Seniai, dar dar aiškiai prisimenu, kaip Laimutei atrodė neįtikėtina sėkmė, kai jai pasiūlė darbą, kuris, rodės, buvo pačios svajonės pildymasis. Ji pradėjo dirbti pas turtingą vilniškę šeimą, kur jai buvo leista apsigyventi puošnioje viloje Verkiuose ir rūpintis dviem smalsiais ir linksmais penkiamečiais berniukais. Ši šeima buvo keista sutuoktiniai bendravo tarsi svetimi. Žmona, ponia Viktorija, mažai domėjosi savo vaikais, o jos vyras, ponas Mindaugas, kiekvieną akimirką brangino su sūnumis.
Praleisdama daug laiko su Mindaugu ir mažaisiais, Laimutė nepastebimai įsimylėjo, nors ir žinojo, kad jis turi žmoną. Netrukus Mindaugas pats prisipažino, kad jos pamilęs, ir pareiškė sprendimą skirtis. Jis suprato, kad jį su žmona verčia būti kartu tik vaikai, nes jai viskas visai nerūpėjo.
Laimutė liko apstulbinta, negalėjo patikėti tokia gyvenimo permaina. Ji suprato, kad santykiai su vedusiu vyru gali būti kupini didžių iššūkių, bet širdies balsas buvo stipresnis už protą. Ji blaškėsi tarp jausmų ir supratimo, kad jiems teks įveikti daug sunkumų, kol galės būti kartu.
Toliau rūpindamasi berniukais, darbuodamasi prie upės sodo viloje ir išgyvendama kasdienas su Mindaugu, Laimutė vis dažniau svarstė, ką gi atneš ateitis. Ji suvokė, kad privalo būti atsargi ir apmąstyti, kokios gali būti pasekmės įsivėlus į jausmus vyrui, kuris tebėra skyrybų procese.
Laimutės širdis buvo pilna sumaišties, tačiau ji žinojo kelias bus vingiuotas ir kupinas sunkumų. Jai reikėjo išmintingai pasverti visus pasirinkimus ir pirmiausia rūpintis savo gerove bei vaikų, kuriuos globojo, laime. Kad ir kuriuo keliu pasuks, ji vylėsi, kad gyvenimas galiausiai atves į laimę ir meilę, apie kurią slapčia svajojo kiekvieną vakarą žvelgdama į tekantį Neries vandenį.
