Prieš daugelį metų, kai su vyru dar tik pradėjome bendrą gyvenimą, nuomavome mažą butą Vilniuje. Gyvenimas ten buvo išties nelengvas. Senamiesčio kiemuose girdėjome, kaip kaimynai vis bumbėjo, primindami, jog esame tik laikini gyventojai ir turėsime palikti šią vietą. Net ir buto savininkė, mamos draugė, dažnai rūpestingai stebėjo, ar viskas laikoma tvarkingai. Jei kas nors nebuvo padaryta pagal jos norus, iškart kildavo nemalonus ginčas.
Nuolat svajojome apie savo kampelį, gal net apie nuosavą gyvenamą plotą, tačiau finansų tam neužteko. Nuomos mokestis ir kiti būtini išlaidos kas mėnesį merkė didžiąją dalį mūsų atlyginimų, kurie buvo litais, ne eurais kaip šiandien. Tėvai nuolatos ragino taupyti pinigus nuosavam butui, tačiau tai buvo nemenkas iššūkis. Mama uoliai sekė mūsų išlaidas, vis klausdama, ar tikrai būtina pirkti naują drabužį ar suvenyrą. Kartu su vyru taupėme kiek galėjome naujų drabužių nesipirkome ir nešiojome tai, ką turėjome.
Mano mama ir vyro mama abi buvo butų savininkės ir tikėjosi, kad mes patys susitaupysime, jog galėtume įsigyti nuosavą gyvenamą vietą. Deja, nė viena iš jų nebuvo linkusi padėti finansiškai ar suteikti savo namus mums laikinai. Jos sakydavo, kad taip mokome savarankiškumo, tačiau jautėmės jau patys užtektinai gyvenimo patirties sukaupę ir norėjome bent truputį jų paramos. Gaila būdavo matyti, kad mūsų broliai ir seserys butus gavo kaip dovaną, o mes turėjome taupyti centą po cento. Dažnai apimdavo liūdesys ir kartais net apmaudas nejautėme, kad taip turėtų būti. Vis norėjosi, kad tėvai suprastų mūsų sunkumus ir šiek tiek padėtų, bet jų širdys buvo kietos. Šie prisiminimai mano širdyje išliko iki šiol, kaip kažkas, kas formavo mano stiprybę ir atkaklumą, tačiau norėčiau, jog tada būtume jautę daugiau supratimo ir pagalbos iš mūsų artimųjų.
