Renata, matematikos mokytoja, ruošėsi švęsti savo brangios draugės ir kolegės, su kuria 40 metų kiekvieną rytą kartu ėjo į mokyklą, gimtadienį. Anksti ryte Renata kruopščiai pasipuošė, išsirinko puošnią palaidinę ir dailų sijoną. Nors neseniai praūžė stipri audra, o lauke buvo pilna balų, ji nukeliavo į parduotuvę nupirkti torto ir gėlių draugei.
Einant miesto šaligatviu pro ją staigiai pravažiavo automobilis, kurį vairavo šviesiaplaukė moteris, ir aptaškė Renatą bei dovanas purvinu vandeniu. Moters žodžiai buvo užgaulūs Močiute, kur tu taip išsipuošusi eini? Jau vėlu! Močiutės tokiu metu turėtų būti namie.
Pasipiktinusi tokiu elgesiu ir nepagarba, Renata atkirto: Turiu svarbių reikalų! Gėda tau turėtų būti! Ginčas užsiplieskė, ir vairuotoja pradėjo barti Renatą, kad ši ėjo palei balas. Tuomet iš kaimyninio namo išėjo stambus, pasiturintis vyras. Pajutęs susidomėjimą triukšmu, vyras paklausė: Ar kas nors čia nutiko?
Šviesiaplaukė moteris skubiai atsakė: Ši senė dėl visko kalta, ji mane trikdo. Tačiau pamatęs Renatos veidą, vyras nušvito atpažino mylimą mokytoją ir sušuko: Renata, kaip smagu tave vėl matyti! Jis šiltai apkabino savo buvusią mokytoją, o supratęs, kad ši moteris jo darbuotoja netyčia pasielgė nepagarbiai Renatos atžvilgiu, vyras pradėjo atsiprašinėti.
Prisiėmęs atsakomybę už sekretorės elgesį, vyras liepė jai atsiprašyti ir Renatos. Nenoriai, piktai sumurmėjusi, ji ištarė: Atsiprašau. Dėl netinkamo jos elgesio vyras nusprendė ją atleisti. Tuomet padėjo Renatai grįžti namo, palaukė kol ji persirengs, o vėliau nupirko naujas gėles ir didelį tortą, kad kartu galėtų pasveikinti jos kolegę gimtadienio proga.
