Mano vyro giminės visada buvo šiek tiek keistos. Galėjau didžiuodamasi pasakyti draugams, kad jie niekada nesikišo į mūsų šeimos reikalus ir visuomet elgėsi su manimi kaip su savarankišku žmogumi tai labai vertinau. Tačiau turiu ir dėl ko pasiskųsti: jie rimtai tiki, kad viską turi pasiekti savomis jėgomis, nors patys yra turtingi ir paveldėjo nemažą turtą iš savo giminės. Nors suprantu savarankiškumo vertę, kartais norėčiau, kad jie padėtų, ypač kai jau esame viena šeima.
Jie turi dar du butus Vilniuje, kurių nenaudoja, nes neseniai juos renovavo, bet kai užsiminėme, kad mielai juose apsigyventume, tiesiog mus ignoravo. Dėl to mūsų šeima nuolat keliauja iš vieno nuomojamo buto į kitą. Mano tėvai gyvena kaime ir neturi daug pinigų, tad negali mums finansiškai padėti. Atrodo, kad taupyti savam butui mums praktiškai neįmanoma su dabartinėmis pajamomis. Uždirbame tiek, kad vos galim sumokėti nuomą ir pasirūpinti būtiniausiais poreikiais beveik nieko nelieka nei santaupoms, nei laisvalaikiui.
Bandydama perteikti mūsų sunkią situaciją anytai, dažnai užsimindavau ir skųsdavausi, kaip nestabiliai gyvena mūsų vaikai dėl nuolatinio persikraustymo ir pinigų trūkumo. Anyta reagavo labai šaltai priekaištavo, kad vaikai dar per maži, ir tikino, jog atsakingi žmonės pirmiausia rūpinasi savo turtu. Mane skaudino jos atmestinis požiūris ir kaltinimai, kad esame patys kalti dėl savo bėdų.
Sunku nuspręsti, kaip elgtis nenoriu sugadinti santykių su vyro šeima, tačiau liūdina, jog jiems jų nuosavybė atrodo svarbesnė už jų pačių anūkus. Kartais jie padeda, prižiūri vaikus, bet ateityje nežinau, kaip išlaikyti normalius santykius. Akivaizdu, kad jiems jų patogumas svarbiau už sūnaus šeimą.
Tiesa, suprantu, jog jie jau senyvo amžiaus ir galbūt pats gyvenimas privers juos prašyti mūsų pagalbos. Gal tuomet jie pajus, ką reiškia sunkumai, su kuriais mes kovojame, ir taps supratingesni. Kol kas lieku nežinioje, kaip tvarkytis su šia sudėtinga padėtimi noras išlaikyti artumą nuolatos susikerta su nusivylimu dėl jų abejingumo anūkų gerovei.
