymo. – Skambinu nuo ten buvusių žmonių. Norim pasitikslinti, kad nesijaudintumėt. – Kas jūs? – paklausė ji. – Nesvarbu. Situacija nemaloni, bet ten ne viskas taip vienareikšmiška. Jūs suprantate, dabar liudininkus dažnai spaudžia, vilioja į teismus. Ar jums to reikia? Juk turite vaiką, darbą. Jis kalbėjo švelniai, lyg patartų išsirinkti skalbiklį. Nuo to tapo baisiau. – Man niekas nespaudžia, – pasakė ji ir pajuto, kad balsas drebėjo. – Ir nereikia, – sutiko jis. – Tiesiog sakykite, kad nesate tikra. Kad viskas vyko greitai. Taip visiems ramiau. Ji nutraukė pokalbį ir kelias sekundes žiūrėjo į ekraną. Paskui padėjo telefoną į stalčių, lyg ten paslėptų patį pokalbį. Vakare pasiėmė sūnų iš mokyklos, užsuko pas mamą. Mama gyveno gretimame rajone, sename penkiaaukštyje. Atidarė duris su chalatu ir iškart pradėjo skųstis spaudimu, kad poliklinikoje vėl supainiojo įrašus. – Mama, – sakė ji, padėdama su tabletėmis, – jeigu būtum mačiusi avariją ir lieptų „nesikišti“, ką darytum? Mama pažvelgė pavargusiai. – Nesikiščiau, – tarė ji. – Mano amžiuje nereikia heroizmo. Tu irgi nesikišk. Turi vaiką. Žodžiai paprasti, beveik rūpestingi. Bet jai pasidarė apmaudu, lyg mama nepatikėtų, kad ji išlaikys. Kitą dieną vėl paskambino. Numeris – kitas. – Mes tiesiog nerimaujam, – jau pažįstamas balsas. – Jūs suprantat, žmogus turi šeimą, darbą. Klaida, nutinka. O liudininkus paskui tampo metais. Kam jums? Gal geriau parašykite pareiškimą, kad nematėt smūgio akimirkos. – Mačiau, – atsakė ji. – Tikrai norit įsivelti? – balsas tapo šaltesnis. – Jūsų sūnus kurioje mokykloje mokosi? Ji pajuto, kaip viduje viskas susitraukė. – Iš kur žinot? – paklausė ji. – Miestas mažas, – ramiai atsakė. – Mes ne priešai. Mes už jūsų ramybę. Ji padėjo ragelį, ilgai sėdėjo virtuvėje, žvelgė į stalviršį. Sūnus darė pamokas kambaryje, šnarėjo sąsiuviniais. Vienu momentu atsistojo, užrėmė duris grandine, nors tai buvo kvaila – grandinė neapsaugo nuo skambučių. Po poros dienų prie laiptinės ją sustabdė vyriškis be jokių atpažinimo ženklų. Stovėjo taip, lyg laukė būtent jos. – Jūs iš dvidešimt septinto? – paklausė. – Taip, – atsakė ji automatiškai. – Dėl to eismo įvykio. Nebijokit, – pasakė jis ir iškėlė delnus, lyg ji jau atsitrauktų. – Esu pažįstamų pažįstamas. Juk nenorit, kad jus viliotų į teismus. Viską galim išspręsti žmogiškai. Pasakysit, kad nesate tikra, ir viskas. – Pinigų neimu, – išsprūdo jai. Ji pati nežinojo, kodėl būtent taip. – Apie pinigus niekas nekalba, – nusišypsojo vyriškis. – Kalbam apie ramybę. Turite vaiką, juk suprantat. Dabar nervingas laikas. Mokykloj visko būna, darbe – taip pat. Kam jums papildomai? Žodį „papildomai“ jis ištarė taip, lyg tai – šiukšlės, kurias galima išnešti. Ji praėjo pro šalį, neatsakydama. Užlipo į savo aukštą, atidarė duris, tik tada pastebėjo, kad dreba rankos. Padėjo maišelį ant komodos, nusiėmė striukę ir nuėjo pas sūnų. – Rytoj iš mokyklos pats neik, – pasakė ji, stengdamasi kalbėti ramiai. – Aš tave pasiimsiu. – Kas nutiko? – paklausė jis. – Nieko, – atsakė ji. Ir suprato, kad tai jau melas, kuris ima gyventi atskirai. Pirmadienį gavo šaukimą. Kvietė į skyrių duoti parodymus ir atlikti atpažinimą dėl eismo įvykio. Popierius oficialus, su antspaudu. Ji padėjo į dokumentų segtuvą, bet jausmas buvo, lyg padėjo ten akmenį. Vakare vedėja sulaikė ją po darbo. – Klausyk, – sakė, uždarydama kabineto duris. – Mane užkalbino. Labai mandagiai. Sakė, kad tu liudininkė ir tau ramiau būtų nesinervuoti. Nemėgstu, kai dėl mano darbuotojų pas mane ateina. Tu ten būk atsargi. – Kas kalbino? – paklausė ji. – Neprisistatė. Bet tokie… užtikrinti, – kinktelėjo vedėja. – Sakau kaip žmogus. Gal tikrai geriau nesikišk? Turim ataskaitas, patikrinimus. Supranti, jei prasidės skambučiai, visiems trukdys. Ji išėjo iš kabineto su jausmu, kad atima ne tik teisę kalbėti, bet ir vietą, kur išmoko slėptis už skaičių. Namuose viską papasakojo vyrui. Vyras sėdėjo virtuvėje, valgė sriubą, klausė tyliai. Paskui padėjo šaukštą. – Supranti, kad tai gali blogai baigtis? – paklausė. – Suprantu, – atsakė ji. – Tai kam? – kalbėjo ne piktai, labiau pavargusiai. – Turim kreditą, tavo mamą, sūnų. Nori, kad mus kratytų? – Nenoriu, – atsakė ji. – Bet aš mačiau. Jis pažvelgė į ją, lyg ji pasakytų vaikams būdingą dalyką. – Mačiau ir pamiršk, – tarė. – Nieko neprivalai. Ji nesiginčijo. Ginčytis reikštų pripažinti, kad turi pasirinkimą, o pasirinkimas spaudė labiau nei grasinimai. Šaukimo dieną ji atsikėlė anksčiau, paruošė sūnui pusryčius, patikrino, ar telefonas įkrautas. Į rankinę įsidėjo pasą, šaukimą, užrašų knygelę. Prieš išeidama parašė draugei: kur eina ir kada turėtų grįžti. Draugė atrašė trumpai: „Supratau. Parašyk, kai baigsi.“ Skyriuje kvepėjo popieriais ir šlapiais kilimėliais prie įėjimo. Ji nusirengė striukę, pasikabino ant kabliuko, nuėjo prie budinčiojo. Nukreipė į tyrėjo kabinetą. Tyrėjas jaunas, pavargusiu veidu. Pasiūlė kėdę, įjungė diktofoną. – Suprantat atsakomybę už melagingus parodymus? – paklausė. – Suprantu, – atsakė ji. Jis klausinėjo ramiai, be spaudimo. Kur stovėjot, koks signalas, iš kurios pusės važiavo visureigis, ar matė greitį. Ji atsakinėjo, stengdamasi nieko nepridėti. Vienu metu jis pakėlė akis. – Jums kas nors skambino? – paklausė. Ji vėlavo. Pasakyti reiškia pripažinti, kad ją jau spaudžia. Nesakyti – palikti viena su savimi. – Taip, – atsakė. – Skambino. Ir prie laiptinės kalbino. Liepė sakyti, kad nesu tikra. Tyrėjas linktelėjo, lyg ir tikėjosi. – Numerius išsaugojot? Ji ištraukė telefoną, parodė įeinančius. Jis užsirašė, paprašė padaryti ekrano nuotraukas ir atsiųsti į tarnybinį el. paštą. Ji padarė tai ten pat, pirštai klaidžiojo sunkiai. Paskui ją išvedė į koridorių, paprašė palaukti atpažinimui. Sėdėjo ant suoliuko, laikė rankinę ant kelių. Tolimos durys atsivėrė, ir ji pamatė visureigio vyrą. Jis ėjo su advokatu, kažką tyliai kalbėjo. Pro šalį eidamas akimirkai pažvelgė į ją. Žvilgsnis buvo ramus, net kiek pavargęs, kaip žmogaus, įpratusio, kad viskas išsprendžiama. Advokatas sustojo šalia. – Jūs liudininkė? – paklausė šypsodamasis. – Taip, – atsakė ji. – Rekomenduočiau atidžiai formuluoti, – sakė advokatas, taip pat švelniai. – Streso metu žmonės dažnai klysta. Juk nenorite už klaidas atsakyti. – Noriu pasakyti tiesą, – atsakė ji. Advokatas kilstelėjo antakį. – Tiesa – kiekvienam sava, – tarė ir nuėjo. Ją pakvietė į kabinetą. Parodė kelias nuotraukas, paprašė nurodyti vairuotoją. Ji nurodė. Paskui pasirašė protokolą. Rašiklis paliko ant popieriaus ryškias linijas, jos kažkodėl ramino: pėdsakas liko, jo negalima ištrinti vienu skambučiu. Kai išėjo iš skyriaus, jau buvo tamsu. Ji ėjo iki stotelės, nuolat dairydamasi, nors niekas nesekė. Autobuse atsisėdo arčiau vairuotojo, kaip elgiasi žmonės, kuriems reikia bent trupučio apsaugos. Namuose vyras sutiko ją tyliu žvilgsniu. Sūnus išlindo iš kambario. – Na, ką? – paklausė jis. – Pasakiau, kaip buvo, – atsakė ji. Vyras sunkiai atsiduso. – Supranti, kad dabar nepaliks? – tarė. – Suprantu, – pakartojo ji. Naktį nemiegojo. Klausė, kaip laiptinėje trankosi durys, kaip kas nors eina laiptais. Kiekvienas judesys atrodė kaip signalas. Ryte pati nuvedė sūnų į mokyklą, nors buvo nepatogu dėl laiko. Paprašė klasės vadovės, kad sūnaus neleistų išeiti su svetimais, net jei kas sakytų „nuo mamos“. Mokytoja nužvelgė atidžiai, be klausimų, ir linktelėjo. Darbe vedėja pradėjo kalbėti su ja sausiau. Pavedimai sumažėjo, tarsi ji būtų tapusi pavojinga. Jautė kolegų žvilgsnius, kurie greitai nusisukdavo. Niekas nekalbėjo tiesiai, bet aplink ją atsirado tuščia erdvė. Skambučiai savaitę dingo, po to atėjo žinutė iš nepažįstamo numerio: „Pagalvok apie šeimą“. Be parašo. Ji parodė ją tyrėjui, kaip liepė. Tyrėjas atsakė trumpai: „Užfiksavome. Jei kas nors dar bus, praneškite.“ Ji nesijautė saugi, bet jautė, kad jos žodžiai neištirpo. Vieną vakarą kaimynė iš pirmo aukšto pasivijo ją prie lifto. – Girdėjau, į bėdą papuolei, – tarė kaimynė, nuleidusi balsą. – Jei ką, vyras dažnai namie. Nebijok, skambink. Kamerą į laiptinę seniai norėjom, padėkim ir pastatykim. Kaimynė kalbėjo paprastai, be herojizmo, kaip apie domofono pakeitimą. Ir nuo to jai suspaudė gerklę. Po mėnesio vėl iškvietė. Tyrėjas sakė, kad byla keliauja į teismą, bus posėdžiai, gali kviesti. Nežadėjo, kad kaltininkas gaus tai, ką ji laiko teisingumu. Kalbėjo apie procedūras, ekspertizes, schemas. – Dar kas nors grėsino? – paklausė. – Ne, – atsakė ji. – Bet nuolat laukiu. – Tai normalu, – atsakė. – Pasistenkit gyventi kaip anksčiau. Jei kas, iškart praneškite. Ji išėjo iš skyriaus ir pagavo save, kad žodis „normalu“ skamba kaip svetimas. Gyvenimas jau nebebuvo toks, kaip anksčiau. Ji tapo atsargesnė: keitė maršrutus, nepalikdavo sūnaus vieno kieme, telefone įsidiegė skambučių įrašymą, susitarė su drauge, kad rašys grįžus namo. Nesijautė stipri. Jautėsi žmogumi, kuris tiesiog laiko liniją, kad nenukristų. Teisme, kai ją kvietė, vėl pamatė visureigio vyrą. Jis sėdėjo tiesiai, klausėsi, kartais ką nors rašėsi. Į ją nežiūrėjo. Tai buvo net blogiau už žvilgsnį. Lyg ji būtų – dalis neišvengiamos formalijos. Kai paklausė, ar tikra dėl žodžių, ji akimirkai pajuto, kaip pakyla baimės banga. Prieš akis mirgėjo sūnus prie mokyklos vartų, vedėja su sausu veidu, mama, prašiusi nesikišti. Ir vis dėlto pasakė: – Taip. Esu tikra. Po posėdžio išėjo į gatvę, sustojo prie laiptų. Rankos buvo šaltos, nors pirštinių nenusiėmė. Draugė parašė: „Kaip laikaisi?“ Ji atsakė: „Gyva. Einu namo.“ Pakeliui užsuko į parduotuvę – nupirko duonos ir obuolių, nes namuose vis tiek reikėjo vakarieniauti. Tai buvo keista paguoda: pasaulis nesustojo, jis reikalavo paprastų veiksmų. Namuose sūnus sutiko prie durų. – Mama, ar ateisi šiandien į tėvų susirinkimą? – paklausė. Ji pažvelgė į jį ir suprato, kad būtent dėl šio klausimo ir laikėsi. – Ateisiu, – atsakė. – Tik pirmiausia pavalgom. Vėliau, kai užrakino duris dviem spynomis ir dar patikrino grandinę, pagavo save, kad tai daro ne panikoje, o ramiai, kaip naujos gyvensenos dalį. Ramybės kaina buvo tai, ką teko išmokti iš naujo. Ji negavo pergalės, negirdėjo padėkų, netapo heroje. Bet jai liko paprastas, sunkus žinojimas: ji nepasitraukė nuo to, ką matė, ir dabar nebereikia slėptis nuo savęs.