Tarakonai – neišvengiamas netikėtų svečių iššūkis Lietuvos namuose: kaip juos atpažinti ir efektyviai atsikratyti

Tarakonai

Šiandien mano galvoje tarakonai šoka linksmą lietuvišką polką. Vis garsiau dūzgia jų muzika, o kojelėmis sukasi žiburėliai, du trukt trys pliaukt, kaip kokiam kaimo vakarelyje.

Žinokit, tie mano tarakonai šiaip jau labai ramūs. Kuklūs, perspektyvūs tokie. Kitaip ir būti negali, nes ilgai juos auginau nuo pat vaikystės. Savų buvo mažoka, tad teko prisiveisti naujų. Ir dar su pačia geriausia senelio genetika!

Močiutė man vis sakydavo, kad tarakonai galvoje ne košmaras, o dovana. Jei jau žmogus juos turi, reiškia, kažko ypatingo tame žmoguje yra. Šaunumas, sakydavo ji. Tada ne tik pačiam gyventi smagiau, bet ir kitiems įdomiau. Nes kasdienybėje adrenalino daug nebūna.

Nors čia nebūtinai mano išmintis močiutė žodyną vis atnaujindavo: džiazas, draivas, geri vėjai. Savo aštuoniasdešimt penktą ji buvo gyva kaip ridikas pati aktyviausia mūsų kaime, Pakruojo pakraštyje!

Nors, tiesą sakant, ji buvo ne šiaip mano močiutė, o promočiutė. Tik kieno čia tie pro rūpi, jei močiutės seniai nebėra, o promočiutę visi, net kaimynai, vadino tiesiog močiute. Gyvenime nutinka, kad pro yra tik raidė.

Močiutę beprotiškai mylėjau. Jau tik ji buvo arčiausiai manęs. Mama neskaičiuojama su ja vis tiek retai galėjai tartis širdingai.

Mama buvo… kitokia. Tokių nėra! Ir protinga, ir graži, ir visa direktoriauja. Ne šiaip kokia firma, o gimnazija. Tik, ačiū Dievui, ne ta, kurioje aš mokiausi. Ir vėl gi močiutės dėka. Ji pasakė mamai: Siųsk Rūtą (taip mane vadino) į kitą mokyklą, ne į savo, negadink mergaitei reputacijos.

– Kam vaikui tavo rūpesčiai?
– Kaip suprasti?
– Štai taip! Kitur bus tiesiog mokinė, o pas tave visada direktoriaus duktė. Nepamiršk, reputacija vaikui dar pravers. Prarasti ją vieni juokai, o gauti prireiks daug metų!

Močiutė kalbėdavo tiesiai šviesiai, neapvyniodama žodžių. Taip ir teisingiau, sakydavo. Aš pati negalint net spręsti, ar ji teisi, bet kas esu šiandien jos nuopelnas. Močiutė augino mamą nuo penkerių. Po to, kai žuvo jos mama, promočiutės duktė. Tik vėliau sužinojau istoriją visi ją stengėsi tylėti, mat močiutė nelabai norėjo veltis į prisiminimus.

– Tai buvo absurdas, Rututė. Paprasta atsitiktinumas. Nenuvalyta stogo atbraila, ledo varveklis, ir gyvybės kaina viena moteris. Gerai, kad tik viena! Tavo mama irgi šalia ėjo. Jei nepromočiutė tąkart, likčiau visiškai viena.

– Močiute, ar taip gali nutikti bet kam?
– Meluoti nelinkus…
– Ne!
– Gali nutikti kam nori, net popiežiui, net man ar tau, Rūta. Bet bijoti dėl to neverta.

– O kodėl verta prisiminti?
– Kad mokėtum džiaugtis kiekviena diena, akimirka, kad duotum save kitiems ir nesuvaržytum, net neprašydamas atgal nieko. Daryk pasaulį lygesniu, gražesniu, šviesesniu. Tamsos užtenka ir be mūsų.

– Močiute, pasakyt lengva, bet padaryt sunku…
– O kaip gerai, kad žinai! Reiškia, galva veikia teisingai! Reiškia, tavo tarakonai auga protingi.

– Tai gal nesąmonė tie tavo tarakonai? Nes tie tikri vabalai fu!
– Ai, Rūtutė, jų bijoti neverta! Palik jiems gyventi. Gal turi net vaikų, žinai?

Ir vėl atsimušu į kasdienybę. Prieš tarakonus mano šauksmas garsus, bet su veiksmais sudėtinga. Kol aš pasiruošiu užeiti, tarakonai keturių kartų palikuonis suspėja užauginti.

Apie mane žinojo visos nuo močiutės iki sportinės gimnastikos trenerių.

– Jūsų mergaitei reikia kitų veiklų. Lanksčios galūnės, geri gebėjimai, bet sprendimus priima lėtai. O tai sporte pavojinga. Pamąstykite!
– Pamąstysiu, ranką uždėjo močiutė ir prispaudė mane prie šachmatų klubo.

Tas klubas puikus. Nieks nevaro, duoda laiko, leidžia mąstyti. O kai dar pagiria… Tą akimirką supratau būsiu šachmatininkė, ir ilgai.

Močiutė džiaugėsi, iš turnyro visada parsinešdavo taurę, nešė ją, kad visi kaimynai matytų.

– Rututė, tu mano garsenybė!
– Močiute, baisu tokias nesąmones sakyti…
– Kodėl tau baisu?
– Atmenu, mamai sakei, kad žvaigždėtumei nėra laimės. O aš nenoriu būti žvaigždė. Ne-ne-ne! Ne tokios laimės!

Močiutė viską paaiškindavo, kantriai ir su aiškumu. Taip, kaip vaikui reikia, ne visada taip, kaip mamai norėtųsi.

– Na, ir vėl ką prišnekėjai? kartą klausė mama. Rūta klausia, ką reiškia parnešė po skverneliu. Kam tokia informacija trečiolikmetei?
– Kodėl gi ne? Vaikai dabar viską žino! Klasėj pasiklausyk, kas vyksta romanai, intrigos! Jaučiuosi kaip panelė iš seminarijos, nors pati tris vyrus turėjau! O apie gyvenimą nieko!

– O mano Rūta apie nieką nepasakoja…
– O tu ar klausi? Reikia kalbėtis su vaiku, Liza! O nebijok, savo netinkamų reikaliukų aš jai nesukroviau. Viską, kas būtina.

– Močiute, ji keistų klausimų kartais užduoda. Kaip su ja kalbėt?
– Kaip su tavimi kalbėdavau? Atvirai ir be paslapčių. Nereikia, kad gyvenimas vėliau įpratintų gauti per galvą. Geriau jau aš papasakosiu, nei jos pačios rėmėsis kokia nauda?

– Nu, močiute!
– Viskas gerai! Nepatarinėčiau, jei nesuprasčiau.

Mama laimę galiausiai rado, kai man buvo vos šešiolika. Ilgai slapta draugavo su Dariumi ir pagaliau viskas išaiškėjo, kai su draugėmis užsukau į kavinę ir jos ten kartu sėdėjo. Pamačiau, kaip mama nematytam vyrui šypsosi pirmą kartą gyvenime taip nuoširdžiai, kad nepažinau jos iš išvaizdos, taip akys žibėjo.

– Močiute, ar žinojai?
– Jei turiu akis, kad nenujausčiau! Neprieštarausi, Rūtute. Tik neužkliūk mamai.
– Jei jį pamils, o jis ją įskaudins?
Močiutė globojo mane įvairiausiai tądien tačiau raukydama rankas pakvietė mane pas save ir stipriai apkabino.
– Kam jam leisti? Liza ne viena! Užstotos užteks.

Močiutė buvo ne tik pildanti cepelinus, bet kažkada ir teisėja Panevėžyje. Ne vieną smarkuolį išaiškino, veikiausiai žinojo apie Darių daugiau nei aš. O jei raukšlių tarp antakių nesimato, reiškia galima pasitikėti ir mamos pasirinkimu.

Po šito atėjo laikas mano broliukui Martynui. Mama vis labiau žėrėjo iš laimės, aš pykojau, motyvuodama save taip:
– Aš blogai išauklėta, močiute. Būčiau reikėję daugiau beržinės košės…
– Ką tu sau prisigalvojai? užsikariavo rimtai močiutė.
– Nieko aš prieš neturiu, bet norisi, kad mama būtų mano ir tik mano.
– Rututė, suprask, dabar esi ne viena. Ir ateina laikas dalintis. Laiko su mama vis tiek turėsi jei į pagalbą ją bėgsi, rūpesčio, meilės nuo to tik daugiau.
– Bet aš nenoriu pas juos gyventi.
– Ir neturi, po paskaitų užsuk, mama bus dėkinga.

Būdama su broluku paaiškėjo trūksta man ne kažko konkretaus, o galimybės dalintis. Mažas, užsispyręs, nuolat segėsi už mano plaukų ar nosies neįmanoma nei nemylėti, nors prisipažinti sunku.

Dėl jo, pradėjau abejoti profesijos pasirinkimu.
– Močiute, jei man vaikai iš tiesų nepatinka gal ne man jie?
– Kas tau sakė, kad nepatinka?
– Nežinau…

– Na, žiūrėk, Rūta, jei jautiesi bloga gydytoja būdama pikta, vadinasi, dar reikės pačiai save stebėti ir spręsti.
Sugalvojo man stažuotę: į Veros šeimą. Trys velniai, o ji šventoji. Per savaitę pasidarė aišku dirbti su vaikais gali būti didžiausias džiaugsmas. Tada polėkio stoti į mediciną dešimtį kartų didesnis.

Pirmakursėje vėl susidūriau akis į akį su Denisu tuo pačiu, kuris kažkada juokėsi iš mano suklupimo mokykloje. Jis jau pasiruošęs būti gydytoju, turi principų ir, negaišdamas žodžių veltui, lyg savo broliams. Po metų pradėjome kalbėti, kai ėmiau dalyvauti ligoniukų savanorių programoje su klounų nosimi ir, aišku, juokais.

Pasirodo Denisas moka dovanoti šypsenas, balionus lankstyti, vaikus glėbesčiuoti. Po visko jis man pasiūlė kavos. Tik tada supratau, kad mūsų tarakonai vienodos veislės. O močiutė kartojo:

– Vertink tuos, kurie turi tokių pat veislių tarakonų! Mažai jų šiame pasaulyje. Jei pasitaiko, griebk abiem rankom!

– Ir tau būdavo tokių žmonių?
– Aišku! Visi mano trys vyrai puikios veislės tarakonų mėgėjai. Neblogi ir jų tarakonai.
– Kodėl išsiskyrei?
– Būna, bet ne dėl meilės stygiaus ar nesupratimo. Laikas atneš paaiškinimų, viską pasakosiu vėliau. Denis man patinka vos ne toks kaip tu.
– O kodėl vos?
– Nes jis geresnis.
– Močiute!
– Taigi, priėmei pasiūlymą?
– Dar nė nepadarė.
– Lauk! Tau tuoj prireiks naujų tapkių.

Taip tarakonai pakilo polkai dar garsiau, kai Denisas man pasipiršo kaip priklauso, ir su žiedu, ir su gėlėmis. Mama verkė kaip vaikas, močiutė užmiršo savo reumatą, net Vera atskubėjo su savo padaužom, širdingai apsikabino ir pritarė Denisas tikras žmogus.

– Kodėl tu manai, kad negaliu jo prarasti?
– Nes tokio žmogaus daugiau nebus. Mūsų tarakonai ta pati veislė močiutė sako, tokius reikia saugoti. O, jeigu daugiau niekad nerasiu tokio keisto ir savito?
– Tai dabar tikrai ramiau. Sveikinu, drauge! Eisiu močiutę apkabinsiu. Už tokius žmones verta gyventi!

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

20 + 12 =

Tarakonai – neišvengiamas netikėtų svečių iššūkis Lietuvos namuose: kaip juos atpažinti ir efektyviai atsikratyti