Sako, kad Ieva buvo kurčia nuo vaikystės.
Sakė visi su tokia užtikrinta ramybe, lyg teisyklingai kartojama frazė galėtų pasidaryti tiesa. Mūsų miestelyje tokia etiketė visa nuosprendis: negirdi, nesupranta, neegzistuoja. Daugeliui Ieva buvo ne žmogus, o tylus nepatogumas, kurį reikia iš kampo į kampą perstumti.
Teta Ona pasirūpindavo, kad apie tai niekas neužmirštų.
Tą rytą, kai šaltis kandžiojo nosis, o dangus grasino sniegu, Ona nutempė Ievą į Turgaus aikštę. Aplink prekeiviai dėliojo dėžes, o ūkininkai ūbavo tarpusavyje, lyg skurdas čia būtų natūrali dekoracija.
Ona stojosi pačiame triukšmo centre ir suriko:
Kas nori mergos darbui? Valgyti daug nereikalauja, nesiskundžia ir ausų nelaužo niekučiais.
Akyse smalsumas. Ieva nuleido galvą, suspaudė pirštus į išblukusią skarą ir sustingo. Jau žinojo šitą cirką: kaip į vitrinas, kaip juokiasi, kaip etiketė priskiriama amžiams.
Ji kurčia, kartojo Ona, rodydama pirštu, nuo vaikystės. Bet drabužius skalbia, valgyt gamina, šluotas valdo. Geriausia niekada neatsikalbinės.
Aplink driokstelėjo sausas juokas.
Ieva nekrustelėjo. Tyla jos vienintelis skydas. Viduje viską girdėjo aiškiai, kiekvienas žodis kaip peilis iešmus.
Nes Ieva girdėjo.
Niekada nebuvo kurčia.
Kai vaikystėje mirė tėvai, Ona ją nusivedė pas miestelio gydytoją. Ieva puikiai atsimena tą dieną: kvapas ligoninės, gydytojo žodis, kad karščiavimas ausų nesugadino. Bet Ona tvirtai suspaudė jos ranką ir kai išėjo, tyliai į ausį sušnabždėjo:
Jei kalbėsi, niekam nereikėsi. Taip abiem geriau.
Ieva nutilo.
Iš pradžių iš baimės.
Vėliau iš įpročio.
Galop, nes tyla buvo saugiausias jos sumanymas.
Štai tada pasirodė Vidas.
Vidas į miestelį atvažiavo dėl sėklų ir įrankių. Žmogus ramus, žinomas savo pavieniška sodyba ir tuo, kad nesikiša į kitų reikalus. Vieni jį gerbė, kiti įtarė. Gyveno vienas nuo tada, kai nelaimė paliko jį vieną, be šeimos ir, regis, be didelio noro priminti praeitį.
Raišiojo jis maišus javų, kai išgirdo tą visų dėmesio ieškojimą.
Apsisuko,
pamato Oną mojuojančią su panieka.
Ir tuo pačiu susigūžusią merginą, smalsių dėmių apsuptyje.
Vidui viduje kažkas sukirbėjo.
Tai nebuvo gailestis.
Tai buvo pyktis.
Kiek? paklausė Vidas, žengdamas artyn.
Ona suvibravo lūpom ir nusišypsojo.
Penkiasdešimt eurų.
Dvidešimt.
Trisdešimt penki. Auginau ją nuo tėvų mirties.
Vidas suskaičiavo dvidešimt penkis eurus ir iškėlė.
Arba šitaip, arba niekaip.
Ona vos akimirką dvejojo. Tada šliūkštelėjo pinigus į delną.
Sutarta. Tik nesiskųsk, kad kurčia.
Vidas nieko nesakė.
Pažvelgė į Ievą, pakvietė rankos mostu.
Pirmą kartą Ieva pakėlė akis.
Ir sustingo.
Nes Vido akyse nebuvo nei šypsenos, nei atjautos. Ten buvo tai, ko ji beveik pamiršo pagarba. Žvilgsnis sakė: aš matau tave.
Įsėdo į vežimą. Vidas užklojo ją storu pledu. Kai riedėjo nuo turgaus, Ieva atsisuko atgal. Ona skaičiavo eurus net nesivargino pamoti.
Per visą kelią sniegas pradėjo kristi. Vidas tylėjo, vedė arklį. Ieva jį stebėjo iš šono. Girdėjo ramų kvėpavimą, medienos traškesį, vėją.
Sodyboje krosnyje liepsnojo ugnis, ant stalo garavo garšta sriuba.
Vidas parodė kėdę.
Čia esi saugi, tarstelėjo, net nenutuokdamas, kad ji viską girdi.
Ievai kažkas sugriebė gerklę.
Tą vakarą, sėdėdami prie bulvių sriubos, pagaliau prabilo Vidas.
Nereikia bijoti. Nieko neversiu, jei norėsi ryte parvešiu atgal.
Ieva nuleido galvą.
Ir pirmą sykį per tiek metų išdrįso pasakyti:
Ačiū.
Žodis nuskambėjo kaip perkūnas.
Vidas lėtai pakėlė žvilgsnį.
…kaip?
Ieva prarijo seiles. Rankos virpėjo.
Aš nesu kurčia, sumurmėjo vos girdimai. Niekada tokia nebuvau.
Tyla pasidarė sunki kaip rupūžė.
Vidas nerėkė. Neišbarė. Tik žiūrėjo ilgai.
O tai nuo kada tu girdi? paklausė pagaliau.
Visada.
Ieva papasakojo viską grėsmę, baimę, pažeminimus per visus metus.
Kai baigė, laukė atstūmimo.
Vidas pakilo nuo stalo, užkūrė pečių stipriau.
Tuomet darykim kaip žmonės, tarė. Čia tavęs niekas neužtildys.
Dienos bėgo. Ieva dirbo ūkyje, bet Vidas niekada nelaikė jos nuosavybe. Mokė skaityti geriau, tvarkyti buhalteriją, derėtis turguje.
Miestelyje pradėjo šnabždėtis.
Kol neatėjo Ona.
Atėjau jos pasiimti! reikalavo. Apgavikė, ji visada girdėjo!
Vidas ramiai atsigręžė.
Tai dabar jau visi žino. Ir kiti žino.
Už jo stovėjo seniūnas. Ir gydytojas. Ir du prekeiviai, kurie girdėjo ne tik kalbėjimą, bet ir klausymą.
Ieva žengė priekin.
Galiu pati už save pakalbėti, ištarė aiškiai.
Ona išblyško.
Teismas buvo trumpas.
Smurtas įrodytas.
Grasinimai patvirtinti.
Ona neteko globos. Ir orumo.
Po kelių mėnesių sodyba ėmė klestėti. Ieva nebebijojo žvilgsnių. Turguje klausėsi jos o kai prabilo, visi nutilo.
Vieną vakarą, kai saulė ritosi už pušynų, Vidas paklausė:
Aš juk tavęs nenusipirkau. Aš tave pasirinkau.
Ieva nusišypsojo.
O aš pasirinkau likti.
Po metų tas pats miestelis šnabždėjo:
Žinai, ta mergina, kurią vadino kurčia viską girdėjo geriau už visus.
Ir pirmą kartą toji istorija nebeskaudėjo.
