Kur skamba
Vera Pavilionienė tik spėjo nusivilkti paltą ir išsitraukti iš rankinės segtuvą su natomis, kai prie salės durų priklijavo A4 lapą. Ji iš pradžių pagalvojo, jog tai apie priešgaisrinę saugą, bet tik paskui perskaitė: Nuo pirmos dienos patalpa uždaroma. Remontas. Nuomos kaina peržiūrėta. Pasirašyta patalpų administracijos ir prirašytas telefono numeris.
Viduje jau skambėjo balsai. Vienas derino kvėpavimą, kitas ieškojo akinių, trečias bandė pajuokauti, kad remontas praverstų ir jiems patiems, tačiau niekas nepasijuokė. Choro vadovas, Sergijus Norkus, stovėjo prie fortepijono, laikydamas tą lapą tarsi iš jo galėtų išplėšti kitą, daugiu tinkamą tikrovę.
Pradėkime nuo apšildymo, pasakė jis. Jo balsas buvo ramus, tačiau aš girdėjau, kaip jis stengėsi išlaikyti save, kad nesusierzintų.
Apšildydavomės visad vienodai, ir tame buvo išsigelbėjimas. M-m-m, na-na-na, minkšti laipteliai aukštyn ir žemyn. Jaučiau, kaip garsas susirenka krūtinėje, kaip jis ima priklausyti nebe man vienai, o visiems. Nuo tada, kai išėjau į pensiją ir namuose pasidarė tamsiai tylu, choras laikė mane už peties. Ne kaip prievolė, o kaip vieta, kurioje neišnykstu.
Po apšildymo Sergijus Norkus pakėlė ranką.
Situacija tokia. Mūsų prašo… jis nutilo, performulavo, mus stato prieš faktą. Salę uždaro remontui. Nuoma bus tris kartus brangesnė. Nepajėgsim tiek mokėti.
Ką reiškia mes? iškart paklausė Nina Petrauskienė, kuri visada pirmoji pakalba. Juk mes esame prie Kultūros centro, ne privatūs.
Kultūros centras dabar perduotas kitai įstaigai, atsakė Sergijus Norkus. Šiandien aiškino. Optimizavimas. Ir dar… jis pažvelgė į lapą, tarsi ten būtų kažkas asmeniško. Pasakė: Sėdėkite namuose. Jaunimui reikia vietos.
Pajutau, kaip viduje kažkas pakyla ir įstringa gerklėje. Ne nuoskauda pyktis, sausas kaip užspringimas. Prisimeniu, kaip čia užrišdavom šalikus ant kėdžių atlošų, nešdavom sausainius kieno nors gimtadienio proga, gruodį prie lango statydavom mažą dirbtinę eglutę ir dainuodavom taip, jog budėtojas išeidavo pasiklausyti, apsimesdamas, kad tikrina radiatorius.
Tai mes trukdom? paklausiau, ir pats nustebau, kad balsas nesudrebėjo.
Trukdom tiems, kas mano, kad esam bereikalingi, atsiliepė Sergijus. Bet dabar nekovosim su vėjais. Nuspręskime, ką daryti.
Nutarėme eiti kovoti už savąją. Taip ir sakėm: kovoti, nors nė vienas tikrai nemokėjo kovoti. Kitą dieną nuėjome į seniūniją su Sergijumi Norkumi ir dar dviem moterimis. Turėjome prašymą, dalyvių sąrašą, padėkos už koncertą miesto šventėje kopiją. Apsivilkau griežtą tamsią sijoną ir palaidinę kaip į darbo pokalbį.
Priimamojoje kvepėjo kava ir popieriumi. Sekretorė jauna, su nepriekaištingais nagais nė nepakėlė akių.
Kokiu klausimu?
Choras Raudonėlis, tarė Sergijus. Uždaroma mūsų salė.
Rašykite prašymą per sistemą, atsakė sekretorė. Arba seniūnijoje per langelį.
Jau parašėm, įsiterpė Nina Petrauskienė, paduodama popierių. Štai, su parašais.
Popierių nepriimame, pagaliau pažvelgė ji į mus. Taip pat pavargusi, ne pikta. Visa sistema.
O ta sistema… užstrigau. Aš moku apmokėti komunalinius telefonu, bet sistema skamba kaip durys be rankenos. Jei norim pasikalbėt?
Registruokitės priėmimui. Laisva vieta po dviejų savaičių.
Po dviejų savaičių mums paaiškino: klausimas savininko kompetencijoje, o savininkas administravimo įmonė, o jų komercinės sąlygos. Sergijus laikėsi, klausinėjo, prašė bent laikinai, bent remontui. Jam atsakinėjo bejausmiai, kaip iš paruošto sąrašo. Supratau mūsų balsai čia nesusilieja, čia kiekvienas prapuola į lubas.
Mėginome dar: mokykla, biblioteka, kūrybos namai. Mokyklos pavaduotoja pasakė, kad po pamokų viskas užimta būreliais, o kai Nina paklausė, kokiais, pavaduotoja išbėrė pavadinimus taip greitai, tarsi gintųsi. Bibliotekos vedėja pirmiausia nusišypsojo, bet prisiminė rimtį ir skaitytojų skundus. Kūrybos namuose pasiūlė salę rūsyje, kur stovėjo teniso stalai ir buvo drėgna. Sergijus tik pažiūrėjo į lubas ir sumurmėjo:
Ten užmušime balsus.
Baisiausia net ne atsakymai, o žodžiai, kurie prie mūsų prilipdavo: senjorų grupė, neefektyvu, neatitinka formato. Viena tarnautoja, nė nepakėlusi akių nuo ekrano, sumurmėjo:
Jūs gi sau, ar ne? Tai repetuokite namie.
Išėjau į gatvę ir pajutau, kad žingsniuoju per greitai, lyg bėgčiau.
Penktadienį vis tiek susirinkome prie kultūros centro. Durys užrakintos, ant stiklo tas pats lapas, šalia kitas: Svetimiems įeiti draudžiama. Atsistojau su segtuvu rankose ir nežinojau, kur jas dėti. Sergijus apžiūrėjo mūsų mažą būrelį.
Neišsiskirstom, tarė. Einam į biblioteką. Gavau valandą skaitykloje nebus daug žmonių.
O jei išvarys? tyliai paklausė Valentina Sadauskienė, kuri retai ką pasakydavo.
Jei išvarys išvarys, tarė Sergijus. Bandysim bent.
Iki bibliotekos dešimt minučių. Eidami išsirikiavome vorele, kaip mokiniai, tik be mokytojos. Jutau, kaip žmonės stotelėje į mus spokso: vieni su smalsumu, kiti lyg ir susierzinę, kodėl tiek vietos užimame ant šaligatvio.
Pasitiko liesas vyras su megztiniu.
Tik tyliai, sumurmėjo, tuoj susigėdo. Na, dainuokite, žinoma, tiesiog…
Būsim atsargiai, pažadėjau.
Stovėjome tarp lentynų, kur knygos žvelgė nugarėlėmis kaip griežti stebėtojai. Fortepijono nebuvo Sergijus pats uždavė natą, švelniai, vos girdimai. Bijojau, kad be instrumento išsibarstysim, bet nutiko kitaip: klausėm vieni kitų, kvėpavimas šalia tapo svarbesniu už raktų paspaudimą.
Pirmomis minutėmis skaitykloje žmonės kilnojo galvas, vieni suraukdavo antakius. Keli garsiai suskambėję žodžiai O kas čia? ir trenkiama knyga. Bet kai ėmėm paprastą lietuvišką dainą, kurią bent kažkiek pažįsta visi, tapo tyliau nei prieš mus. Tą tylą galėjai pavadinti ne bibliotekine, o klausiančia.
Po repeticijos bibliotekininkas prisiartino:
Tokios gyvybės retai pas mus, žinokit. Kitąsyk būkit prie lango, ten mažiau trukdysim.
Sergijus linktelėjo, lyg jam būtų pasiūlyta scena.
Bet kitas kartas neįvyko. Trečiąsyk atėjus atėjo vedėja ir pasakė prie visų:
Jau skundėsi. Tai biblioteka, ne klubas.
Vėl stovėjau ir žiūrėjau į rankas. Norėjosi sakyti: Mes ne klubas, mes choras, bet vietos žodžiams neatsirado. Sergijus padėkojo ir visi išėjome į lauką.
Tai va, tarė Valentina. Gėda.
Šis žodis kirto stipriau nei sėdėkite namuose. Jis buvo ne iš išorės iš mūsų.
Nesigėdijam, aštriai atšovė Nina. Mes dainuojam.
Dainuojam, pakartojo Valentina, o žmonės skundžiasi. Vadinasi, trukdom.
Ėjau šalia ir jaučiau, kaip viduje linguoja trapus darinys. Supratau Valentiną: pačiam norisi atgal į salę, kur viskas sava, kur niekas negali pasakyti, kad nereikalingas. Bet salės nebeliko jausmas kaip netekus kambario, kuris buvo gyvenimo dalis.
Sergijus sustojo prie požeminės perėjos.
Eikime čia, staiga tarė.
Čia? apsidairė Nina. Perėjoje žmonės skubėjo, tempėsi krepšius. Kampe stovėjo vaikinas su gitara ir kolonėle, dainavo sau.
Čia puiki akustika, tarė Sergijus. Ir niekam nepriklausom.
Jaučiau, kaip delnai šala. Gėda užplūdo kaip prieš mokyklos pasirodymą, kur pamiršai žodžius. Bet Sergijus jau stovėjo prie sienos, pakėlęs ranką.
Tik vieną, tarė. Suprasti, ar galim.
Pradėjome tyliai, tarsi tikrindami vandenį. Perėja iš tiesų laikė garsą jis grįždavo švelniai, balsai tvirtėjo. Žmonės iš pradžių praeidavo, kiti šypsojosi, treti apsimesdavo negirdintys. Mergaitė sustojo ir patraukė mamą už rankovės:
Mama, žiūrėk, senjorės dainuoja!
Mama norėjo vesti toliau, o paskui pati sustingo. Mačiau, kaip jos veidas atsipalaidavo.
Bet ne visiems patiko. Vyras su paltu ir maišu sustojo:
Ką čia išdarinėjat? Čia takas, ne koncertas!
Mes netrukdom praėjimo, ramiai pasakė Sergijus.
Nerūpi man, mostelėjo vyras. Dainuokit namie!
Jaučiau, kaip dreba smakras. Tęsiau dainą, bet balsas plonėjo. Žiūrėjau į plyteles po kojomis ir kartojau sau: Jei nustosiu, nebepradėsiu. Laikiausi už bendro balso kaip už turėklo.
Kažkas paplojo, iš pradžių vienas, paskui kitas. Tai nebuvo kaip scenoje labiau padėka, kad čia staiga tapo ne tik skubėjimo vieta.
Matot? nuskambėjo Nina, džiugiai.
Matom, atsiliepė Valentina, bet nesišypsojo.
Per savaitę išmokome, kur stovėti, kad netrukdytume srautui, ir kada žmonių mažiausiai. Išbandėm parką rytais vaikščiodavo mamos su vežimėliais ir senjorai su lazdelėmis. Išbandėm poliklinikos holą, laukdami talonų ten sunku, žmonės nervingi, kasosi, dūsauja. Bet kartą, kai tyliai sudainavom trumpą kūrinį, moteris su tvarsčiu ant rankos tarė:
Ačiū. Bent nebegalvojau apie savo tyrimus.
Ir pajutau tai maža pergalė.
Sergijus šį klajojimą vadino dainuok ten, kur stovi. Nekėlė šūkio, tik kartodavo, kodėl vėl renkasi prie stotelės ar aikštelėje.
Mes gi ne tik sau, kartą sakė po repeticijos parke. Sėdėjome ant suoliuko, laikiau vandens buteliuką, užsuktą taip, kad negalėjau atidaryti. Sergijus padėjo, ir toje smulkmenoje buvo tiek šilumos, kad norėjosi pravirkti.
O kam? pasiteiravo Valentina.
Kad miestas prisimintų, jog turi balsą, atsakė Sergijus. Ir kad mes patys prisimintume.
Žodžiai paprasti, bet pataikė tiksliai. Prisimenu, kaip po vyro mirties ilgai negalėjau šnekėt telefonu, lyg balsas nereikalingas. Čia jis vėl buvo reikalingas ne tik man.
Didžiausias susidūrimas buvo ten, kur nesitikėjom. Prekybos centre, mažoje kavinukėje antrame aukšte, kur Sergijus valandėlei sutvarkė su šeimininku. Šis telefonu pasakė: Dainuokit, man nesvarbu, žmonės paklausys. Atitempėm stalus, sustatėm kėdes puslankiu. Atsargiai užkabinau švarką ant kėdės, segtuvą pasidėjau ant kelių.
Pirmos dvi dainos gražiai praėjo. Keli klientai net filmavo, kiti šypsojosi. Pajutau save kaip salėje, ne gatvėje. Bet tada priėjo apsauginis.
Kas leido? paklausė, balsas tarnybinis.
Šeimininkas leido, atsakė Sergijus. Susitarėm.
Pas mus tvarka, apsauginis dairėsi ieškodamas užnugario. Reikia administracijos leidimo. Skundėsi žmogus. Per garsiai.
Mes tyliai, tarė Nina.
Tyliai ar ne, atsiduso apsauginis. Man liepta nutraukti.
Matėsi, kad Valentina išbalusi. Ji atsistojo, ėmė rinkti natas.
Sakiau, sumurmėjo, nežiūrėdama nė į vieną. Gėda.
Nebūtina taip, tyliai tarstelėjau, ir pats nustebau, kad kreipiuosi būtent į ją. Juk nieko bloga nedarom.
Mes trukdom, atsakė. Nenoriu, kad į mus žiūrėtų kaip į… tuos, kuriems nėra vietos.
Sergijus stovėjo tarp apsauginio ir mūsų, kaip tarp dviejų sienų.
Pabaikim vieną dainą, tada išeisim be ginčų, pasiūlė.
Negalima, pakratė galvą apsauginis. Dabar.
Šeimininkas nuliūdęs išlindo iš už baro.
Bet aš… vos pradėjo.
Jums bus bauda, nukirto apsauginis. Neverta.
Sustingau jausdamas seną sausą pyktį, bet kartu užėjo nuovargis. Atsibodo įrodinėti teisę kvėpuoti ir skambėti.
Tyliai susikrovėm daiktus. Segtuvai šiureno, kėdės girgždėjo. Užsisegiau paltą, kad rankos būtų kuo užimtesnės. Išeidamas išgirdau: Gaila, buvo gražu. O tas gaila kažkodėl sušildė.
Lauke Valentina tarė:
Daugiau nebesugrįšiu. Atsiprašau.
Nina įsiaudrino:
Kaip tik sunkiau taip viskas.
Nina, sustabdė Sergijus. Ne dabar.
Žiūrėjau, kaip Valentina nueina link stotelės, maža ir palinkusi. Norėjosi vytis, bet žingsniai nepakluso. Suprantu kiekvienas turi ribą.
Vakarą sėdėjau virtuvėje ilgai. Arbata atšalo, bet nepastebėjau. Galvoje sukosi: Kur vieta. Staiga supratau, kad visą laiką bandėme grįžti ne į salę, o į saugumo pojūtį. Gal reikia ne vietos, o būdo būti kartu, net jei aplink kam nors nepatogūs.
Kitą dieną paskambino Sergijus.
Vera Pavilioniene, paklausė, gal galite užeiti į biblioteką? Ne tą, kur išvarė, o vaikų, už kampo. Nauja vedėja. Kalbėjau su ja, bet noriu, kad ir kas iš jūsų padėtų paaiškinti nesutrugdysim.
Nuėjau. Vaikų bibliotekoje buvo šviesiau, ant sienų piešiniai, kampe stovėjo lūžęs, bet vis dar tvarkingas pianinas. Vedėja moteris trumpais plaukais klausė įdėmiai.
Po darbo čia tuščia, tarė. Vaikai išeina, būrelių nėra. Tik viena sąlyga: dainuojate nedaug garsiai, ir kartą per mėnesį atviras valandėlė. Be scenos kad galėtų užsukti kas norės.
Galim, atsakiau ir jaučiau, kaip viduje viskas išsilygina.
Ir dar, papildė mano mama jūsų amžiaus. Vis skundžiasi, kad nėra kur išeiti. Tegul ateina.
Išeidamas supratau einąs lėčiau ne iš nuovargio, o kad nereikia bėgti.
Sergijus surinko chorą parke. Susirinko beveik visi, išskyrus Valentiną. Nina klausė suspaudusi lūpas, lyg bijodama džiaugtis anksčiau laiko.
Čia ne Kultūros centro salė, tarė Sergijus. Tačiau vieta. Ir bus tvarka. Kartą per mėnesį atvira valanda, kitą laiką repeticijos.
O jeigu vėl išvarys? kažkas paklausė.
Ieškosim toliau, atsakė. Bet jau žinom, kad galim.
Pakėliau ranką.
O Valentina? paklausiau.
Sergijus atsiduso.
Paskambinsiu, bet geriau, jei ir jūs.
Paskambinau vakare. Ilgai tylėjo, tada tarė:
Nenoriu, kad į mane žiūrėtų kaip į…
Kaip į gyvą? tyliai paklausiau. Tegul žiūri. Mes juk neprašom pašalpos. Mes dainuojam.
Tyluma.
Pagalvosiu, tarė Valentina.
Pirmoji repeticija vaikų bibliotekoje prasidėjo atsargiai. Pianinas kiek netikslus, bet Sergijus sakė, kad iš to naudos skatina klausytis. Atsisėdau prie lango, segtuvą pasidėjau ant kelių. Mačiau, kaip kažkas koridoriuje žiūri, kaip vaikai tempia suaugusius už rankų, kaip pagyvenusi moteris su skarele dvejoja prie durų.
Užeikit, pakviečiau akimis, ir ji atsisėdo ant kėdės krašto.
Atvirą valandėlę paskelbė šeštadienį. Be reklamų tik skelbimas prie įėjimo ir žinutė bendruomenės Facebook: Senjorų choras dainuoja bibliotekoje. Galite ateiti pasiklausyti. Bijojau, kad niekas neateis. Bet šeštadienį koridorius buvo pilnas atėjo pažįstamų, vaikų su tėvais, net bibliotekininkas iš kitos bibliotekos, tas, kuris anksčiau prašė tylos. Atėjo ir vaikinas iš perėjos su gitara stovėjo prie durų ir šypsojosi.
Nepadarėme koncerto. Sergijus tarė:
Tiesiog padainuosim, ką turim. Norit prisijungti prisijunkite.
Pamačiau Valentiną prie sienos, su paltu pasirengusi bet kada išeiti. Priėjau, paėmiau už rankovės.
Nusiimkite paltą, sakau. Čia šilta.
Pasiklausysiu, atsakė Valentina.
Paklausysit iš vidaus, tariau ir padaviau segtuvą. Čia jūsų partijos.
Pažvelgė į jį kaip į tiltą, kuriuo baisu eiti. Tada nusiėmė paltą ir atsisėdo šalia.
Kai pradėjom dainuoti, pajutau, kaip salė, kad ir maža, tampa mūsų. Ne dėl to, kad leido, o nes mes patys atsinešėme kvėpavimo tvarką. Žiūrovai klausydamiesi nematė atskirties. Vieni niūniavo, kiti tiesiog sėdėjo susikaupę. Kartą truputį pabėgo melodija, pianinas suskambėjo ne į taktą, o Sergijus nusišypsojo, nesustabdęs. Supratau, nereikia tobulo skambesio, kad jaustumeisi vietoje.
Po paskutinės dainos niekas nelojo bravo. Pasakė tiesiog ačiū. Berniukas paklausė:
Ar galiu prisijungti?
Nina nusijuokė:
Tau dar anksti, be griežtumo. Ateik paklausyti.
Bibliotekos vedėja kreipėsi į Sergijų:
Darykim taip: trečiadieniais ir penktadieniais po šeštos salė jūsų. Ir gegužę, per kiemo šventę, pasirodykite lauke, prie durų. Ne scenoje, paprastai.
Sergijus linktelėjo, ir pastebėjau, kaip jam virpa lūpos sunku laikyti emocijas. Nusisuko, lyg taisytų natas.
Kai visi išsiskirstė, likom tvarkyti kėdžių. Pakėliau segtuvą, patikrinau natas, užsegiau rankinę. Prie manęs priėjo Valentina.
Aš… pradėjo, bet nutilo.
Atėjot, pasakiau.
Atėjau, pakartojo ir nusišypsojo atsargiai, bandydama naują veido išraišką. Ir žinot, man ne gėda.
Linktelėjau. Išėjau į gatvę, ir miestas buvo toks pats: mašinos, žmonės, šurmulys. Bet viduje skambėjo kitas garsas. Nebuvo jis garsus, ne visiems, bet kaip tikrumas jei esi balsas, ir šalia kiti, einantys drauge, vieta visada atsiras. Kad ir kiek kartų ją iš oro turėtum sukurti vėl.
