Povilas grįžo namo ir turėjo stoti akistaton su nemalonia situacija žmona buvo dingusi. Namuose nesant nei žmonos, nei vienerių metų sūnaus, Povilas jautėsi nustebęs ir susirūpinęs. Pasiryžęs išsiaiškinti, kas nutiko, jis nuėjo pas kaimyną paklausti, ar šis ką nors žino apie žmonos buvimo vietą. Kaip tik tada šis kaimynas išėjo iš savo namų, ant rankų laikydamas Povilo sūnų.
Paaiškėjo, kad Povilo žmona patikėjo jų mažylį kaimynui, kol pati išskubėjo spręsti skubių reikalų. Kaimynas, turėjęs patirties su vaikais, atidžiai rūpinosi berniuku, tačiau Povilas negalėjo atsikratyti minties kas paskatino žmoną taip staigiai palikti šeimą? Nepaisant to, jis buvo dėkingas žmonai, kuri paliko kažką valgomo mikrobangų krosnelėje.
Praėjo pusvalandis, valanda, dvi, net penkios, o Povilo nerimas vis augo. Jis keletą kartų bandė paskambinti žmonai, tačiau ši neatsiliepė į daugybę jo skambučių. Valandos slinko lėtai, nerimas virto į vis didesnį susirūpinimą. Galų gale, Povilas užmigdė sūnų, laukdamas žmonos atsakymo.
Ir štai pagaliau sulaukė taip ilgai laukto skambučio. Su jauduliu paėmė telefoną ir užpylė žmoną klausimais: kur ji yra, ką veikė visą dieną? Tačiau, jo nusivylimui, žmona vengė atsakyti. Ji tiesiog pasakė, kad neketina grįžti namo ir nusprendė palikti sūnų Povilo globai visam laikui.
Sukrėstas ir nuliūdęs Povilas negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Jis laikėsi vilties, kad galbūt tai tik žiaurus pokštas, tačiau skaudi realybė nedavė ramybės. Dabar jam teko tapti vienišu tėvu, prisiimti motinos ir tėvo vaidmenį, visą gyvenimą skirti sūnaus auginimui ir rūpesčiui.
