Vieną rytą mano tėtis važiavo automobiliu į darbą ir sustojo degalinėje prisipilti kuro. Ten prie degalinės prašė pagalbos devyniolikmetė laukiatė lietuvaitė, vardu Miglė, care cerșea centų. Miglė paprašė pagalbos, însă tėtis tikino, kad neturi smulkių eurų, și se urcă į mașină să plece.
Tačiau po akimirkos tėtis persigalvojo išlipo iš automobilio ir paklausė Miglės, kaip ji atsidūrė tokioje situacijoje. Miglė pasakojo, kad susipyko su tėvais, nes jie nepritarė jos gyvenimo pasirinkimams. Ji liko nėščia ne santuokoje, todėl tėvai paprašė ją išeiti iš namų. Tėtis paklausė, ar Miglė turi darbą ar kokią nors finansinę pagalbą. Ji atsakė, kad ne.
Po to, kai truputį pasišnekėjo, tėtis nusprendė jis padavė Miglei savo vizitinę kortelę ir pasakė paskambinti kitą dieną. Miglė paskambino, ir tėtis pakvietė ją susitikti biure. Jie pasikalbėjo apie darbą, pravedė darbo pokalbį, ir po savaitės Miglė pradėjo dirbti iš pradžių ji tik atsakinėdavo į telefonų skambučius ir atlikdavo smulkias užduotis. Vėliau Miglė tapo viena iš pavaduotojų vadovų, susikūrė savo mažą šeimą ir dabar puikiai tvarkosi!
Gyvenimas parodė, kad mažas dosnumo gestas gali pakeisti ne tik vieno žmogaus likimą, bet ir suteikti prasmę mūsų pačių kasdienybei. Kartais verta išklausyti ir padėti, nes nuo to užauga ne tik kiti, bet ir mes patys.
