Išdrįsti žengti
Mygtukas Siųsti teatre studijos svetainėje atrodė mažas, o Nijolės delnai šlapavo taip, lyg laikytų ne kompiuterio pelę, o svetimą ranką. Anketoje ji sąžiningai parašė: 55 metai. Patirtis mokyklos vaidinimai, skaitymai tėvų susirinkimuose. Skiltyje tikslas pirmiausia įrašė sau, ištrynė, surinko trokštu išmokti kalbėti garsiai. Tik tada paspaudė.
Po minutės atskriejo laiškas: nurodytas adresas ir laikas. Nijolė užvėrė nešiojamąjį kompiuterį taip, tarsi tai galėtų panaikinti jos žingsnį, ir nuskubėjo į virtuvę. ten plovėsi kalnas indų, ant viryklės vėso barščiai. Norėjo automatiškai griebti kempinę, bet sustojo.
Vėliau, ištarė pusbalsiu. Išgirdusi savo balsą, nejaukiai nuščiuvo, it kas svetimas būtų išgirdęs.
Apie savo sprendimą Nijolė niekam neprasitarė. Darbe, buhalterijoje, ir taip netrūko kalbų: kas ką pasakė, kas kaip pažiūrėjo. Namuose sūnus, vyras, anyta telefonu, viskas pažįstama, reikalaujama. Nijolė bijojo, kad vos ištars: Einu į sceninės kalbos studiją, pasipils klausimai, pašmaikštavimai, patarimai. Blogiausia būtų gailestingas žvilgsnis: Kam tau to reikia?. Juk ji pati sau taip ilgai sakydavo.
Tą vakarą, laikydamasi nurodymų, Nijolė išlipo iš Vilniaus metro ir ilgai ieškojo reikiamo namo, nors adresas buvo aiškus. Eidama lėtai, vis tikrino rankinę: pasas, užrašų knygutė, buteliukas vandens. Laiptinėje teko priglusti prie sienos kažkas leidosi su vaikišku vežimėliu. Širdis daužėsi, lyg vėluotų į egzaminą.
Studija buvo antrame aukšte, už durų su užrašu Kūrybos dirbtuvės. Koridoriuje, išrikiuoti kėdės, ant sienų senų pasirodymų afišos. Nijolė nusivilko paltą, pasikabino, veidrodyje pasitaisė plaukus. Pilkuma ties smilkiniais atrodė per ryški mechaniškai paglostė, lyg galėtų paslėpti.
Klasėje susirinkę apie dešimt žmonių. Vieni juokėsi, kiti vartė lapus. Vadovė, žema moteris trumpais plaukais, prisistatė Danguolė Jankauskienė ir paragino visus stotis į ratą.
Šiandien dirbsim su balsu. Ne garsumas svarbu, o atrama, ištarė. Kvėpuojam. Nesiteisinam.
Žodis nesiteisinam Nijolės krūtinę suspaudė. Pastebėjo, kad jau ruošiasi sakyti: Aš tik trumpam, pasidairyt. Bet užuot prabilusi, ramiai įsistojo į ratą.
Pirmas pratimas paprastas: įkvėpti, ilgas iškvėpimas per ssss, paskui per žžžž. Nijolė stengėsi nežiūrėti į kitus, bet vis tiek pastebėjo: šalia stovėjo gal dvidešimtmetė mergina ryškiais nagais ir taisyklinga laikysena, kiek toliau vyras su sportiniu džemperiu, pasiruošęs bet kada išsitiesti. Nijolė jautėsi svetima, tarsi įsibrovusi į kitų šventę.
Dabar kiekvienas pasako savo vardą ir vieną frazę, pašnekino Danguolė Jankauskienė. Bet nešnibždėkite.
Kai atėjo Nijolės eilė, liežuvis prilipo gomuriui.
Nijolė, atsiduso. Ir iškart pridūrė: Atsiprašau, aš
STOP, švelniai, bet griežtai tarė vadovė. Šiandien šito žodžio nevartojam. Pasakyk dar kartą. Tik vardą.
Nijolė nurijo seilę.
Nijolė.
Staiga išgirdo: jos balsas visai ne toks plonas, kaip atrodė. Jis buvo žemas, kiek prikimęs, bet gyvas. Ir dėl to pasidarė ir baisiau, ir lengviau vienu metu.
Po užsiėmimo Danguolė Jankauskienė priėjo:
Ateikit į kursą, tarė. Turite savitą tembrą. Ir įprotį slėptis. Su tuo ir dirbsime.
Nijolė linktelėjo, tarsi tai būtų apie kitą žmogų. Lauke išsitraukė telefoną, kad parašytų vyrui, jog pavėluos, ilgai rinko žodžius. Galiausiai išsiuntė trumpą: Būsiu vėliau, užsiėmimas. Nieko daugiau.
Kitą savaitę prasidėjo repeticijos. Nijolė atsispausdino tekstą, skirtą pirmajam pasirodymui: šiuolaikinės prozos ištrauką, trumpą monologą apie moterį, kuri mokosi sakyti ne. Skaitė virtuvėje, kol virė makaronai, nuolat susipainiojusi tarp eilučių, pamiršdama žodžius, nurydama galūnes. Pyko ant savęs, lyg ant netikusio vaiko.
Ko tu ten murmuri? paklausė sūnus, įkišęs galvą.
Nijolė krūptelėjo ir greitai užvertė lapą.
Nieko. Dėl darbo.
Žodis darbas buvo įprasta priedanga. Gėda slėptis nuo sūnaus, bet dar baugu prisipažinti.
Repeticijose Danguolė Jankauskienė statė visus prie mikrofono po vieną. Mikrofonas ant stovo, laidas nuvingiuoja iki kolonėlės. Nijolė jo bijojo beveik taip pat, kaip ir žmonių. Įsivaizdavo, kad jos balsas išsklis per salę, kiekvienas virpėjimas taps ryškesnis.
Nereikia siekti mikrofono, pasakė vadovė. Jis pats ateina pas tave. Stovim tiesiai. Kvėpuojam į nugarą.
Nijolė pabandė. Pavyko sunkiai: pečiai kildavo, kvėpavimas išsiderindavo. Šoninė jauna mergina skaitydavo lengvai, tarsi šnekėtų su drauge. Nijolė savyje girdėjo mintį: Man per vėlu. Atrodau juokingai. Ir nė nenorėdama viduje teisinosi.
Po repeticijos priėjo moteris, maždaug tokio amžiaus kaip Nijolė, su tvarkingu uodegėle ir pilku megztiniu.
Gerai laikot pauzes, tarė. Aš Giedrė. Taip pat labai bijojau mikrofono maniau, jis mane išduos.
Nijolė pirmą kartą tą vakarą nusišypsojo.
Jis ir išduoda, tyliai pasakė.
Taip, sutiko Giedrė. Bet ne taip, kaip mes manom.
Drauge išėjo į gatvę, nuėjo iki stotelės. Giedrė pasakojo, kad dirba poliklinikoje, čia atėjo po sunkios žiemos kai viduje viskas tapo tarsi švininė vata. Nijolė klausytojosi ir jautė, kaip kažkas manyje tirpsta. Ne draugystė, dar ne, bet galimybė nebūti vienai.
Po keleto užsiėmimų nutiko nemaloni akimirka. Nijolė skaitė savo kūrinio ištrauką, stengėsi kvėpuoti taisyklingai. Viduryje užstrigo, nors namie mokėjo mintinai. Sukluso tyla.
Na, atmintis matyt jau nebe ta, sumurmėjo vyras su sportiniu džemperiu, ne per garsiai, bet kad visi girdėtų.
Nijolę nuplovė karštis per veidą. Norėjo ką aštraus atkirti, bet vietoje to automatiškai nusišypsojo, kaip pripratusi.
Būna, sumurmėjo.
Danguolė Jankauskienė pakėlė ranką.
Būna visiems, pasakė. Ir jaunesniems. Čia amžiaus nekomentuojam. Dirbam.
Vyras gūžtelėjo pečiais. O Nijolė galvojo tas įprotis šypsotis, kai žeidžia irgi jos balso dalis. Tiksliau, tylėjimo.
Tą vakarą namie vėl atsivertė tekstą ir bandė skaityti, kol vyras žiūrėjo reportažus. Jis paklausė:
Ką, eilėraštį mokaisi?
Nijolė sustingo. Burna išdžiūvo.
Ne. Užsirašiau į pamokas. Bus pasirodymas.
Vyras atitraukė akis nuo televizoriaus, įdėmiai į ją pažiūrėjo.
Pasirodymas? perklausė be pašaipos.
Nijolė laukė kokio juoko, bet jis tik linktelėjo.
Jei tau reikia eik. Tik labai nesusinervuok.
Žodžiai paprasti, be džiugesio, bet Nijolė pajuto palaikymą pačioje toje buityje. Ne tu šaunuolė, ne didžiuojuosi, o leidimas nesiteisinti.
Repeticijos buvo sunkios. Nijolė kėlėsi pusvalandžiu anksčiau, kad galėtų atlikti kvėpavimo pratimus, kol namai tylūs. Stovėdavo prie lango, delnai ant šonkaulių, skaičiuodavo įkvėpimus. Kartais užkosėdavo, kartais juokdavosi iš savęs. Užrašų knygelėje pasirodė rašteliai: neįtempti žandikaulio, pauzė po ne, žiūrėti į salę, ne į grindis.
Vieną repeticiją Danguolė Jankauskienė paprašė įsivaizduoti: pirmoje eilėje sėdi žmogus, kuriam nori kalbėti.
Nijolei iškart iškilo anytos veidas. Paskui viršininkės. Galiausiai save veidrodyje, su ta šypsena, kuria slėpė viską. Nuo to rankos sudrebėjo.
Nereikia visiems, pastebėjusi ištarė vadovė. Pasirinkit vieną. Ir jam kalbėkit.
Nijolė pasirinko save. Buvo keista ir baisu: tarsi pirmąkart pripažino, kad ir ji pati žmogus pirmoje eilėje.
Pasirodymo diena atėjo netikėtai greitai. Nijolė atsibudo anksti, nors žadintuvas dar neskambėjo. Skrandyje šalta ir tuščia. Atsikėlė, nuėjo į virtuvę, prisipylė vandens, gurkšnojo mažais gurkšniais. Tekstas ant stalo, perlenktas pusiau. Išskleidė vidurio neprisimena, tarsi ten balta dėmė.
Atsisėdo, prispaudė delnus prie smilkinių.
Neisiu, pagalvojo. Mintis tokia saldi, kaip pažadėta gelbėjimosi virvė. Gal sakys, susirgo. Gal sugalvos neatidėliotiną reikalą. Nieko baisaus.
Bet tada įėjo vyras, dar mieguistas.
Ko taip anksti? nustebo.
Nijolė pažvelgė ir netikėtai pasakė tiesą.
Bijau. Pamiršiu.
Jis papurtė galvą, paėmė lapą nuo stalo.
Skaityk man, pasiūlė. Kaip išeis.
Norėjo atsisakyti, bet jau stovėjo. Skaitė tyliai, klysdama, sustodama. Vyras netaisė. Tik vienoj vietoj, kai Nijolė vėl pradėjo teisintis, kilstelėjo antakius.
Juk mokotės nenaudot to žodžio, priminė.
Nijolė šyptelėjo.
Taip. Matau, net namie nesiseka.
Pavyks, padavė lapą. Vis tiek nueisi.
Studijoje prieš pasirodymą buvo ankšta. Koridoriuje čežėjo kostiumų maišeliai, kažkas tvarkė apykaklę, kiti šnibždėdami kartojo tekstą. Nijolė savo tekstą laikė segtuvėlyje bijojo susilamdyti. Pirštai šalti, nors aplinkui šilta.
Giedrė priėjo, padavė vandens buteliuką.
Atgerk. Ir dabar neskaityk, pasakė švelniai. Nebėra kada mokytis. Dabar reikia kvėpuoti.
Nijolė linktelėjo, padėjo segtuvėlį į rankinę, ją laikė ant kėdės prie sienos, užsegė užtrauktuką. Svarbu žinoti, kad daiktai vietoje, kad turi kur grįžti.
Salėje apie penkiasdešimt žmonių. Maža scena, juodas užtrauktas uždanga, du prožektoriai. Mikrofonas vidury. Nijolė išėjo už kuliso, pažiūrėjo į salę ir iškart pasigailėjo veidai, susilieję į pilką masę, bet per tarpą pastebėjo pažįstamus: vyras, prie praėjimo, šalia sūnus, netikėtai atėjęs. Tai sudavė bangą bijojo ir džiaugėsi kartu.
Negaliu, sušnabždėjo Giedrei.
Gali, atsakė ramiai. Žiūrėk į mane. Aš būsiu šone.
Danguolė Jankauskienė priėjo, uždėjo ranką ant peties.
Nereikia būt tobula, pasakė. Svarbu būti gyva. Išeini, įkvėpi, sakai pirmą sakinį. Toliau tekstas pats ves.
Nijolė užmerkė akis. Burnoj sausa, liežuvis svetimas. Įkvėpė, kaip mokė, be pečių, plaučiai užpildė šonkaulius. Ne stebuklas, o fizika bet fizika ją laiko.
Ją pakvietė. Nijolė išėjo. Grindys kietos, slidesnės. Priėjo prie mikrofono, sustojo per delno plotį. Šviesa bado akis, tamsioje žiūrovų salėje mažiau žvilgsnių padeda.
Atvėrė burną ir sekundę negalėjo pradėti. Galvoje tuščia. Nijolė pamatė pirmoje eilėje vyrą, jo rankas ant kelių, ramų veidą. Sūnų, kuris žiūri ne į telefoną, o į ją. Staiga pajuto: iš jos nesitiki tobulumo. Jie tiesiog yra.
Esu pripratusi kalbėti tyliai, ištarė Nijolė pirmą frazę. Balsas virpėjo, bet skambėjo.
Tada užplūdo. Nekartodama žodžių mintinai, sakiniai dėliojosi. Vieną kartą supainiavo tvarką, sekundę širdis prapuolė. Nijolė sustojo, įkvėpė ir pasakė mintį savaip. Niekas neprunkštelėjo, nesijuokė. Salėje buvo tyla ji ne slėgė, o klausė.
Kai priėjo vietą su ne, padarė pauzę, kaip pasižymėjo sąsiuvinyje. Pirmą sykį nesišypsojo, kad suminkštintų. Tiesiog ištarė.
Pabaigoje žengė atgal, neužmiršusi, kad mikrofonas ant stovo, rankų nereikia slėpti. Plaštakos drebėjo, bet laikė atvirai. Kramptelėjo trumpai.
Plojimai nebuvo gausūs, bet šilti gyvi. Kažkas pasakė: Ačiū, ir Nijolė tai aiškiai išgirdo lyg žodis būtų skirtas jai.
Užkulisiuose atsirėmė į sieną. Keliai minkšti, kaip po ilgos laiptais į kalną. Giedrė apkabino trumpai, draugiškai.
Tu išėjai, pasakė.
Nijolė linktelėjo. Norėjosi verkti, bet ašarų nebuvo. Tik jausmas: pagaliau atsistojo ten, kur visada eidavo aplink.
Po pasirodymo visi ilgai rinkosi: kas daiktų ieškojo, kas fotografavosi. Nijolė nuėjo prie kėdės, pasiėmė rankinę, ištraukė segtuvą. Lapas kiek sulamdytas, kamputis užlenktas. Perbraukė per popierių pirštais ir suvokė nenori jo iš karto mesti lauk. Tebūnie liudijimas, kad tai įvyko.
Vyras ir sūnus priėjo koridoriuje.
Viskas normaliai, sakė sūnus, bandydamas būti abejingas, nors akys blizgėjo. Iš tikrųjų įdomu.
Vyras linktelėjo.
Skambėjai. Ne kaip virtuvėje.
Nijolė trumpai kvatojo.
Virtuvėje visada skubu, tarė. Ir pridūrė, dar nespėjusi išsigąsti: Noriu tęsti.
Išėjo į lauką. Nijolė užsisegė paltą, sureguliavo šaliką. Viduje vis dar drebėjo, bet ne iš baimės kūnas prisiminė: ji žengė.
Kitą dieną Nijolė atėjo į studiją anksčiau užsiėmimų. Koridoriuje tuščia. Prie administratoriaus stalo gulėjo prašymų blankai, užpildė: Lankysiu kitą pakopą. Skiltyje tikslas daugiau nieko neieškojo. Parašė paprastai: Kalbėti.
Kai Danguolė Jankauskienė išėjo iš kabineto, Nijolė pakėlė akis.
Aš lieku, tyliai ištarė.
Gerai, atsakė vadovė. Rinkitės naują tekstą.
Nijolė pasiėmė segtuvėlį, priglaudė prie krūtinės. Eidama į salę, pastebėjo: nepasiteisino nei karto. Tai buvo mažas, beveik nematomas pokytis, bet viduje skambėjo garsiau nei bet kokie plojimai.
