Ši istorija nutiko daug metų atgal, kai laikai buvo kitokie, o žmonės dažniau ieškodavo ryšio vienas su kitu. Vieną lietingą vakarą, eidamas iš Vilniaus oro uosto, į kurį buvo lydėjęs mamą, Dovydas įstrigo atmintyje. Važiuodamas namo tuščiu keliu per rudenišką darganą, jis pastebėjo merginą ant plento krašto, permirkusią iki siūlo galo. Sustojęs, jis pasiūlė jai pagalbą. Mašinoje Dovydas uždėjo savo šiltą švarką ant merginos pečių.
Mergina, kurios vardas buvo Austėja, tyliai prasitarė, kad jos tėvas pakėlė prieš ją ranką. Sunkios nakties akivaizdoje ji paprašė Dovydo nuvežti ją į geležinkelio stotį, kur galėtų bent trumpam prisiglausti ir ramiai apmąstyti, ką daryti toliau. Tačiau Dovydo sąžinė neleistų palikti jos likimo valiai, todėl pasiūlė jai laikinai apsistoti jo namuose.
Taip Austėja ir apsigyveno pas Dovydą. Praėjo trys mėnesiai, pripildyti paprastų džiaugsmų. Ir vieną rytą, kai saulė dar tik kilo virš Nemuno, Austėja pasijuto prastai. Paaiškėjo, kad ji laukiasi. Iš pradžių Dovydui sunku buvo suvokti šią naujieną, tačiau greitai apsisprendė nėštumo nutraukimas nebuvo įmanomas. Jis pasipiršo Austėjai.
Dabar, žvelgdamas atgal, Dovydas vis dar su šypsena pasakoja visiems, kaip gardžiai gamina jo žmona ir kokia ji puiki šeimininkė. Visgi yra dalykas, kurį Dovydas slepia net nuo savęs jis niekada nėra mylėjęs moters, bet liko su Austėja iš užuojautos. Nežino, kiek ilgai truks jų santuoka, tačiau jam užtenka matyti laimingą šypseną jos veide, kiekvieną ramią vakarienę, kurią jie dalijasi jaukiame, lietuviška dvasia alsuojančiame name.
