Laiškas iš savęs
Vokas buvo oranžinis. Ryškus, absurdiškai ryškus lyg apelsinas vasario pusnyje Katedros aikštėje. Jis slėpėsi tarp sąskaitų už šildymą ir skrajučių apie sushi pristatymą, giliame Vilniaus daugiabučio pašto dėžutės kampe, kur jį paskutinį ištraukė Rimgailė.
Priekyje jos pačios rašysena. Jos pačios adresas. Jos vardas: Rimgailė Olgytė Uogintaitė.
Ji apvertė voką. Atgalinis adresas taip pat jos pačios. Ir siuntėjo vardas taip pat.
Rimgailė stovėjo laiptinėje, pirmame aukšte, dešine ranka laikydama pirkinių maišą iš Iki, ir nespėjo suvokti kas galėjo taip pajuokauti? Ji atidžiai apžiūrėjo rašyseną. Ilga t brūkšnelio linija, kilpota r. Taip rašydavo tik ji, nuo penktos klasės, kai mokytoja Elžbieta pasakė: Uogintaite, tu rašai kaip suaugusi moteris. Tai pagyrimas, jei ką.
Ir ji niekada nekeitė rašysenos. Praėjo daugiau nei dvidešimt penkeri metai o tas pats t, tas pats r.
Pakilo į devintą aukštą, atrakinusi buto duris padėjo pirkinių maišą ant nedidelio virtuvės stalo. Voką padėjo šalia.
Butas buvo nedidelis, bet Rimgailė priprato. Vieno kambario būstas Justiniškėse, langai į vakarus. Prieškambary vienintelio palto kabykla, batų lentyna, veidrodis, kuriame kasryt pažvelgdavo į save ir galvodavo: Užteks. Darbinė. Ne graži, ne pailsėjusi, o darbinė. Tiek pakakdavo.
Kasdien vakarais visą kambarį užliedavo oranžinis šviesos gūsis tirštas, kaip šildomas liepų medus. Tai buvo vienintelis buto pliusas, jei neskaitytume dešimties minučių kelio iki Geležinio Vilko stotelės. Ir dabar, šeštą vakaro, tas šviesos klodas keliaudavo sienomis: iki knygų lentynos, iki puodelio su atšalusia rytine arbata, iki mamos nuotraukos senoje ąžuolinėje rėmelėje.
Rimgailė atsisėdo prie stalo. Patrindama pečius tie vėl buvo pakilę aukštai, lyg laukdama netikėto smūgio. Šis įprotis atėjo nepastebimai, per šimtus biuro pasitarimų ir viršininkės Vilmos skambučius savaitgaliais. Kūnas pirmiau už protą pasiruošdavo blogiems naujienoms.
Ir ji žiūrėjo į voką.
Oranžinis. Storas popierius. Be jokios raukšlės lyg kas laikė jį labai švelniai. Paliestą kraštą, glostant savo vardą pirštu.
Ne pokštas. Ji pažinojo savo raštą geriau nei savo veidą.
Atsargiai nuplėšė viršutinį kraštelį ir žvilgtelėjo vidun. Sulankstytas lapas paprastas, baltas, A4 ir dar kažkas plokščias, blizgus.
Ištraukė lapą. Išskleidė.
Sveika. Čia tu. Na, tu iš dvidešimt penktų metų kovo. Tau dabar trisdešimt septyneri, sėdi virtuvėje antrą nakties, ir tau labai bloga. Ketvirtą parą nemiegi. Galvoji, kad neištversi. Darbo. Savęs. Šito miesto, kuris tave spaudžia iš visų pusių.
Rašau, nes kas nors turi. Draugė paskambins rytoj, mama užrytoj, bet dabar tik tu.
Štai, ką noriu pasakyti.
Tu prašei priminti: tu išbuvai tada išbūsi ir dabar.
Mylėk save. Verta esi.
Jei tai skaitai, vadinasi, praėjo metai. Vadinasi, atlaikei. Vadinasi, ne veltui.
Rimgailė nuleido lapą.
Užspaudė gerklę. Ne iš ašarų iš pažinimo. Tai buvo ji pati. Kiekvienas žodis. Tonas, klaida po dabar, įprotis pradėti paragrafą žodžiu štai.
Bet ji neprisiminė.
Neprisimena, kad būtų rašiusi. Neprisimena oranžinio voko, nepopieriaus rinkimosi. Metai nė karto neužkliuvo mintimi.
O tada pamatė nuotrauką.
Ji iškrito iš voko, kai traukė lapą, nukrito ant stalo blizgia puse žemyn. Rimgailė apvertė.
Nuotraukoje moteris. Veidas pilkas, paakiai tamsūs dvigubai, lūpos suaižėjusios, įtemptos į ploną liniją. Plaukai suimti į kuodą, bet kreivai kairėje sruoga nusileidusi prie skruosto. Ir megztinis pilkas, išsitampęs per alkūnes, tas, kurį išmetė praėjusią vasarą.
Pažinojo. Ir tą megztinį, ir veidą.
Tai buvo ji pati, Kovoji, pernykštė.
Nuotraukos apačioje, smulkia ranka: Tu tapai stipresnė. Pažiūrėk į mane pamatysi, iš kur atėjai.
Rimgailė padėjo nuotrauką šalia laiško. Saulėlydžio šviesa pasiekė stalą, įkrito į blizgų paviršių. Veidas nuotraukoje pasidarė šiltesnis bet ne linksmesnis.
Ir ji prisiminė.
***
Dvidešimt penktųjų metų kovas. Antra nakties. Ta pati virtuvė, tas pats stalas, tik ant stalo nešiojamas kompiuteris, nuo kurio skaudėjo akis.
Rimgailė su marškinėliais ir pižaminėmis kelnėmis, basomis, šalti pėdų pirštai, varto puslapius. Ne socialiniai tinklai. Ne naujienos. Ieško ko nors, ko negali įvardyti. Gal ženklo. Gal priežasties atsikelti ryte.
Tą kovą tris dienas neišlipo iš lovos. Tai ne tingumas. Tai sunki, klampi, be vardo. Kaip kas užkrovė betoninę plokštę ant krūtinės ir išėjo.
Skyrybos prieš tris metus. Jurgis išėjo dvidešimt trečiais pas kolegę, pas Danutę iš buhalterijos, pas tą, kuri juokėsi dažniau ir mažiau klausinėjo. Rimgailė tada neverkė. Sutvarkė jo daiktus į du lagaminus ir pastatė prie durų. Pasakė: Imk. Ir jis paėmė.
Pusantro metų dirbo. Iki juodumo, be išeiginių, be atostogų. Pirkimų vadovė statybų bendrovėje Statvita tai reiškia: tiekėjų skambučiai nuo aštuonių, lentelės iki dešimtos vakaro, o tarp jų pasitarimai, kuriuose viršininkė Vilma vis kartojo: Rinka smukusi. Taupom. Nepatempei tavo reikalas.
Ir jinai tempė. Tempė, laikė, nesiskundė.
Rudeniop kūnas tarė gana. Pirmas užkrito miegas. Paskui apetitas. Vėliau noras išeiti iš buto. Sausį užmigdavo tik su veikiančiu televizoriumi, valgė kartą per dieną, šnekučiavosi su mama telefonu iš pareigos.
Mama jautė. Agota skambindavo kas vakarą: Rimgail, ar valgei? O Rimgailė atsakydavo: Taip, mama. Sriubą. Sriubos nevirė nuo lapkričio.
Tą naktį kovo Rimgailė paieškojo: laiškas sau į ateitį. Nežinojo kodėl. Kažkur pamatė reklamą, prisiminė. Pirmas rezultatas Laiko kapsulė. Galėjai parašyt laišką, nusistatyti laiką nuo mėnesio iki dešimties metų ir sumokėti už atsiuntimą. Popierinis laiškas, tikras vokas, tikras paštas.
Rimgailė pasirinko oranžinį voką. Oranžinį nes pilkų per akis. Parašė ranka, nufotografavo, įkėlė skaną svetainėje. Tada asmenukė, ten pat, prie virtuvės stalo, laptopo šviesoje. Įkėlė kaip priedą. Apmokėjo. Nustatė laiką: dvylika mėnesių.
Ir uždarė kompiuterį. Ir nuėjo miegoti. Ir metus neprisiminė.
Nes po to kovo gyvenimas ėmė judėti. Lėtai, nelygiai tarsi seni Justiniškių lifto kabliukai. Bet judėti.
Balandį užsirašė pas psichologę. Pirmą kartą gyvenime. Moteris trumpais plaukais, kabinetas ant Pylimo, penkiasdešimt minučių kas savaitę. Per trečią seansą Rimgailė verkė dvidešimt minučių. Per šeštą pirmą kart per pusmetį nusijuokė.
Birželį paaukštino. Vyresnioji pirkimų vadovė. Vilma po posėdžio priėjo ir tarstelėjo: Uogintaite, jūs viena dirbate, nesiskundžiat pastebėjau. O Rimgailė linktelėjo, grįžo prie savo stalo, atsisėdo pečiai vėl prie ausų, kaip visada. Džiaugsmas ir baimė įeidavo kartu.
Rudenį tapo lengviau. Vėl virė sriubą. Vėl sekmadieniais eidavo į Vingio parką su knyga ir termosu. Vėl pirma skambindavo mamai, o ne laukdavo.
Ir pamiršo laišką. Visai. Kaip pamiršta draudimo polisą stalčiuje: žinai, kad yra, bet negalvoji.
Iki šiandienos.
Rimgailė sėdėjo prie stalo, vienoje rankoje laiškas, kitoje nuotrauka, žiūrėjo į moterį, kuri buvo ji prieš metus. Pilkas veidas. Paakiai. Megztinis, kurį išmetė.
O vidinis balsas tas pats, pažįstamas iki dantų tarė: Ir kas iš to? Vis tiek blogai. Nieks nesikeičia.
***
Tas balsas gyveno su ja seniai. Gal po skyrybų, o gal dar anksčiau. Neklykė. Nebarina. Ramus, rūpestingas, lyg draugas ir dėl to blogiau.
Paaukštinimas atsitiktinumas. Tiesiog nieko geriau nebuvo.
Galvoji, susitvarkai? Pažiūrėk į save. Pečiai prie ausų, keturios valandos miego, pusryčiams kava ir nerimas.
Tave vistiek atleis. Balandį. Ar gegužę. Tik laiko klausimas.
Ir jinai klausėsi. Ne iš įsitikinimo iš nežinojimo, kaip neklausyti. Balsas tapo jos dalimi, kaip rašysena su kilpa r. Nebesuvokdavo ribos, kur baigiasi ji ir prasideda jis.
Kitą rytą devynioliktą kovo atsikėlė šeštą. Dušas, kava, tušas blakstienoms. Viskas kaip visad.
Darbo biure tvyrojo įtampa. Statvita ofiso šeštas aukštas, atvirasis planas, trisdešimt du stalai jau trečią savaitę duso keista tyla. Ne dirbanti laukimo. Vasario gale paskelbė atleidimus. Pirma banga iš logistikos penkių nebeliko. Visi laukė antros.
Rimgailė ėjo pro registratūrą. Administratorė Vida šypsojosi dirbtinai, trumpai, pareigingai. Vida irgi laukė. Visi laukė.
Atsisėdo prie stalo, pakabino rankinę. Įjungė kompiuterį. Slaptažodis šeši skaičiai, mamos gimtadienio data suspaudė užmerktomis akimis. Atidarė paštą. Šimtas keturiolika naujų laiškų. Pradėjo rūšiuoti. Tiekėjas iš Kauno prašė atidėjimo. Sandėlis rašė apie trūkstamą armatūrą. Buhalterija reikalavo aktų iki penktadienio. Eilinė diena. Jei ne ta tyla, būtų galima apsimesti nieko ypatingo.
Vienuoliktą Vilma sukvietė pasitarimą.
Įėjo į derybinę žema, stambi, su trumpa šukuosena, mėgo spragsėti rašiklio dangteliu. Atsisėdo. Perbėgo žvilgsniu aštuoniolika žmonių.
Trumpai, tarė. Jurgutytė iš projektų išeina. Oficialiai savo noru. Visi suvokia, kodėl.
Jolanta Jurgutytė. Dvidešimt devyneri, treji metai bendrovėj. Rimgailė ją pažinojo ne artimai, bet užteko žinoti, kad Jolanta atnešdavo močiutės kibinus į bendrą virtuvę su rašteliu: Imkit, su kopūstais!. Dar per Kalėdinį vakarėlį pasakė Rimgailei rūkykloje, kad bijo atleidimų labiau nei visko: Paskola, tarė. Ir katinas. Katino neatleisi.
Ir dar, Vilma spragtelėjo dangteliu. Balandį trečias etapas. Optimizuosimės. Kas liks matysim pagal ketvirtį.
Rimgailė sėdėjo tiesia nugara, pečiai prie ausų, pirštai surišti po stalu. Ir balsas galvoje tarė labai ramiai: Matai? Sakiau. Tau iki balandžio.
Po posėdžio išėjo į koridorių. Prisispaudė prie sienos šalia vandens aparato. Užsimerkė trims sekundėms.
Galvoje du balsai. Vienas tylus: Tu išbuvai tada išbūsi ir dabar. Iš laiško. Iš oranžinio voko. Iš pernykščio kovo.
Kitas, garsesnis: Sutapimas. Špargalkė iš svetainės už trylika eurų. Nesigauk. Jolantos neapgavo Jolantai nutraukė, ir katinas miegos ant santraukų lapų.
Atmerkė akis. Įsipylė vandens. Išgėrė.
Ir grįžo prie stalo. Atsidarė tiekėjų lentelę. Dirbo. Nes dirbti mokėjo geriausiai. Tik klausimas ar užteks to.
Vakare, septintą, ji sėdėjo namuose su grikiais ir kotletu. Skambino mama.
Rimgail, laba, Agotos balsas duslus, truputį švokščiantis nuo pavasarinio peršalimo. Kaip tu?
Norma, mama. Darbe darbai.
Valgei?
Dabar valgau. Grikiai.
Gerai.
Pauzė. Rimgailė jautė mama jaučia. Agota Uogienė praleido šešiasdešimt ketverius metus, trisdešimt iš jų vaikų bibliotekoje, išmoko girdėti tylą, kai vaikai nemoka papasakoti. Ir šį sugebėjimą taikė dukrai kas vakarą.
Rimgail, tavo balsas įtemptas.
Pavargau, mama.
Prieš metus lygiai taip sakei. Pavargau, mama. O paskui paaiškėjo, kad tris dienas neišėjai iš buto.
Rimgailė užsimerkė.
Dabar kitaip, mama. Tiesiog darbe keblumai.
Žinai aš visad šalia, ištarė Agota. Jei ką. Galiu savaitgalį atvažiuoti. Parvešiu tikros sriubos. Ne iš pakelių.
Rimgailė nusišypsojo. Pirmą kartą šiandien.
Ačiū, mama. Kol kas nereikia.
Kalbėjo dar dešimt minučių apie Agotos kraujospūdį, kaimynę Emiliją, kuri priglaudė katiną o tas naktimis žviegia, apie pavasarį, kuris jau jautėsi Alytuje: Agota atsiuntė vazoninės žibuoklės nuotrauką. Va, parašė žinutėje, pavasaris, o tu Vilniuje ir niekur nekeli nosies. Ir vėl lūpų kampučiai šyptelėjo aukštyn. Įprastas kalbėjimas. Ir nuo to įprastumo lengviau.
Mama niekada nespausdavo. Ne klausinėjo su kuo draugauji? ar kada anūkai? Agota Uogienė buvo išmokusi: tyla kartais svarbesnė už žodžius. Tiesiog buvo šalia. Už du šimtų kilometrų ir vieno skambučio.
Padėjo telefoną. Nurinko lėkštę. Ir vėl žvilgtelėjo į laišką, kuris gulėjo ant stalo šalia oranžinio voko ir nuotraukos.
Tu tapai stipresnė. Pažiūrėk į mane pamatysi, iš kur atėjai.
Rimgailė paėmė nuotrauką. Pridėjo prie veido. Moteris nuotraukoje žiūrėjo tiesiai į objektyvą jos žvilgsnis toks, lyg norėtų paprašyti pagalbos, bet nežinotų ko.
Devintą valandą skambino Indrė.
Indrė mokyklos draugė, dvidešimt dveji draugystės metai, ir jos balsas visad žemas, šiek tiek kimus, lyg nuolat ką tik nusijuokusi. Net kai nebūdavo linksma.
Rimgailiuk, pasakok.
Ką pasakot?
Viską. Žinau, kad pas jus atleidimai. Austė iš jūsų skyriaus rašė absolventų chate, kad pas jus pragaras.
Rimgailė atsiduso.
Taip. Šiandien dar vieną atleido. O Vilma pasakė: balandį laukia kitas etapas.
O tavęs?
Kol kas ne. Bet kol kas esminis žodis.
Rimgail, atsimeni, pernai man skambinai? Naktį. Sakai, kad nebelaikai, kad viskas, pabaiga. Atsimeni?
Rimgailė atmintinai, lyg pro vandenį. Skambino Indrei trečią nakties, ir Indrė atsiliepė antru signaliniu.
Atsimenu.
Ir kas? Ištverei. Štai, esi čia. Dirbi. Tave paaukštino. Verdi grikius ir atsiliepi į mano skambutį. Tai ne pabaiga. Tai gyvenimas.
Rimgailė tylėjo.
Rimgailiuk, ar girdi mane?
Girdžiu.
Tai baik save laidot.
Indrė kalbėjo dar dešimt minučių apie savo darbą (dirba virtuvės baldų konsultante ir pyksta ant klientų, kurie trečią savaitę keičia rankenėles), apie savo katiną Drėgnį, kuris sudraskė naują sofą, apie tai, kad šeštadienį reikėtų susitikti ir išgerti vyno.
Rimgailė klausėsi. Ir mąstė: Indrė kartoja tą patį, kas laiške. Beveik žodis žodin. Lyg po metų visi pernykštė Rimgailė, mama ir draugė sutartinai kartotų viena: esi čia, išgyvenai, nustok save bausti.
Ji padėjo ragelį. Buvo dešimta vakaro.
Butas skendėjo tyloje. Ne sunkioje įprastoje. Šaldytuvas dūzgė. Lango apačioje pralėkė naktinis autobusas. Kažkur žemiau vaikas juokėsi balselis plonas, lyg švilpimas.
Rimgailė nuėjo į vonią. Įjungė šviesą. Pažiūrėjo į veidrodį.
Veidas. Jos veidas. Trisdešimt aštuoneri, kaštoniniai iki pečių, ne visiškai tiesūs nuo drėgmės. Oda ne pilka. Įprasta. Vos paraudusi po vakarinės arbatos. Po akimis šešėliai, bet ne pirštų pločio, tiesiog iš ryto kėliausi.
Ji grįžo į virtuvę. Paėmė nuotrauką. Atnešė į vonią. Padėjo šalia veidrodžio.
Du veidai.
Vienas veidrodyje. Gyvas, šiltas, šiek tiek pavargęs.
Kitas nuotraukoje. Pilkas, suaižėjusiomis lūpomis, akimis, kurios prašo pagalbos.
Juos skiria metai.
Ir balsas viduje ramus, įprastas, siūlė: Tai nieko nereiškia. Foto visada iškreipia. Šviesa buvo bloga. Tiesiog
Bet Rimgailė pertraukė. Garsiai. Pirmą kartą per ilgą laiką garsiai.
Ne.
Pasakė veidrodžiui. O moteris veidrodyje žiūrėjo į ją ramiai, susikaupusi, truputį nustebusi.
Ne, dar kartą tvirtai. Nebesu tai. Kitokia. Pažiūrėk, prikišo nuotrauką prie veido. Štai kas buvau. Štai kas esu.
Balsas tylėjo.
Stovėjo vonioje, basa, su senomis kelnėmis ir marškinėliais, nuotrauka rankoje ir pirmą kartą per metus žiūrėjo į save be vertinimo.
Ne ar pakanka gerai. Ne ar susitvarkau. Ne jei viskas grius.
Tiesiog žiūrėjo.
Ir pamatė. Ne tobulą, ne heroję, ne stiprią ir nepriklausomą, kaip rašo žurnalai. Paprastą. Gyvą. Su pavargusiomis akimis ir truputį iškritusia sruoga prie smilkinio. Rankomis, kurios per metus pasirašė du šimtus aštuoniasdešimt septynis aktus ir nė karto nesudrebėjo. Pečiais, kurie kilo aukštai bet laikėsi. Nekrito. Nelūžo.
***
Naktį nemiegojo iki dviejų. Bet ne iš baimės iš minčių.
Gulėjo lovoje, tamsoje, ir mintyse lindo visi praėję metai. Ne įvykiai pojūčiai. Kaip pirmą kartą po ilgo laiko pasidarė pusryčius sau ir viską suvalgė. Kaip nuėjo iki parko ir atsisėdo ant suolelio, o saulė šildė veidą sėdėjo dvidešimt minučių, tiesiog sėdėjo. Kaip nusijuokė terapijos metu iš savo įpročio nuolat atsiprašinėti, kad trukdo kitų laiką.
Niekingos smulkmenos. Bet iš jų susidėjo metai.
O balsas murmėjo: Tai nesiskaito. Visi taip gyvena. Tai ne pergalė.
Ir Rimgailė pagalvojo: o jei jis meluoja? Ne iš blogos valios. Kitaip neišmoko. Kaip žmogus, visą gyvenimą praleidęs kambaryje be langų, ir įtikinėjantis, kad saulės nėra. Ne iš piktumo tiesiog nematęs.
Ji atsikėlė. Perėjo į virtuvę. Įdarbino stalinę lempą.
Oranžinis vokas gulėjo ant stalo. Rimgailė pervertė švaria puse į viršų. Paėmė rašiklį tą patį, melyną, kuriuo anksčiau pildė darbinius aktus.
Ir pradėjo rašyti.
Sveika. Čia vėl tu. Dabar iš dvidešimt šeštų metų kovo. Tau trisdešimt aštuoneri. Darbe neramu. Gyvenime neaišku. Bet išbūni.
Žinok, prieš metus rašiau tau laišką. Rašiau iš tamsos. Tokioje tamsioje, kad nesimato sienų, ir atrodo, jog kambarys begalinis, išėjimo nėra.
Šiandien gavau tą laišką. Ir žinai ką? Ne iškart atpažinau save nuotraukoje. Prireikė trijų sekundžių, kad suprasčiau ta pilkė moteris, aš.
Trys sekundės tai ištisi metai.
Šįkart rašau ne iš skausmo. Rašau iš šilumos. Jei tai skaitai praėjo dar vieni metai. Ir vėl išbūvai.
Mylėk save. Verta esi.
Tavo Rimgailė, dvidešimt šeštųjų metų kovas.
P.S. Jei pečiai vėl prie ausų nuleisk. Dabar. Šitaip. Šaunuolė.
Baigė. Sulankstė lapą keturgubai. Įdėjo į oranžinį voką tą, kurį ryte rado dėžutėje. Apvertė. Užrašė savo adresą.
Po to atidarė kompiuterį. Užėjo į Laiko kapsulę. Suformavo išsiuntimą kitų metų kovo mėnesiui. Įkėlė skaną. Ir po sekundės abejonių padarė asmenukę. Čia, prie virtuvės stalo, lempoje.
Šįkart veidas ekrane buvo kitoks. Ne pilkas. Ne užgesęs. Įprastas. Šiek tiek pavargęs, su šešėliais po akimis bet gyvas. Ir lūpos vos įsitempusios, ne šypsenoje, ramume.
Rimgailė įkėlė nuotrauką. Apmokėjo. Uždengė nešiojamąjį.
Ir nuėjo prie lango.
Naktinis Vilnius žemiau, už devinto aukšto stiklo. Žibintai, mašinų švieselės, gelsvi langų kvadratai. Tylu. Kovas, du laipsniai šilumos, lengvas vėjelis.
Stovėjo basa ant vėsaus grindinio ir jautė, kaip pečiai tie, kurie visą dieną spaudėsi prie ausų po truputį leidžiasi žemyn, patys. Be pastangos.
Ir balsas galvoje tylus, protingas, įprastas lyg bandė kažką sakyti.
Bet Rimgailė jo neklausė.
Žvelgė į miestą ir galvojo apie moterį, kuri po metų gaus oranžinį voką. Ji bus dvylika mėnesių vyresnė. Gal dirbs kitur. Gal ten pat. Gal persikels iš Justiniškių, gal liks. Gal sutiks ką nors, o gal ne. Tai nesvarbu.
Svarbu, kad konverte gulės nuotrauka su užrašu: Pažiūrėk į mane. Ir pamatysi, iš kur atėjai.
Ir moteris po metų pažiūrės. Ir pamatys.
Rimgailė nusišypsojo. Išjungė lempą. Sugrįžo į lovą.
Už lango kovo naktis, vėsi, kvepianti šlapiu asfaltu.
Bute tyla.
Ant stalo oranžinis vokas ir naujas laiškas viduje.
***
Ryte pabudo septintą. Be žadintuvo. Šviesa pylėsi iš rytų blyški, sidabrinė, rytinė. Ne oranžinė, vakaro, prie kurios pripratusi. Kita. Nauja.
Rimgailė atsikėlė. Nužingsniavo į virtuvę. Įjungė virdulį.
Vokas gulėjo ant stalo. Greta ta pati praėjusių metų nuotrauka. Ir laiškas.
Neatsivertė perskaityti. Nesigilino į nuotrauką. Tiesiog padėjo šalia tvarkingai, lyg padeda saugomus dalykus.
Paskui atidarė spintelę virš kriauklės. Ištraukė mažą stiklo rėmelį pirktą kadaise Panevėžio turguje nuotraukai iš Palangos, bet taip ir nepanaudotą. Įdėjo pernykštę nuotrauką. Pastatė šalia knygų lentynos.
Pilkas veidas. Paakiai. Kreivas kuodas. Megztinis išsitampytais alkūnėmis.
Ne dėl to, kad prisimintų skausmą. Dėl to, kad prisimintų kelią.
Virdulys sušvokštė. Rimgailė užsipylė arbatos. Paimė puodelį abiem rankomis pirštai apkabino karštą keramiką. Priėjo prie lango.
Pamatė savo atspindį lango fone rytiniame danguje. Be makiažo, naminiam megztuke, su šiltu puodeliu rankose.
Balsas viduje tylėjo.
Išgėrė arbatą. Apsirengė. Pasiėmė rankinę. Išėjo iš buto.
Prie slenksčio stabtelėjo. Patikrino pečius.
Jie buvo žemai. Tiesūs, ramūs. Ne įtempti, ne sugniaužti. Tiesiog pečiai. Jos pečiai.
Uždarius duris, nužengė žemyn laiptais o ant virtuvės stalo liko oranžinis vokas. Su nauju laišku. Nauj a nuotrauka. Paruoštas siuntimui.
Po metų jis atkeliaus. Ir ji atvers. Pažvelgs į šiandieninę save. Ir galbūt vėl neatpažins. Nes per metus pasikeičia viskas.
Arba beveik viskas.
Rašysena liks ta pati. Ilgu t brūkšneliu ir kilpa r. Kaip mokykloj. Kaip visada.
Ir konverte bus frazė ta pati, esminė, vienintelė: Tu išbuvai tada išbūsi ir dabar.
Tik šįkart ji parašyta ne iš tamsos.
Iš šviesos.
