Atsarginis kambarys
Saulius pastatė du tapetų rulonus ant koridoriaus grindų ir, nenusiavęs batų, petimi stumtelėjo duris į atsarginį. Durys atsitrenkė į ką nors minkšto ir neatsidarė iki galo. Jis atsiduso ir truktelėjo stipriau, jausdamas, kaip skersai gerklės stringa per dieną darbe sukauptas susierzinimas.
Vėl tas pats, burbtelėjo jis, nors bute, be jo, nė vienas dar neišlindo iš virtuvės. Ir vėl.
Kambaryje stovėjo maišai su drabužiais, dėžės nuo buitinės technikos, prie sienos pastatytas senas čiužinys ir lentyna su stiklainiais, knygomis bei kažkokiais laidais susimaišius. Per visą šį chaosą prie lango vedė siauras takelis, ant kurio palangės dulkėjo dėžė su kalėdiniais žaislais.
Austėja pasirodė už jo nugaros, šluostydama rankas į virtuvinį rankšluostį.
Jau nupirkai tapetus? paklausė ji, žiūrėdama ne į rulonus, o į kambarį, tarsi tikrintų, ar čia neatsirado dar kokių daiktų.
Nupirkau. Ir dažus. Ir glaistą, Saulius pastatė rulonus prie koridoriaus sienos, kad netrukdytų. Bet iš pradžių reikia bent duris atidaryti.
Austėja tylėdama pasilenkė, pagriebė maišo kraštą ir patraukė jį per pusę metro. Durys pasidavė.
Dabar žmogaus būdu, tarė ji. Šiandien rūšiuojam. Rytoj sienos. Ir viskas. Be rytojaus.
Saulius linktelėjo, nors viduj juto pažįstamą pasipriešinimą. Rytoj buvo jų šeimos būdas nesipykti. Kol kambarys buvo niekieno nereikėjo spręsti, kieno jis.
Iš virtuvės atsklido Viltės balsas:
Galiu padėti, tik sakykit, ko galima liesti.
Viltė su jais gyveno antrus metus po to, kai mirė jos mama ir jie pardavė jos kambarį blokiniame name. Ji buvo tvarkinga, tyli, o jos buvimas bute visada jautėsi kaip papildomas oro sluoksnis: tarsi netrukdo, bet pakeičia įprastus judesius.
Viską galima, per greitai atsakė Austėja. Po akimirkos taisydamasi: Beveik viską.
Saulius įžengė į kambarį, atsargiai žengdamas per dėžę su užrašu laidai. Pagriebė už čiužinio, stovėjusio šonu, ir pabandė pajudinti. Čiužinys užkliuvo už seno lagamino rankenos.
Palaikyk, paprašė jis Austėjos.
Ji prilaikė čiužinį, o Saulius ištraukė lagaminą. Lagaminas buvo sunkus, nutrintais kampais, o spynelėje vielos kilpa.
Kieno čia? paklausė jis.
Austėja žvilgtelėjo ir nusuko akis.
Mamos, ištarė ji taip, lyg lagaminas galėtų išgirsti.
Viltė įėjo, rankose laikydama laikraščių ryšulį, perrištą virvele.
Mesti lauk? paklausė ji.
Laikraščius taip, atsakė Saulius. Tik sudėk į maišą, kad neišbyrėtų.
Jis padėjo lagaminą prie durų. Viela buvo stipriai susukta, ir Saulius automatiškai brūkštelėjo per ją pirštu, tikrindamas, ar galima ištiesti. Austėja pastebėjo.
Neliesk, tarė ji. Vėliau.
Saulius pakėlė žvilgsnį.
Auste, juk sutarėm. Šiandien.
Ji suspaudė lūpas, pagriebė nuo palangės dėžę su žaislais ir nunešė į koridorių, lyg tai būtų svarbiau už jų pokalbį.
Viltė nesikišdama atidarė šiukšlių maišą ir ėmė dėti laikraščius. Popieriaus šnarėjimas Saulių erzino labiau nei pats kambario vaizdas.
Jis pagriebė pirmą pakliuvusią dėžę. Užrašas Gytis. Mokykla. Lentelė jau buvo beveik atšokusi. Saulius atidarė dangtį. Viduje sąsiuviniai, dienynas, keli padėkos raštai, plastikinė liniuotė ir viršuje maža futbolo marškinėliai su numeriu ant nugaros.
Saulius sustingo. Marškinėliai vaikiški, bet nebe visai vaikiški, kaip tik tam amžiui, kai dar ne gėda ryškesnių rūbų.
Čia pradėjo jis.
Austėja priėjo arčiau, pažvelgė.
Neliesk, tyliai ištarė ji.
Kodėl? paklausė Saulius. Juk vis tiek
Jis nutylėjo. Žodžiai jis nebegrįš būtų skambėję per šiurkščiai, net jei pats taip galvojo.
Viltė pakėlė galvą nuo maišo:
Gytis vakar skambino, atsargiai prabilo ji. Girdėjau, kaip Austėja kalbėjo su juo.
Austėja griežtai atsisuko.
Tu klausais?
Ne, pakėlė rankas Viltė, tiesiog garsiai. Jis teiravosi, kaip tu laikaisi.
Saulius pajuto, kaip viskas viduje pasislenka. Gytis, jų sūnus, gyveno kitame mieste, dirbo, nuomojosi butą. Atvykdavo retai, o kiekvienas jo apsilankymas būdavo kaip įvykis, kuriam Austėja ruošiantis lyg kontroliniui. Šis kambarys jai buvo jo kambarys, nors jau seniai čia nebebuvo lovos.
Ir? paklausė Saulius. Gal atvažiuos?
Austėja gūžtelėjo pečiais.
Pasakė: gal pavasarį ir ištarė tarsi jau daugybę kartų mintyse sukusi šią frazę.
Saulius padėjo dėžutę atgal ant grindų, bet dangčio nebeuždarė. Marškinėliai liko viršuje kaip priekaištas.
Mes darome darbo kambarį, tarė jis. Pavargau dirbti virtuvėje. Pavargau, kad neturiu kur užsidaryti durų.
Austėja pažiūrėjo taip, tarsi ką tik būtų pasiūlęs išmesti ką nors gyvo.
Darbo kambarį? O jei jis grįš? Kur miegos?
Ant sofos svetainėje, kaip visi, atsakė Saulius. Jis jau suaugęs.
Viltė tyliai nukosėjo:
Galima pastatyti sulankstomą krėslą. Ar mažą sofutę dabar būna siaurų.
Saulius norėjo pasakyti, kad problema ne krėslas. Problema, kad Austėja laiko šį kambarį tarsi pažadą, kurio jis niekada nedavė.
Jis pagriebė kitą maišą. Viduje senos striukės, šalikai, pledai. Išvyniojęs rado maišiuką su įrankiais: plaktukas, atsuktuvai, ruletė, dėžutė su medsraigčiais.
Čia mano, su džiaugsmu dėl pagaliau sava dalyko ištarė jis.
Austėja palinksėjo.
Tą paliekam. Ištarė taip, tarsi padarydama nuolaidą.
Viltė tuo tarpu kampe rado sulankstomą staliuką, bandė jį išlankstyti.
Kliba, tarė ji.
Išmesti, atsakė Saulius.
Austėja staiga:
Palauk. Jis dar
Dar ką? Saulius atsisuko. Dar galėtų stovėti ir kaupti dulkes? Auste, mes ne muziejus.
Žodžiai išsprūdo, ir jis iškart pasigailėjo. Austėja nuleido akis ir ėmė krauti į dėžę knygas, nežiūrėdama į pavadinimus.
Aš ne muziejus, tyliai ištarė ji. Aš tik
Ji nutilo. Saulius pastebėjo, kaip suvirpėjo jos pirštai, kai uždarė dėžę. Jis norėjo prieiti, bet tuo metu Viltė iš už lentynos ištraukė plokščią kartotinę segtuvą.
Čia dokumentai, tarė ji. Nežinau, kur dėti.
Segtuvas buvo su virvelėmis. Saulius atrišo, viduje gulėjo laiškai ir kelios nuotraukos. Ant viršutinio laiško buvo Austėjos raštas, bet adresuotas ne jam.
Saulius pajuto, kaip delnai staiga atvėso.
Kas čia? paklausė jis.
Austėja pakėlė galvą. Akimirkai veide pasirodė nuovargis, po to lyg būtų užsidėjusi kaukę.
Seni dalykai, atsakė ji.
Kam? Saulius laikė laišką tarsi karštą angliuką.
Viltė, supratusi, kad pakliuvo ne ten, kur reikia, atsitraukė link durų.
Eisiu gal arbatos užpilt, pasakė ji ir išėjo.
Saulius liko su Austėja kambaryje tarp dėžių ir dulkių, ir staiga suprato, kad remontas jau prasidėjo tik ne ant sienų.
Čia nuo Andriaus, ištarė Austėja, nelaukdama klausimo. Tu jį prisimeni.
Saulius prisiminė. Andrius buvo jos anuometinis studijų draugas, su kuriuo susitikinėjo dar iki pažinties su Sauliumi. Vėliau jie susituokė, susilaukė Gyčio, gyveno kaip visi. Andrius kartais iškildavo pokalbiuose, vos ne kaip praeities vardas be jokio svorio.
Kam tai laikyti čia? paklausė Saulius.
Austėja nuleido pečius.
Nes negalėjau išmesti. Nes tai dalis manęs.
Ir laikai čia, kambaryje, kurio neliestame, tarė Saulius. Kaip viską, kas nebaigta.
Austėja priėjo arčiau, pagriebė segtuvą iš jo rankų.
Liaukis vaidinti, kad esi tobulas, tyliai tarė. Tavo dėžėje taip pat guli paraiška išvykimui, kurios taip ir nepateikei. Mačiau.
Saulius sumirksėjo.
Kokia paraiška?
Dėl darbo Vilniuje. Spaudei, pasirašei ir paslėpiai. Austėja kalbėjo ramiai, bet tame buvo kažkas aštraus. Irgi vėliau.
Saulius pajuto, kaip kyla pyktis, o kartu ir gėda. Jis tikrai kadaise norėjo išvažiuoti, kai darbe buvo blogai. Vėliau pagerėjo, paskui išsigando keisti.
Tai kita tema, pasakė jis.
Ne, papurtė galvą Austėja. Tai tas pats. Viską kaupiam čia tu planus, aš baimes.
Saulius pažvelgė į neuždarytą dėžę su Gytio sąsiuviniais.
Ir Gytį, pasakė jis.
Austėja staigiai įkvėpė.
Negalima.
Aš ne apie jį, pakėlė rankas Saulius. Apie mus. Laikom jam vietą, it jis mažas. O jis gyvena savo gyvenimą.
Austėja atsisėdo ant krašto čiužinio, kurio dar nebuvo patraukę. Čiužinys surąžo.
Manai, nesuprantu? paklausė. Suprantu. Bet jei paleisiu, bus tuščia.
Saulius atsisėdo priešais, ant dėžės: kieta, nepatogu.
Man irgi tuščia, tarė. Tik aš dėl to nelaikau tų laiškų.
Austėja pažiūrėjo į segtuvą ant kelių.
Manai, čia apie Andrių? paklausė. Ne apie jį. Tai apie tai, kad kažkada galėjau būti kitokia. Kartais baisu pagalvoti, kad gyvenau ne taip. Ne todėl, kad tu blogas. Gyvenimas eina.
Saulius tylėjo. Jis staiga išvydo Austėją ne kaip žmoną, kuri užsispyrusiai saugo jo kambarį, o kaip moterį, kuri bijo pripažinti, kad daug kas nebegrįš.
Koridoriuje pasigirdo žingsniai. Viltė grįžo su puodeliais, pastatė juos ant palangės.
Nežinau, kur dėti segtuvą, tarė, spūstelėdama į segtuvą. Gal į spintą?
Austėja pakėlė akis.
Vilte, netikėtai ryžtingai ištarė ji, tu neprivalai mūsų gelbėti.
Viltė minutei sustingo, paskui linktelėjo.
Ir negelbstiu aš čia irgi gyvenu. Norisi žinoti, kas laukia.
Saulius pažvelgė į ją. Viltė stovėjo prie durų, nugarą ištiesusi, o rankų pirštai suspausti, net nutirpusios. Ir jam staiga pasidarė aišku, kad Viltė irgi laukė šio kambario pokyčių. Gal laukė, ar bus paprašyta išeiti, kai tikrasis gyvenimas grįš.
Tvarkome kambarį, Saulius rinko žodžius. Ne tam, kad kažką išstumtume. Tam, kad gyventume.
Austėja atsistojo.
Darom šitaip, tarė. Šiandien apsisprendžiam, kas čia bus. Ir ko nebebus.
Saulius palinksėjo.
Darbo kambarys, pakartojo, jau daug švelniau. Bet ir vieta svečiui. Kad Gytis galėtų užsukti. Ir kad Viltė, jei norės ramybės, galėtų užsidaryti.
Viltė pakėlė akis.
Man nereikia užsidaryti, tarė ji. Po akimirkos tyliai pridėjo: Kartais norisi tiesiog ramiai pabūti.
Austėja paėmė ruletę iš įrankių maišiuko.
Matuojam, tarė ji. Jei pastatyti stalą prie lango, o sofutę palei sieną
Saulius stebėjosi, kaip greitai ji ėmėsi veiksmų. Bet jis žinojo: Austėja visada gelbėjosi žingsniais čia ir dabar.
Jie pradėjo tvarkyti. Saulius nešė į koridorių maišus su drabužiais. Austėja rūšiavo knygas: dalį į dėžę atiduoti, dalį į svetainės lentyną. Viltė dėjo stiklainius ir dangtelius į maišus gal prireiks.
Tikrai nereikės, tarė Saulius.
Prireiks, paprieštaravo Austėja. Uogienėms.
Tu gi nevežei uogienės jau dvejus metus, pasakė Saulius.
O gal šįmet virsiu. Jei bus kur laikyti.
Saulius nutylėjo. Jis suprato: ginčas dėl stiklainių ne apie stiklainius.
Vakare pažvelgęs į grindis, jau matė linoleumą. Jis buvo senas, vietomis išsipūtęs. Kampe rado nuotraukų dėžę. Austėja atsisėdo ant grindų ir ėmė jas vartyti.
Saulius prisėdo šalia.
Paliekam? paklausė.
Taip. Bet ne čia noriu, kad tai būtų pasiekiama, o ne paslėpta.
Ji atrinko kelias, padėjo atskirai. Vienoje Gytis mažas, kepurėje, skruostai raudoni. Kitoje jie abu su Sauliumi, jauni, prie pusiau pastatyto namo, kuris tuomet atrodė kaip ateitis.
Saulius pasiėmė nuotrauką, apžiūrėjo.
Tada galvojom, kad viskas bus aišku, tarė.
Austėja šyptelėjo lūpų kampučiu.
Galvojom, kad visko užteks: jėgų, laiko, atsarginio kambario.
Viltė iš koridoriaus atitempė lagaminą.
Trukdo praėjimui, pasakė. Ką darysim?
Austėja pažvelgė į lagaminą, paskui į Saulių.
Atidarom, tarė.
Saulius iš stalčiaus išlupo reples, ištiesino vielą. Spynelė trakštelėjo. Lagaminas atsidarė sunkiai tarsi priešintųsi.
Viduje mamos daiktai: skarelės, senas albumas, keli laiškai ir apačioje tvarkingai sudėtas vaikiškas apklotėlis.
Austėja suspaudė apklotėlį ir stipriai prispaudė prie krūtinės, užsimerkė.
Čia mano, pasakė. Mane iš gimdymo namų taip parsivežė.
Saulius pajuto, kaip jį paleido kažkokia įtampa. Jis tikėjosi rasti ką nors sunkiai pakeliamo, o rado paprastą prisiminimą.
Paliekam? paklausė.
Austėja palinksėjo.
Tik ne visą lagaminą. Padarom mažą dėžutę ir padėsim aukščiausioje lentynoje. Kad prisimintume, bet toliau negyventume.
Viltė atsargiai:
Gal užrašyti vėliau aiškiau bus.
Saulius pažvelgė į Austėją. Ji palinksėjo.
Užrašysim. Mamos. Ir gana.
Jie sudėjo į dėžę apklotėlį, albumą, keletą laiškų. Likusius daiktus Austėja dar kartą peržiūrėjo dalį atidėjusi išnešimui. Saulius matė, kaip jai sunku, bet ji darė tai be ašarų, lėtai.
Kai dėžė buvo paruošta, Saulius pastatė ją ant kopėčių aukščiausios lentynos. Lentyna dabar stovėjo prie tolimesnės sienos ir turėjo tapti atsiminimų kampu, kaip pasakė Austėja. Žemiau atsiras vietos dokumentams ar sezoniniams daiktams ne daugiau.
Taisyklė, tarė Austėja, įsitaisę atsigulti ant grindų. Jei ką nors čia padedam, užrašom ir pasidomim. Po metų peržiūrėsim.
Saulius nustebo.
Terminą?
Taip. Kad kambarys nevirstų pelke. Ir dar: kas nori kažką dėl viso pikto paslėpti, pasako garsiai, kodėl. Neslepia.
Viltė tyliai papildė:
Ir pasitaria su kitais.
Saulius palinksėjo.
Sutinku.
Kitą dieną Saulius nuėmė seną linoleumą, suvyniojo ir išnešė į konteinerį. Nuo rankų skaudėjo, nugara traukė, bet galvoj buvo kažkokia ramybė. Austėja glaistė sienas, nosyje balti dulkės. Viltė plovė langą ir palangę, nuvalė senus nešvarumus.
Vakare jie pakabino naują šviestuvą. Saulius stovėjo ant kopėčių laikė laidus, Austėja paduodavo izoliaciją, Viltė laikė prožektorių, nes kambary dar nebuvo šviesos.
Įjunk, pasakė Austėja.
Saulius perjungė automatą skydelyje. Šviesa užsidegė tolygi, nemirksėdama. Kambarys tapo kitu ne atsarginiu, o tiesiog kambariu.
Įnešė stalą prie lango. Saulius pastatė ant jo nešiojamą kompiuterį, kuris anksčiau keliaudavo po virtuvę. Austėja atvežė siaurą sofutę, kuri išsiskleidžia. Viltė pastatė ant lentynos stalinią lempą šalia Mamos dėžės.
Saulius išnešė paskutinį šiukšlių maišą. Laiptinėje sustojo, įsiklausė. Butas tylėjo, bet nebuvo tuščias. Grįžo, užvėrė duris ir pamatė Austėją naujame kambaryje. Ji stovėjo prie lango ir žiūrėjo į stalą.
Na, paklausė jis.
Austėja atsisuko.
Panašu į gyvenimą, atsakė ji.
Viltė, eidama pro šalį, stabtelėjo tarpduryje.
Jei Gytis atvažiuos, tarė, užleisiu vietą.
Austėja palingavo galva.
Nereikia užleisti. Tai nebe jo ir nebe mūsų. Tai bendra. Pažvelgė į Saulių. Jeigu kas nors norėtų išvažiuoti ar pasilikti kalbėsimės. Nebeslėpsim.
Saulius nuėjo prie jungiklio ir išjungė šviesą koridoriuje, palikdamas šviesą kambaryje. Pažvelgė į lygų šviesos ratą ant grindų, į stalą prie lango, į sofutę, į tvarkingą dėžę aukščiausioje lentynoje.
Sutarėm, tarė jis.
Austėja linktelėjo ir, išeidama, dar pastūmė lentynoje lempą, kad stovėtų tvarkingai. Tai buvo mažas gestas, bet jam jautėsi kažkas naujo: jau ne praeities saugojimas, o rūpestis tuo, kas bus rytoj.
