Ilgas meilės aidas
Pasveik greičiau, suvirpėjusiu balsu sušnabždėjo moteris, stebėdama balkšvą vyro veidą.
Eglė sėdėjo ant kieto plastikinio kėdės prie ligoninės lovos, priglaudusi kelius prie krūtinės. Palatoje tvyrojo vaistų ir chloruoto vandens kvapas, o už lango jau temstant plūdo Vilniaus pilkuma. Prie lovos ruseno niūrus naktinio šviestuvo spindulys, kuris šiltai krisdavo ant išbalusio Dovydo veido.
Jis gulėjo, šiek tiek pakeltas pagalvėmis, su sugipsuota koja, padėta ant specialios atramos. Pastarąją pusvalandį Dovydas be perstojo įtikinėjo žmoną, kad viskas nėra taip baisu, kad lūžusi koja tai tik laikina ir po poros mėnesių jis vėl bėgios. Jis šypsojosi, norėjo pajuokauti, net bandė pasikelti, rodydamas, kad tikrai jaučiasi puikiai, bet Eglė matė: po ta kauke slypi nuovargis, skausmas fizinis ir dvasinis.
Ji tylėjo, klausydamasi to šviesaus optimizmo, lyg stebėtų iš arti jau pažįstamas veido bruožus, kiekvieną raukšlelę, kiekvieną šešėlio atspindį akyse. Staiga ją užliejo aiškus suvokimas nebėra prasmės slėpti savo jausmų po kasdienėmis frazėmis, gniaužyti tai, kas ją temdo iš vidaus.
Stipriai įkvėpusi, Eglė ištiesė nugarą, atsigręžė į vyrą ir švelniu, bet aiškiu balsu pasakė:
Žinai, aš tave myliu.
Paskutinis žodis užlūžo, akyse nušvito ašaros. Ji spaudė kėdės kraštą pirštais, stengdamasi jas sulaikyti, bet sūrios rasos žibėjo lyg veidrodyje, švytėdamos silpname šviestuvo švytėjime. Eglės žvilgsnis buvo toks nuoširdus, pilnas švelnumo ir nerimo, kad Dovydas akimirkai sustingo. Visi jo padrąsinantys žodžiai prarado prasmę, o apsimestinis drąsumas išnyko kaip rūkas.
Jis žvelgė į ją, jo akyse įsižiebė gležna viltis, sumišusi su neišsakomu švelnumu. Tačiau kartu su tuo į širdį įsėlino abejonė. Gal visa tai tik reakcija į jo nelaimę? Gal ji sako šiuos žodžius tik todėl, kad Dovydas šiuo metu silpnas ir bejėgis? Ši mintis privertė jį paragauti kartaus sūrio ir suklausus paklausti:
Bet tu ne dėl to sakai, kad nori nuraminti mane? Kad aš liausčiausi kartoti, jog viskas gerai?
Eglė akimirką sustingo. Gilus įkvėpimas, bandydama sutvardyti vypsnį balse, ji tiesiai žvelgdama vyrui į akis, ištarė:
Aš myliu tave.
Ir štai ašaros, kurias ji tokį ilgą laiką slėpė, sruvo lauk be sustojimo. Jos krito žemyn veidu, palikdamos drėgnas juostas, o Eglė nebe bandė jų nuvalyti.
Ilgai apie tai galvojau, pratarė ji, nedrąsiai užsikirsdama. Šiandien rytą, kai paskambino iš ligoninės man lyg žaibas pervėrė! Lėkiau čia, nejausdama nei savo kūno, įsivaizduodama patį blogiausią. Gydytojas nieko konkretaus nepasakė laukite rezultatų Ir, sėdėdama koridoriuj, supratau: aš galiu tave prarasti. Nors tai tik lūžis, nors visi sako viskas sugis, bet tą akimirką atrodė, kad galiu netekti svarbiausio savo gyvenime Ta mintis įsirėžė į širdį ir aš taip išsigandau
Egle išspaudė tik Dovydas.
Jis lėtai pasiekė jos ranką tiek, kiek leido gipsas ir švelniai paėmė ją savo delnan. Tą šilumą, švelnų pirštų prisilietimą, kaip kvietimą verkti, leisti viskam išsiveržti.
Ji giliai sukrizeno, priglaudė kaktą prie jo peties, kūnas drebėjo nuo ašarų, o Dovydas tyliai glostė jos pirštus, leisdamas išbūti tame liūdesyje.
Jis jautė, kaip jos ranka virpa, kaip kūnas vos tramdo stiklines ašaras, ir širdy gilyn, dar giliau, susigūžė švelnumas ir nerimas. Jis nebebandė jos įtikinti, kad viskas gerai visa tai prarado prasmę. Svarbiausia buvo, kad ji čia, šalia. Jos meilė tikra, gyva, nepriklausanti nei nuo gipso, nei nuo baltų sienų, nei nuo pastangų būti stipriam.
Ir tame jų tylėjime, tame paprastame prisilietime buvo daugiau tikrumo, nei žodžiais įmanoma apsakyti.
Dovydas niekada iki galo netikėjo, kad gali būti toks laimingas. Kiekvieną kartą, žiūrėdamas į Eglę, jis mintimis grįždavo į tą dieną, kai ji ištarė: taip. Ir vis dar stebėdavosi kaip visa tai įmanoma? Prieš penkerius metus jis vedė pačią nuostabiausią merginą, nors žinojo, jog širdies dalelytė ne jam. Eglė sutiko ištekėti ne iš meilės, o todėl, kad nebeturėjo kito kelio. Tačiau nei tai, nei, rodos, blankus šešėlis ant jos žvilgsnio negalėjo užtemdyti jo laimės pakako būti šalia, ir jau tai atrodė tarsi stebuklas.
Jie pažinojo vienas kitą nuo vaikystės. Gyveno tame pačiame name, toje pačioje Vilniaus gatvėje, lankė tą pačią mokyklą. Dovydas atsimena Eglę dar mažą ji buvo dešimties, kai jis išvyko į Vilniaus universitetą. Jam ji buvo kaip mažoji sesutė: nuolat prižiūrėjo, saugojo nuo kiemo berniūkščių, vaišino saldainiais sutikęs laiptinėje. Ji šviesiai juokėsi, vadino jį Dovydėliu, vėrėsi vaikiškus žaidimus, o jis draugiškai šypsojosi, patrindamas jai galvą ir eidamas savais reikalais, net neįtardamas, kad po daugelio metų būtent ši mergaitė taps svarbiausia jo gyvenimo ašimi.
Metai bėgo, jie augo ir keitėsi, gyvenimas skaidė jų kelius. Dovydas kruopščiai mokėsi, statė karjerą, kūrė stabilumą gera darbo vieta, pastovios pajamos, butas paskoloje. Viskas dėliojosi pagal planą. Grįžęs į Vilnių jau žinojo, ko siekia: prisipažinti Eglei meilėje ir paprašyti pradėti santykius. Tam ruošėsi ilgai, kūrė žodžius, spėliojo, kaip ji reaguos, ar turi vilties.
Tą dieną jis Vilniaus turguje nupirko milžinišką glėbį šviežių raudonų rožių saugojo jas lyg brangiausią gyvenimo sakramentą. Širdis plakė, delnai peršlapę, bet jis tvirtai žingsniavo prie jos durų, mintyse kartodamas pasirinktus žodžius. Jis buvo pasirengęs pasakyti, kaip ilgai apie ją galvojo, kaip skiriasi jo žvilgsnis į ją dabar, kaip nori būti ne tik vaikystės draugu, bet ir vyru, kuris su ja gyvens.
Bet kai paspaudė mygtuką prie jos durų, viskas apvirto. Duris atidarė Eglė graži, sušilusi nuo jaudulio, žibančiomis akimis. Už jos pečių stovėjo vaikinas: aukštas, užtikrintas, su šypsena, kuri Eglei akivaizdžiai patiko. Ji kiek droviai pristatė: Tai Rytis. Mes ruošiamės tuoktis.
Dovydas stovėjo su rožių glėbiu ir kažkas širdyje nutraukė viską. Jis vėlavo. Žodžiai pastrigo, šypsena išėjo santūri. Jis sumurmėjo kažką apie sveikinimus, įteikė gėles ir skubiai pasišalino, palikdamas už nugaros jų laimingus veidus ir Eglės skambų juoką…
***
Dovydas galėjo pabandyti sugriauti jų sąjungą. Turėjo galimybių žinojo Ryčio silpnąsias vietas, suprato, kaip jį lengva išvesti iš pusiausvyros, o ir konfliktų tarp įsimylėjėlių netrūko. Bet kaskart, kai galvoje gimdavo mintis įsikišti, jis sustodavo.
Eglė švytėjo laime. Žvelgė į Rytį taip, kaip niekad nežvelgė į Dovydą: su žavesiu, pasigėrėjimu, su absoliučiu tikėjimu, kad tai jos likimas. Jos šypsena pasikeitė tapo atvira, šviesi, be rūpesčio. Ji juokėsi garsiau, judėjo lengviau, lyg jos gyvenimas pagaliau prisipildė ryškių spalvų.
Ir Dovydas negalėjo. Jis negalėjo būti tas, kuris užgesins ugnį jos akyse. Negalėjo nešti atsakomybės už jos laimės griovimą net jei jam ta laimė atrodė trapilai laikina. Jis suprato argi jis turi teisę nuspręsti už ją? Jei Eglė pasirinko Rytį, taip ir turi būti.
Jis susitaikė. Ne per vieną dieną skausmingai ir iš lėto, tartum gyjant giliai žaizdai. Iš pradžių bandė save įtikinti, kad nieko nejaučia, vėliau kad su laiku pasidarys lengviau. Galiausiai tiesiog susikrovė dalykus ir antrąsyk išvyko iš Vilniaus, stengdamasis sugrįžti tik tada, kai nebebūdavo išeities.
Kiekvienas grįžimas buvo sunkus. Praeidamas pro mėgstamą kavinę ar parką, kuriame vaikystėje vaikščiojo su Egle, Dovydas nesąmoningai sulėtindavo žingsnį. Jam buvo skaudu matyti Eglę laimingą su kitu. Matyti, kaip ji eina pasikabinusi į Rytį, kaip šis ją apkabina, kaip jų juokas tik jų dviejų pasaulis. Toks kiekvienas atsitiktinis žvilgsnis ant jų laimės palikdavo kartų šešėlį Dovydo širdyje, bet jis laikėsi atstumo, nesistengdamas kištis ar priminti apie save.
Nepajėgė visiškai paleisti Eglės. Pats nesuprasdamas kodėl, retkarčiais peržvelgdavo jos paskyrą Facebook tiesiog atsidarydavo, peržiūrėdavo naujus įrašus, nuotraukas, stengdavosi suprasti, kaip sekasi. Jis nekomentavo, nespaudė patinka tik stebėjo, vis dar manydamas: gal ji dėl ko nors gailisi, gal pajus klaidą? Tačiau kaskart skaitydamas jos įrašus, Dovydas matė tik patvirtinimą Eglė vis dar laiminga.
Vis dėlto, ši keista įprotybė nenuėjo veltui. Pamažu Dovydas ėmė pastebėti pavojaus ženklus iš pradžių vos pastebimus, po to vis aiškesnius.
Pirmas signalas jos įrašai apie šeimą. Eglė, anksčiau tokia švelni su tėvais, staiga ėmė skųstis, kad jie jos nesupranta. Rašė, kad mama nepritaria pasirinkimui, kad tėtis spaudžia sąlygas, o namuose tik priekaištai. Tekstai darėsi vis emocingesni, tonas aštresnis.
Eglės mama, gilus žmogus, iškart pajuto nesmagumą apie Rytį. Ji matė, kaip šis, lyg nejučia, skiepija Eglei idėją, jog tik jis vienintelis ją supranta šeima esanti tik praeitis, kurią reikia palikti. Tačiau Eglė, apsvaigusi nuo jausmų ir stokojusi patirties, tų manipuliacijų nematė. Jai viskas atrodė kitaip: manė, kad ji tiesiog kovoja už teisę būti laiminga.
Ilgainiui konfliktai aštrėjo. Eglė vis dažniau minėjo, kad namuose nejauku, kad niekas jos nesiklauso. Daugiau laiko praleisdavo pas Rytį, tolsta nuo šeimos. Tas elgesį, rodos, skatino.
Dovydas, visa tai pastebėdamas iš šalies, jautė prieštaringus jausmus. Jam buvo gaila ir Eglės, ir jos tėvų Bet jis suvokė įsikišimas tik pablogintų reikalus. Kol Eglė besąlygiškai tiki Ryčiu, bet kokie Dovydo žodžiai atrodytų kaip bandymas apjuodinti jos mylimąjį.
Tad jis toliau kantriai stebėjo, vildamasis, kad kada nors Eglė pati pamatys tiesą.
***
Eglė vis dažniau leisdavo vakarus su draugėmis ar tomis, kurias dar visai neseniai laikė geriausiomis. Iš pradžių pokalbiai buvo paprasti: juokas, planavimas, drabužių aptarimas, savaitgalio sumanymai. Bet ilgainiui pasikalbėjimai pakrypo kita linkme.
Vieną vakarą, sėdint prie arbatos puodelio, ji netyčiomis ištarė:
Mano sužadėtinis sako, kad man nereikia dirbti. Jis nori, kad būčiau visada žvali, o darbas tik sekina.
Draugė, sukančė šaukštelį, pakėlė antakius:
Bet tau patiko darbas. Salone tave vertino
Eglė gūžtelėjo pečiais, stengdamasi atrodyti abejinga:
O Rytis nusprendė, kad to neverta. Jis mus išlaiko, o aš galiu rūpintis namais, savimi argi ne puiku?
Kitą kartą pokalbis pakrypo apie studijas. Viena pažįstama džiaugėsi apie universitetą, planus. Eglė šypsojosi, ir netikėtai tarė:
Kam tas mokslas Gerai, kad Rytis žmonos su diplomu nenori. Kolegijos užtenka. O ir laiko nėra reikia viskuo rūpintis, o vyras myli, kai esu šalia.
Pamažu vis dažniau skųsdavosi tėvais. Vieno draugės apsilankymo metu jau atvirai piktinosi:
Mano tėvai, atrodo, mano, kad jie vis dar viską man gali aiškinti! Skambinėja, klausinėja kur išėjai, ką darai. Lyg būčiau penkerių! Jie nesupranta, kad aš jau suaugusi. Rytis sako, kad normalu kurti savo gyvenimą pačiai.
Jie gi rūpinasi, atsargiai pastebėjo draugė.
Rūpinasi? pertraukė Eglė. Jie tiesiog nenori, kad būčiau laiminga. Jiems rūpi, kad viskas būtų pagal juos.
Draugų ratas siaurėjo. Tie, kas bandė paviešinti nuomonę, atkrito, kiti taip pat pasitraukė nepastebėti. Likusiems kartodavo:
Su laiku supranti, kad tikros draugystės nebūna. Kiekvienas galvoja apie naudą Galvojau, kad draugės bus visą gyvenimą. O dabar matau vos tik pradedi džiaugtis, iškart prasideda pavydas.
Ji nebe pastebėjo, kad pati atstūmė artimus Jai liko tik vienas Rytis, kuris, anot jos pačios, visuomet ją supras. Visi kiti tik svetimi, kurie nesimoko iš jos patirties.
Per trejus metus viskas pasikeitė. Eglė metė darbą: kad nereikėtų pavargti ir visada būtų geros nuotaikos. Nutraukė mokslus: nes vis tiek nereikalinga. Nustojo bendrauti su tėvais: jie negerbia mano pasirinkimo. O draugai jie dingo savaime vieni pavargo nuo nuolatinių nusiskundimų, kiti paprasčiausiai nebeskambino.
Ji liko viena. Tiksliau su žmogumi, kuris neketino vesti. Rytis gyveno kaip ir anksčiau laisvai, be įsipareigojimų, ją primindamas, jog pati pasirinko šį kelią. O Eglė, žvelgdama atgal, nebesuprato, kaip pateko į tuštumą. Viskas, kas kadaise buvo jos pasaulis darbas, mokslai, šeima, draugai dingo. Liko priklausomybė ir nuolatinis savasties ieškojimas.
Dovydas vis dėlto bandė ją įspėti. Ieškojo švelnių žodžių, kad nebūtų įkyrus, bet ir ne nutylėtų to, ką pastebėjo. Trumposiose žinutėse, retiems skambučiams jis atsargiai užsimindavo: apie jos atsiribojimą nuo tėvų, apie nebaigtus mokslus, apie vis dažnesnę kalbą tik apie Rytį.
Ar esi tikra, kad to nori? vienam pokalbiui išdrįso paklausti. Galbūt verta truputį sustoti ir pagalvoti?
Eglės atsakymas buvo trumpas, su šaltu tonu:
Dovydai, tu nesupranti. Rytis manimi rūpinasi. Jis geriau žino.
Jis aiškino, kad rūpestis jokiais būdais neturi atimti savarankiškumo, kad svarbu palaikyti ryšį su artimaisiais. Bet visi jo žodžiai lyg kristų į tuščią šulinį Eglė atsiribojo, vėliau nebeatsakė net į žinutes.
***
Praėjo pora metų. Dovydo gyvenimas tekėjo ramiai: darbas, reti susitikimai su draugais, išvykos pas tėvus. Savo šeimos jis nesukūrė neskubėjo, po Eglės istorijos instinktyviai laikė atstumą, bijodamas naujų sudėtingų santykių.
Prieš Naujuosius jis sugrįžo namo pas tėvus tradicija, kurios neatsisakė niekad. Duris lanko apelsinų ir eglės šakų kvapas, mama gamina mėgstamus patiekalus, tėvas geranoriškai burba, kad vėl per daug maisto, o pats pirmas griebiasi bandelių. Dovydas jautė, kaip nuovargis nukrenta vos prestojus pro namų slenkstį.
Prieš vakarienę jis nubėgo iki parduotuvės, trūko poros dalykų stalui. Gruodžio vakaras buvo žvarbus, bet ne priekabus; ore sukosi snaigės, o Vilniaus gatvės žėrėjo šventinėmis girliandomis. Greitai nupirkęs reikiamus dalykus, patraukė namo.
Prie namo Dovydas sustingo. Ant laiptinės palangės, susigūžusi, apkabinusi kelius, sėdėjo Eglė. Jos pečiai virpėjo, ašarų upeliai tyliai krito nuo blakstienų. Šalia stovėjo nutrintas lagaminas su nulūžusia rankena, o ant žemės narvas, iš kurio sklido raminantis, bet reiklus katės knarkimas.
Egle? Ką tu čia darai? netikėdamas paklausė Dovydas ir stabtelėjo.
Jis nesuprato, kodėl ji čia jų laiptinėje, gruodžio 31osios rytą. Jis net neįsivertino, kad Eglės tėvai pusmetį kaip išvykę į kitą miestą pradėti gyvenimo iš naujo, palikę Eglei tik vienatvę. Nepajautė, kad ką tik Rytis išvarė ją su visais daiktais ir kate iš buto, likus kelios dienoms iki Naujųjų.
Sėdžiu, liūdnai šyptelėjo moteris, žvelgdama kažkur pro stiklą. Ir ką man daugiau veikti? Nėra kur eiti.
Jos balsas buvo lygus, be emocijų, bet kaip tik tame buvo baisaus. Dovydo viduje viskas suspaudė. Jis giliai įkvėpė, kažkur rastos stiprybės, ir ryžtingai žengė prie jos.
Eime, švelniai tarė, paliesdamas jos petį. Čia šalta, palangė ne vieta sėdėti gruodžio naktį.
Ji nesipriešino. Pasiėmė lagaminą, narvą ir tyliai nusekė paskui. Lifte stovėjo nuleidusi akis, o katė krebždėjo, lyg norėdama būti išgirsta.
Namuose Dovydas nuvedė ją į svetainę, pasodino ant minkštos sofos, apkamšė pagalve. Greitai iš virtuvės atnešė karštos arbatos, pastatė puodelį šalia.
Išgerk, sušilsi.
Eglė automatiškai apglėbė puodelį, bet neparagavo. Tylėjo, žiūrėjo į tolumą. Dovydas atsisėdo priešais, ramiai pasižiūrėjo į ją ir tvirtai pasakė:
Pasakok. Viską.
Rytis ją paliko nėščią, be pinigų, be namų. Ji netikėjo, kad taip gali nutikti. Vakar dar planavo vaikų kambarį, rinkosi vardą, kūrė ateities svajones. O šiandien ryte Rytis surinko jos daiktus, numetė ant stalo kelis eurus ir tarė: Tu pati kalta, aš nepasiruošęs tokiai gyvenimo naštai.
Nors nėštumas tebuvo 3 su puse mėnesio, Eglei net mintis nekilo šalinti problemą. Reikėjo rasti stogą virš galvos, iš ko pragyventi Tačiau visi keliai buvo užsidarę.
Tėvai gyveno kitame mieste, kontakto nepalikę pavargę nuo dukters bėdų, bandė atsiriboti ir pradėti iš naujo. Draugės, kurias atstūmė apkaltinusi pavydu ir nesupratimu, dabar neatsiliepė telefonu. Tie keli, kurie po ilgesnio laiko atsiliepė, pasakė: Atsiprašau, savo rūpesčių per akis.
Dabar Eglė sėdėjo ant kietos virtuvės kėdės Dovydo mažame bute, apkabinusi save. Už lango tyliai tamsėjo, o kambaryje švytėjo šilta lempos šviesa. Ji kalbėjo lėtai, vis užsikirsdama, dažnai suklupdama, bet vis tiek:
Nežinau, ką daryti. Išties nežinau Kur tiek eiti? Kaip gyventi? Neturiu darbo, diplomo, tu gi žinai O Rytis dar juokėsi esu pati kalta. Jei būčiau klusnesnė, taip neatsitiktų
Jos balsas drebėjo, ašaros krito, veide liko šlapios vagos. Ji nevalė jų; tiesiog žiūrėjo į atskirą tašką, lyg nieko nebematytų.
Dovydas tylėjo, kantriai klausėsi. Nepertraukinėjo, nebandė guosti banaliomis frazėmis. Tik stebėjo, sugėrė kiekvieną žodį, kiekvieną nevilties šešėlį. Širdis labai sunkiai plakė skaudėjo matyti ją tokią: palūžusią, pasimetusią, vienišą.
Galiausiai, kai ji nutilo, Dovydas ranka braukė per veidą, lyg norėdamas atbaidyti mintis, ir giliai įkvėpęs pažvelgė jai tiesiai į akis:
Tekėk už manęs. Tu žinai, kad myliu tave. Padarysiu viską, kad būtum laiminga.
Eglė staiga pakėlė galvą, lyg negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo. Ašaros akimirkai sustingo, žvilgsnis tapo blaivus, nustebęs.
Ar tu rimtai? švelniai užsikirtęs balsas. Supranti, ką siūlai? Negaliu tau atsakyti tuo pačiu ir dar šitas vaikas
Ji nutilo, nežinodama, kaip užbaigti sakinį.
Jis bus mano, tvirtai tarė Dovydas. Ir meilės užteks abiem. Tu nieko nestokosi, pažadu.
Jis kalbėjo ramiai, užtikrintai, be jokių abejonių. Jo balsas buvo tvirtas it pažadas.
Vienąkart jau sutikau šokti į nepažįstamą vandenį, karti ironija perskrodė žodžius. Ir dabar ieškau likučių už savo naivumą.
Ji nuleido žvilgsnį, prisiminė, kaip tikėjo Ryčiu, save įtikinėjo, jog jis jos žmogus. Kaip atstūmė visus įspėjimus: žinojo geriau nei visi kiti.
Jei nori, padėsiu rasti gerą darbą turiu pažinčių, tęsė Dovydas. Nupirksiu butą, atidarysiu sąskaitą nenumatytiems atvejams, tik sutik
Jis nežadėjo pasakų, nesvaigo apie žvaigždes. Jis siūlė saugumą, pagarbą, užuovėją. Tai, ko Eglei trūko jau tiek laiko.
Ilgai tylėjo. Žiūrėjo į drebančias savo rankas, vėsų arbatos puodelį, minkštą lempos šviesą. Viduje maišėsi klausimai, baimės, o kažkur giliai budo viltis. Viltis, kad gal dar ne viskas prarasta.
Ji pakėlė akis į Dovydą. Jos žvilgsnyje buvo nuovargio, bet jau ne beviltiškumo.
Gerai, tyliai atsakė. Sutinku.
***
Nuo to laiko praėjo daug laiko. Eglės ir Dovydo gyvenimas pamažu stojo į vėžes: jam atsirado pastovus ritmas, vietos rūpesčiui, pagarbai, švelniam, ramiam džiaugsmui. Jų santuoka buvo laiminga, nors ir netradicinė: aistringos meilės nebuvo, bet užgimė tikras pasitikėjimas, pagarba, atrama.
Dovydas labai mylėjo sūnų. Nuo pirmų dienų jis prisiėmė daugybę tėviškų pareigų: kėlėsi naktimis, keitė sauskelnes, supo, kai mažylis negalėjo užmigti. Mielai leisdavo su juo laisvalaikį vaikščiojo po Vilniaus parkus, skaitė lietuviškas pasakas, mokė pirmų žodžių. Dovydas neatsisakė palepinti vaiko, bet darydavo tai protingai: žaislai, kelionės į zoologijos sodą ar teatrą, rūpestis vystymusi. Visada kartodavo: Tu mūsų džiaugsmas. Mes su mama tave labai mylim.
Eglė pamažu atitirpo. Pirmos mėnesiai po gimdymo buvo sunkūs: ji kentėjo dėl praeities, kartais jautė kaltę sūnui už neapsaugotą save. Tačiau motinystės rūpestis, Dovydo ramybė ir nuolatinė parama ištraukė ją iš tamsos. Grįžusi iš motinystės atostogų, Dovydo padedama, susirado darbą įmonėje, kur buvo vertinama. Po metų pasiruošė stoti į Vilniaus universitetą apie aukštąjį išsilavinimą seniai svajojo, bet vis ko nors pritrūkdavo. Dabar buvo tikslai ir viltis, kad ji pati valdo savo gyvenimą.
Gyvenimas lėtai plaukė ramiai. Savaitgaliais visi kartu vaikščiojo, lankėsi pas Dovydo tėvus, kepė pyragus ar žiūrėjo lietuviškus filmus. Eglė išmoko džiaugtis paprastais dalykais: rytine kava, vaiko juoku, vakarais su Dovydu, svarstant ateities planus. Ji dar negalėjo pasakyti, kad myli kaip romantiniuose filmuose, bet jautė gilų dėkingumą ir artumą o tai taip pat buvo tikra ir šilta.
O tada nutiko avarija. Dovydas važiavo namo iš darbo, kai Sankryžoje į jo mašiną atsitrenkė skubantis sportinės Audi vairuotojas. Smūgis buvo stiprus: Dovydo automobilio kapotas sulamdyta, stiklai išdužę, durelės susirietusios. Pats, laimei, liko su lūžusia koja gydytojai sakė, kad pasisekė: jei ne pagalvėlės, būtų daug blogiau.
Ligoninėje jis gulėjo su sugipsuota koja, truputį apstulbęs, bet ramus. Labiau jaudinosi, ar Eglė ir vaikas susidoros bent dviem savaitėm be jo. Kai ji įėjo į palatą, bandė šyptelėti:
Na va, sugadinau savaitgalio planus. Atleisk.
Eglė priėjo artyn, sėdo šal neben, paėmė ranką į savo. Akys tvinksėjo nuo baimės, bet balsas buvo tvirtas:
Svarbiausia tu gyvas. Visa kita praeis.
Ir tada ištarė tai, ko jis laukė tiek metų. Tyliai, beveik šnabždesiu, žvelgdama tiesiai į akis:
Aš tave myliu.
Šie žodžiai nuskambėjo taip paprastai, tikrai, kad Dovydo širdis akimirksniu prisipildė šilumos. Jis nepersiteiravo, neieškojo neaiškumo tik patikėjo. Ir pajuto, kaip po kūną pasklinda ramybė, išskaidrindama baimes.
Ačiū, tyliai šyptelėjo, stipriai suspausdamas jos pirštus. To buvo verta viso skausmo.
Jis žinojo: greitai atsistos ant kojų, nuims gipsą, išeis reabilitaciją, vėl vaikščios Vilniaus gatvėmis. Galbūt tada atsiveš Eglę į Trakus ar Nidą ir vėl ves pagal lietuviškas tradicijas: su svečiais, gėlėmis, vaiko šypsniu, juoku ir džiaugsmo ašaromis. Su žodžiais, kurie taps ne tik priesaika, bet pačiu tikriausiu jų gyvenimo atspindžiu.
