Vėlyvas maištas
Ar supranti, ką darai? Ievos balsas buvo ramus, beveik monotoniškas; tas susivaldymas buvo baisesnis už bet kokį šauksmą. Ar supranti, ką tai reiškia visiems mums?
Ramunė stovėjo prie lango ir žiūrėjo į pilką dangų pro nulijusią, vėlyvo rudens vakarą. Lašai plakė ant stiklo, o skubantys praeiviai lėkė po skėčiais, vengdami žvilgsnių vienas į kitą.
Suprantu, ką tai reiškia man, pagaliau prabilo Ramunė.
Tau. Ieva atkartojo tą žodį lyg pasversdama jį rankose. Tu visada taip dėl savęs. O mes?
Jūs suaugę žmonės.
Mama, tau šešiasdešimt vieneri.
Aš žinau savo amžių.
Ieva atsiduso ir krito ant seno sofos to paties baldo, kuris atkeliavo čia iš ankstesnio buto, iš ankstesnio gyvenimo. Ramunė žvilgtelėjo į sofą: kiek kartų ketino ją išmesti ir vis nerasdavo tam jėgų? Atrodė, jei išmesi sofą, išmesi kažką gyvo.
Tu bent pagalvojai, ką žmonės sakys? paklausė dukra.
Ne, atkirto Ramunė. Nepagalvojau.
Ir tai buvo tiesa.
***
Viskas prasidėjo kovą, kai Ramunė Kazlauskienė, buvusi lietuvių kalbos mokytoja, jau pensininkė, dirbanti nedidelį etatą vaikų būrelyje Vilniaus bibliotekoje, išvažiavo savaitgaliui pas draugę į Anykščius.
Draugė Monika Ruškienė gyveno ten jau aštuonerius metus atsikraustė po vyro mirties, nusipirko mažą namelį miesto pakraštyje, įveisė daržą ir, kaip pati sakė, pirmąkart atsikvėpė. Ramunė ją lankydavo kartą per metus, dažniausiai vasarą, bet šįsyk kažkas viduje ją stūmė važiuoti dabar. Ne vasarą. Dabar.
Kovas Anykščiuose buvo drėgnas ir tylus. Sniegas vis dar laikėsi daubose, o ant kalvelių jau tvyrojo juoda žemė. Bažnyčių bokštai atsispindėjo blyškiame danguje. Eidama skersgatviu, Ramunė suvokė ji seniai nejautė tokios tylos. Ne tuštumos, o būtent tylos, skirtumo ji suprato tik čia.
Monika sutiko ją ant slenksčio apsimovusi veltiniais ir vilkėdama sena striuke.
Pagaliau, pasakė ji. Aš jau kotletus pašildžiau.
Virtuvėje jos sėdėjo prie arbatos, o Monika pasakojo apie kaimynus, daržą, apie ketinimą įsigyti ožką.
Ožką? kilstelėjo antakį Ramunė.
Taip. Ir pienas bus savas, ir sūrį padarysiu. Skaičiau ne taip ir sunku.
Monika, tu gi niekad gyvenime nematei gyvos ožkos iš arti.
Tuo ir įdomiau, nusišypsojo Monika ir pripylė arbatos. O tu pati? Visiškai nublankusi. Atleisk, bet taip yra.
Ramunė pavarčiusi rankas. Jos buvo paprastos, amžiaus jau neišvengė vėžės išryškėjo.
Man viskas gerai.
Viskas gerai ne atsakymas. Kas atsitiko?
Nieko. Kaip visada.
Štai čia ir problema, atkirto Monika. Kai kaip visada, ir yra blogiausia.
Ramunė tylėjo. Už lango mėlynavo ankstyvas vakaras, o giliai gatvėje užsidegė pirmoji lemputė.
Kitą dieną Monika vedė ją į turgų ne į prekybos centrą, o į tikrą, kur moterys prekiavo raugintais kopūstais ir megztomis kojinėmis. Prie stalo su džiovintais grybais Ramunė pamatė Alvidą.
Iš pradžių neatpažino jo. Prabėgo virš trisdešimt metų, jis buvo pasikeitęs, bet laikysenoje buvo kažkas pažįstama kaip laikė rankas, kaip žiūrėjo pro šalį. Ramunė sustojo.
Jis irgi atpažino ją.
Ramu? nedrąsiai paklausė jis.
Alvidai.
Kitą minutę daugiau nieko nesakė. Vėliau Monika taktškai pasitraukė prie kojinių, o jie stovėjo turguje, o aplink tvyrojo grybų ir žemės kvapas.
Tu čia gyveni? paklausė Ramunė.
Antri metai. O tu?
Svečiuose. Atvažiavau pas draugę.
Supratau.
Vėl tyla ne nepatogi, kitokia. Abudu jautė: čia neskubama.
Tu visai nepasikeitei, tarstelėjo jis.
Netiesa.
Na, truputį. Vos vos.
Ramunė nusijuokė. Netikėtai sau.
***
Alvidas Baltukas buvo jos bendrakursis. Ne artimas draugas, ne mylimasis tiesiog žmogus, su kuriuo penkerius metus mokėsi Lietuvos edukologijos universitete. Vėliau jų keliai išsiskyrė. Jis išvyko į Panevėžį, ji liko Vilniuje, ištekėjo, susilaukė vaikų. Iš pažįstamų girdėjo, kad jis irgi sukūrė šeimą, augina dukrą. Daugiau nieko.
O dabar jis stovėjo prie grybų, žiūrėjo į ją.
Susitarė susitikti tą patį vakarą kavinėje prie centrinės aikštės. Monika į tai reagavo ramiai.
Eik, mostelėjo. Man dar serialą reikia žiūrėti. Ir neskaičiuok man minčių, nieko neplanuoju.
Aš ir nemanau, kad tu kažką planuoji.
Manai, nusišypsojo Monika. Tiesiog eik.
Kavinė beveik tuščia. Mediniai stalai, gelsvų lempų šviesa, ant sienų senų Anykščių nuotraukos. Jie gėrė arbatą, dalinosi obuolių pyragu, kalbėjosi ilgai, prisimindami bendrakursius, juokėsi iš jau nieko nereiškiančių kvailybių.
Tada jis tarė:
Mano žmona mirė prieš trejus metus.
Atsiprašau, tartum iš atminties pasakė Ramunė.
Nieko. Jau… nežinau. Gal priprantama, gal tiesiog imi gyventi kitaip.
Suprantu.
O tu?
Ramunė ieškojo žodžių. Jos vyras Darius išvažiavo pas kitą moterį prieš devynerius metus be didesnių paaiškinimų. Tiesiog vieną dieną pasakė, kad taip gavosi. Tada ilgai galvojo, ieškojo kaltų minčių, perkošė metus kaip karoliukus, bet galiausiai pavargo ir pradėjo tiesiog gyventi: vaikai, vaikaičiai, būrelis bibliotekoje, Monika Anykščiuose kartą per metus.
Būna visaip, tarė.
Jis linktelėjo. Daugiau nieko nesakė. Ir to užteko.
***
Grįžo į Vilnių mąstydama, jog tai buvo atsitiktinė, maloni pažintis senos pažįstamos pokalbis po metų. Bet po savaitės gavo žinutę feisbuke. Alvidas susirado ją per Moniką. Labas. Kaip parvažiavai? rašė jis.
Atrašė. Pradėjo retkarčiais susirašinėti. Iš pradžių retai, paskui kasdien. Ramunei tai buvo keista, ji nerašydavo žinučių, o dukra Ieva vis bardavo, kad ji neatsako greitai, kad perskaito žinutę ir pusdienį tyli. Dabar pagavo save laukiant atsakymo.
Alvidas rašė paprastai, be pagražinimų: apie restauratorių darbus Anykščių bažnyčiose, apie remontus, kartais atsiųsdavo nuotraukų balta bažnyčia žiemą, katė ant palangės, stiklinė arbatos ant senovinio stalo.
Po mėnesio Ieva pastebėjo.
Mama, sėdi telefone.
Skaitau.
Tu visada sakydavai, kad telefonas akis gadina.
Reiškia, klydau.
Dukra keistai pažiūrėjo, bet nepaklausė daugiau.
Balandį Alvidas pasiūlė užsukti į Vilnių.
Reikia vienoje restauratorių dirbtuvėje susitvarkyti reikalus. Gal pasimatysime nebent nenori.
Nebent nenori. Ramunė nusišypsojo frazei. Rimtas žmogus, atsargus.
Atvažiuok, atrašė.
Susitiko prie Katedros. Blokštelėjo šaltas pavasario vėjas, bet saulė jau sklando visai kitaip kaip pavasarį. Ramunė užsivilko gerą paltą, tą pilką, kurį prieš dvejus metus pirko, bet nenešiojo.
Jis stovėjo prie turėklo, žvelgė į Neries upę. Ji priėjo, jis atsisuko veidas kiek sušalęs, rankos kišenėse, kaip anuomet Anykščių turguje.
Labas, pasakė.
Labas.
Vaikščiojo palei krantinę. Kalbėjosi paprastai apie restauravimą, apie būrelį. Papasakojo, kaip vienas aštuonmetis berniukas parašė rašinį: knygos yra langai, tik priešingi, nes pro jas žiūri ne į išorę, o į vidų. Alvidas sustojo.
Tikslu, pasakė. Aštuoneri?
Taip. Talentingas vaikas.
Moki dirbti su vaikais, matosi.
Kodėl mato? Tu net nematei.
Tu taip pasakoji kaip apie svarbią dalį.
Ramunė žiūrėjo į jį, o jis žiūrėjo į upę.
Vėliau sėdėjo kavinėje, gėrė kavą, ir Ramunė pajuto seniai taip kalbėjosi: be skubos, be būtinybės kažką spręsti ar atsiskaityti. Tai buvo geras jausmas. Pamirštas.
Atsisveikindamas jis paklausė:
Norėčiau dar atvažiuoti. Jei galėčiau.
Galėtum, atsakė ji.
***
Ieva, sužinojo gegužę. Ne todėl, kad Ramunė būtų papasakojusi tiesiog paskambino neįprastu metu, o motina buvo išvykusi. Kai perskambino, kalba buvo išsiblaškiusi, Ieva pajuto kažką.
Kur buvai?
Vaikščiojau.
Viena?
Pauzė. Vos pastebima, bet Ieva išmoko jausti pauzes.
Ne viena.
Ir prasidėjo pokalbis iš pradžių atsargus, vėliau aštresnis.
Kas jis? paklausė Ieva.
Bendrakursis. Tau sakiau, sutikau Anykščiuose.
Sakai, sutikai kažkokį pažįstamą.
Taip ir buvo.
Mama, tau…
Žinau, kiek man metų, Ieva.
Tyla.
Kas tai? Tik vaikštote?
Kol kas taip.
Kol kas! atkartavo Ieva.
Ramunė neaiškino. Kai kurių dalykų negali paaiškinti ne dėl to, kad neturi žodžių, o todėl, kad žodžiai čia nieko nepadeda. Ką besakytum arba per rimta, arba per lengva.
Sūnus Lukas reagavo kitaip. Gyveno Kaune, paskambindavo kas kelias savaites. Kai Ramunė taip ramiai prasitarė, kad susipažino su žmogumi, sūnus patylėjo ir paklausė:
Jis normalus?
Labai.
Gerai, trumpai tarstelėjo Lukas.
Ir viskas. Ramunė dar ilgai galvojo, kuri reakcija geresnė sūnaus ar dukros. Taip ir liko nenusprendusi.
***
Vasarą užvaldė naujas ritmas: Alvidas atvažiuodavo į Vilnių, Ramunė į Anykščius. Vaikščiojo po turgus, muziejus, kavinukes. Kartą nuvedė į savo dirbtuvę nedidelį kambarį su aukštais langais ir linseed aliejaus bei seno medžio kvapu. Palei sienas eilėmis stovėjo ikonos kai kurios vos įžiūrimos, kai kurios jau atidengtos, spalvotos.
Nebaisu rankose laikyti tokį seną daiktą? paklausė Ramunė.
Ne. Atvirkščiai gera jausti, kad tai buvo čia prieš tave ir dar bus po tavęs.
Tu tiki?
Pašnekovas sustingo.
Nežinau kaip pavadinti. Jaučiu, kad tai svarbu. Nes kas nors taip liepė ne dėl to.
Ramunė žiūrėjo į ikoną, kurią jis tvarkė veidas jau beveik šviesus, ramus.
Mano vyras sakydavo, kad užsiimu niekais, netikėtai sau ištarė. Vedu būrelį, o ten vos keli eurai. Laiko neverta.
O tu pati?
Ilgai galvojau, kad jis teisus. Beveik iki pensijos.
Alvidas nieko neatsakė, tik pažvelgė į ją. Ir užteko.
Vakarais gerdavo arbatą jo virtuvėje, Ramunė stebėdavosi, kaip seniai jautė tokį ramumą. Problemų būta Ieva beveik neskambino, kai Ramunė išvyko į Anykščius. Tyli demonstratyvi tyla. O anūkė Saulė, aštuonerių, kartą paklausė telefonu: Močiute, tu greit grįši namo? Ir balse buvo toks kaltinimo dūris, kad Ramunė juto įprasta, bet skaudu.
Bet dabar, šioje virtuvėje, tas dūris sumažėjo. Nedingo, tik pasitraukė.
Galvoji apie persikraustymą? netikėtai paklausė Alvidas.
Ramunė atsisuko.
Kur?
Čia. Į Anykščius. Arba šiaip persikraustyti kažkur kitur.
Jis buvo atsargus, žiūrėjo į puodelį.
Tu siūlai man…
Nesiūlau nieko, tik klausiu, ar tau kilo mintis.
Ramunė pagalvojo.
Ne, prisipažino. Kadaise galvojau. Bet tada rodėsi neįmanoma.
Kodėl?
Vaikai. Anūkė. Butas. Darbas. Viskas čia.
Vaikai jau suaugę.
Nieko nekeičia.
Jis linktelėjo.
Tiesa. Tiesiog klausiu.
Tiesiog klausiu. Ramunė gėrė arbatą, jausdama klausimas neišeis. Įsikūnys viduje. Tokie klausimai neišeina.
***
Rugpjūtį Ieva atvažiavo į Vilnių savaitgaliui be progos, tiesiog atvyko su kelione krepšyje ir sandariai sučiauptomis lūpomis.
Jos gėrė arbatą, Ieva žiūrėjo pro langą. Galiausiai paklausė:
Rimtai?
Ką turi galvoje?
Jį. Visa tai.
Nežinau, labai sąžiningai atsakė Ramunė.
Mama. Nejauti, kad… tai keista? Mūsų amžiuje?
Mūsų ar mano?
Mūsų šeimos. Tėvas dar gyvas, jis…
Jis jau devynerius metus su kita, Ieva.
Tai nekeičia to, kad buvot susituokę trisdešimt metų.
Keičia, lėtai ištarė Ramunė. Ir labai.
Ieva patraukė puodelį.
Pagalvoji apie Saulę? Ką ji supras?
Jai aštuoneri.
Būtent viską supranta.
Ji supras tai, ką mes paaiškinsime.
Ir ką paaiškinsime?
Ramunė pažvelgė dukrai į veidą. Ieva buvo tėvo kopija tokia pati burna, tokie pat tamsūs antakiai. Vaikystėje tai glostė. Dabar Ramunė tame matė kažką kita, tik nežinojo ką.
Paaiškinsime, kad močiutė susipažino su geru žmogumi, atsakė. Ir to užteks.
O toliau?
Toliau matysim.
Matysim. Tu visada taip sakai, kai nenori kalbėtis.
Ne, ginčijo Ramunė. Sakau matysim, kai tikrai nežinau, kas bus. Tai sąžininga.
Ieva ilgai tylėjo prie lango. Po to tarstelėjo, vos girdimai, be priekaištų:
Bijau, kad gailėsiesi.
Galbūt. Bet galiu gailėtis ir dėl to, ko nepadarysiu.
Dukra atsisuko.
Tai filosofija. Nuo jos lengviau nepasidaro.
Man irgi ne visada lengva, prisipažino Ramunė. Bet su tuo gyvenu.
Ieva išvažiavo vakare. Apsikabino tvirtai, kaip visada. Ramunė pajuto tuose apkabinimuose buvo ir šilumos, ir įtampos. Lyg abi laikytųsi ir bijotų, kad kažkas suduš.
***
Rugsėjis atėjo atšiaurus ir žvarbus. Ramunė jau šešeri metai kaip pensijoje, bet būrelio darbas laikė ją rutinoje. Vaikai ateidavo antradieniais ir penktadieniais, skaitydavo, piešdavo, statydavo savo spektaklius. Tai buvo maža patalpa su senomis lentynomis. Ant grindų sofos pagalvės.
Bibliotekos vedėja Tamara Matulionienė, šešiasdešimt penkerių, žinojo apie Alvidą. Ne todėl, kad Ramunė būtų pasakojusi, tiesiog matė Ramunė pasikeitė. Daugiau galvojo apie save gerąja prasme.
Pas tave kažkas vyksta, vieną dieną tiesiai nustatė Tamara.
Vyksta, ramiai patvirtino Ramunė.
Kažkas gero?
Dar nežinau.
Ir gerai, sumojo Tamara. Svarbu, kad nors kas nors vyksta, o tai mes su tavim abi it upės teka, bet neaišku kur.
Ramunė nusijuokė.
Rugsėjį Alvidas pasiūlė nuvykti drauge į Kėdainius senųjų rankraščių paroda vyko keletą dienų. Ramunė sutiko: užsakė atskirus mažus kambarius, vaikščiojo po muziejus, vakare po miestą. Kartą vakarieniavo kavinėje prie Nevėžio. Giliai naktį Alvidas pasakė:
Noriu, kad žinotum.
Ką?
Neskubu. Nespraudžiu tavęs. Jei jauti spaudimą tai ne nuo manęs.
Ramunė iš lėto pakėlė akis.
Žinau.
Noriu, kad tai suprastum ne pagarbos frazė, o tiesa. Man šešiasdešimt trys, nesu naivus vaikinas, kuris susikurs lūkesčių. Džiaugiuosi, kad esi.
Ji neatsakė iškart. Už lango tamsi Nevėžio upė, kitame krante žiburiukai.
Tai sunku priimti, pagaliau prisipažino.
Kodėl?
Nes pripratau, kad žodžiai visada slepia kažką: arba norą, arba sąlygą.
Čia nėra jokių sąlygų.
Suprantu. Tik pripratau kitaip.
Alvidas linktelėjo. Baigė vyną ir jie išėjo palei krantinę. Buvo šalta, Ramunė pakėlė palto apykaklę. Jis ėjo greta neliesdamas jos, bet tiesiog arti. Tai buvo teisinga.
***
Spalį atėjo pokalbis, kurio Ramunė laukė ir kartu bijojo.
Paskambino pirma. Surinko Ievos numerį ir, nelaukusi, kol ši įsiterps, tarė:
Noriu tau pasakyti Alvidas siūlo man kraustytis į Anykščius, gyventi drauge. Mąstau apie tai.
Ilga tyla.
Tu rimtai.
Taip.
Jūs pažįstami septynis mėnesius.
Aštuonis.
Mama! Aštuonis! Tu suvoki, ką darai?
Suvokiu. Tai aštuoni mėnesiai.
Tai niekis! Tu nežinai apie jį nieko!
Žinau pakankamai.
Ką žinai? Kad patinka? Kad gera? Žmonės keičiasi, mama! Viskas keičiasi!
Ieva.
Ką?
Tavo tėtis irgi pasikeitė. Mes pragyvenome trisdešimt metų.
Tyla.
Neteisinga, tyliai ištarė Ieva.
Nenoriu būti neteisinga. Noriu būt sąžininga. Su tavim ir savimi.
Vėliau paskambino Lukas matyt, Ieva buvo spėjusi jam pasiskųsti.
Mama, tikrai nori išvažiuoti?
Negaliu pasakyti, ar tikrai. Galvoju.
Ten viskas normaliai? Jis normalus žmogus?
Visiška tvarka. Tvarkingas, dirba, namas mažas, bet gražus.
Butą parduosi?
Ne, išnuomosiu.
O jei reikės atgal?
Lukai.
Ką Lukai? Klausiu, nes svarbu.
Jei prireiks grįšiu. Bet nenoriu galvoti jei kas. Gal bent kartą galėčiau pabandyti be šito.
Pauzė.
Gerai, galiausiai pripažino Lukas. Tik skambink dažniau.
Skambinsiu.
Po šio pokalbio Ramunė ilgai sėdėjo prie lango. Lauke krapnojo lietus, pro šviesą blaškėsi šakos. Galvojo: šešiasdešimt vieneri, o pirmąkart priima sprendimą tik dėl savęs, ne dėl kitų, ne dėl to, kad kas paliko ar privertė aplinkybės. Pirmąkart tik nori pati.
Tai buvo keistas jausmas. Beveik neatpažįstamas.
Atsivertė žinutes Alvidui: Mąstau. Dar šiek tiek laiko.
Atsakymas: Imk kiek reikia.
***
Monika skambindavo kas savaitę, laikėsi neutraliai. Nepatarė kraustytis ir neragino neskubėti. Tik domėjosi reikalais, pasakojo apie savo ožką, kurią galų gale įsigijo.
Kaip pavadinai? pasiteiravo Ramunė.
Pranė.
Oi rimtai?
O kodėl gi ne? Labai išdidžiai atrodo.
Monika, tu visada mane stebini.
Gerai ar blogai?
Gerai, patikino Ramunė. Be abejonių.
Klausyk, ar jei tau būtų trisdešimt, taip ilgai galvotum?
Prie ko čia amžius?
Gal ir niekuo. O gal viskuo. Su metais pradedam daugiau svert. Kartais tai išmintis, kartais baimė pramaskuota išmintimi.
Tu ne prasčiau filosofuoji už Tamarą.
Komplimentas?
Faktas.
Ramunė padėjo ragelį. Iš tikrųjų Monika buvo teisi baimė paslėpta kaip išmintis. Kadaise bijojo, kad suklys, vėliau kad nespės priimti sprendimo ir liks be nieko. Neryžtas irgi sprendimas.
Dabar baimė kita. Ne dėl Alvido. Dėl savęs.
Buvau žmonos, mamos, mokytojos niekuo daugiau. Kai viskas užgožė ją pačią nebežinojo, kas yra. Būrelis bibliotekoje pirmas žingsnis tik dėl savęs.
Dabar antras.
***
Spalio pabaigoje ko Ramunė nesitikėjo paskambino buvusi uošvė Antanina. Jai aštuoniasdešimt dveji, gyveno viena Vilniuje, Ramunė ją lankydavo kartais iš žmogiško solidarumo.
Ieva man papasakojo, be jokių įžangų tarė Antanina.
Ką pasakojo?
Apie tą tavo pažįstamą. Kad gal važiuosi iš čia.
Ramunė patylėjo.
Ką galvojat?
Galvoju, kad esi verta. Mano sūnus tavimi nevertino supratau tą seniai, tik nesakiau. Dabar sakau.
Antanina…
Netrauk žodžio. Sulaukiau metų, kai galiu kalbėti tiesiai. Važiuok, jei nori. Vaikai neišnyks turi stiprias šeimas. Ieva pyksta, nes bijo netekti. Bet tau nereikia būti ten, kur tavęs nemato.
Mane mato.
Moka kaip močiutę, kaip mamą. O kaip žmogų?
Ramunė negalėjo atsakyti.
Tai štai. Važiuok. Tik paskambink man, būsiu laiminga.
Po to pokalbio Ramunė ilgai stovėjo prie lango, žiūrinėjo kiemą, kur linguodavo pliki medžių šakos. Lapų nebebuvo žiemiška tuštuma.
Galvojo: žmones mato skirtingai. Ieva matė motiną, kuri turi būti šalia. Lukas žmogų, kuriam reikia patogumo. Tamara kolegę. Antanina pagaliau pamatė žmogų kaip asmenį.
O Alvidas ką mato?
Nebuvo tikra. Bet jautė mato ją. Ne vaidmenį, ne funkciją. Tiesiog ją. Gal todėl, kad neturėjo jai jokių senų lūkesčių sutiko ją turguje Anykščiuose, be konteksto, be praeities.
***
Lapkritis atnešė pirmą sniegą ir netikėtą pokalbį su anūke Saule.
Pati paskambino, kas retai nutikdavo. Paprastai Ieva duodavo pabendrauti pabaigoje. O čia sekmadienio rytą iš nepažįstamo numerio.
Močiute, čia aš.
Saulute, iš kur skambini?
Iš mamos planšetės. Močiute, tu važiuosi?
Ramunė prisėdo.
Girdėjai suaugusiųjų pokalbius?
Šiek tiek. Mama kalbėjo su dėde Luku. Tu išvažiuosi?
Dar nežinau, Saulute.
Jei išvažiuosi, atvažiuosi į svečius?
Tikrai atvažiuosiu.
Pažadi?
Pažadu.
Tyla. Po to Saulė sako:
O ten gražu?
Kur?
Kur tu norėtum išvažiuoti.
Labai. Ten baltos bažnyčios ir žiemą daug sniego. Yra upė.
Kaip pas mus?
Kiek kitokia. Mažesnė.
Aišku. Pauzė. Močiute?
Taip.
Mama bijo, kad tau ten bus blogai ar susirgsi ir mes nespėsim.
Ramunei skaudžiai suspaudė krūtinę.
Pasakyk mamai, kad esu sveika ir žadu tokia išlikti.
Ji ir pati žino, bet vistiek bijo.
Ir aš bijau.
Ko?
Ramunė pagalvojo.
Daug ko. Tai normalu. Visi bijo.
Tu sakydavai, kad net drąsūs bijo tik vis tiek daro.
Taip sakiau. Prisimenai.
Viską prisimenu, paslaikė pasididžiavimą Saulė. Gerai, bėgu, mama pamatys.
Saulute.
Ką?
Myliu tave.
Ir aš tave. Iki.
***
Lapkričio vidury Ramunė vyko į Anykščius. Ne savaitgaliui savaitei. Susidėjo daiktus, pranešė Tamarai, draugei pavedė prižiūrėti pašto dėžutę.
Alvidas pasitiko stotyje. Važiuodami namo, jis kalbėjo apie kupolo restauravimą bažnyčioje, o Ramunė žiūrėjo į apsnigtus laukus, mąstydama: šiuo keliu važiavo kovą, kai siaubė į Moniką. Lyg ciklas užsivėrė.
Namie jie gyveno savaitę jo jaukioje medinėje trobelėje su girgždančiomis grindimis. Ramunė keliskart gamino, jis tvarkėsi. Rytais gėrė kavą prie stalo prie lango, stebėdami smulkų, vėjyje slenkantį sniegą.
Vieną vakarą paklausė:
Tau nebaisu gyventi dviese?
Ką turi mintyje?
Na, gyventi su kitu kartu. Juk aštuonerius metus esi vienas.
Jis akimirką pagalvojo.
Spaudė, kai gyvenau ne taip, kaip norėjau. Šitas jausmas kitoks.
Kaip gyvenai ne taip?
Dirbau statybose reikėjo pinigų šeimai. Tada perlipau per save, pradėjau mokytis restauracijų, nors per keturiasdešimt buvo. Visi sakė kvaila.
O tu?
O aš ėjau. Žmona palaikė ji visada buvo žmogus, kuris palaiko.
Papasakok apie ją.
Jis nutylo.
Ona rami, be triukšmo, kai ateidavo į kambarį, pasidarydavo ramiau.
Pasiilgsti.
Taip. Paprastai pasakau pasiilgstu. Bet tai nereiškia, kad negaliu… judėti toliau. Supranti?
Suprantu.
O tu?
Ramunė prisiminė Darių. Su juo dažniau gyveno su nerimu nei su ramybe. Troško to žmogaus, kuris, gal, niekada ir neegzistavo.
Kitaip, pagaliau ištarė. Bet taip suprantu.
Sėdėjo tyloje geroje tyloje.
***
Ketvirtadienį, penktą dieną, paskambino Ieva.
Ramunė išėjo į kiemą. Sniegas baigės, dangus skaidrus, kelios žvaigždės.
Esi ten? paklausė Ieva.
Taip.
Ilgam?
Iki sekmadienio.
Tyla.
Mama, noriu paklausti tiesiai. Tu visa tai darai… kad ką? Ką įrodyti? Sau? Mums?
Ramunė stebėjo žvaigždes.
Ne. Ne įrodyti.
Tai kodėl?
Tiesiog… gyventi. Kitaip nei anksčiau.
O anksčiau blogai gyvenai?
Neblogai. Bet ne visai taip, kaip norėjau.
Ko tau trūko?
Ramunei buvo sunkus klausimas. Daug ko turėjo: butą, vaikus, mėgstamą darbą, drauges. Nebuvo didelės nelaimės.
Bet buvo kita jausmas, lyg gyventum šalia savęs, už plano ribų. Kur gyvenimas tvarkingas, bet tik planas, o pati šalia, ne viduje.
Savęs trūko, apsisprendė ji.
Savęs? Ką tai reiškia?
Tiesiog tą, ką sako.
Ieva ilgai tylėjo.
Ar būsi laiminga? netikėtai paklausė, be ironijos.
Nežinau, prisipažino Ramunė. Bet noriu pabandyti.
Gerai, tarė Ieva. Gerai.
Tai nebuvo pritarimas. Bet nebuvo ir karas.
***
Sekmadienį, kai Ramunė jau ruošėsi išvykimui, Alvidas paklausė:
Apsisprendei?
Beveik.
Beveik gerai ar blogai?
Reiškia, dar šiek tiek reikia.
Jis linktelėjo.
Baiminiesi suklysti.
Taip.
Galiu kažką pasakyti?
Sakyk.
Klaidos būna dviejų rūšių: tokios, kai suklysti ir supranti viskas, nepavyko. Skaudu, bet aišku. O yra klaidos, kurių niekada nepadarai todėl ir nesužinosi. Pastarosios blogesnės.
Ramunė žiūrėjo į jį.
Sakai lyg tyčia.
Ką tyčia?
Taip, kaip aš pati galvoju, bet nedrįstu pasakyti.
Jis nusijuokė. Jam juokiantis veidas tapo šviesus.
Neturėjau tokio plano. Taip išeina.
Grįžo į Vilnių vėlai. Butas pasitiko įprasta tyla, sienų kvapu, pažįstamu langu. Susitvarkė lagaminą, pastatė arbatinuką, atsisėdo prie stalo.
Ant stalo knyga. Atrado sakinį, kurį jau buvo skaičiusi, bet dabar suprato kitaip: žmogus neša savo vienatvę su savimi ne bausmė, o tiesa, kurią gali paversti į ką nors.
Uždengė knygą.
Įsijungė telefoną, parašė Alvidui: Atvažiuosiu sausį. Ilgam. Pažiūrėsim.
Jis atrašė trumpai: Laukiu.
***
Gruodis praėjo keistame laukime: Ramunė toliau dirbo bibliotekoje, lankė Antaniną. Iš išorės niekas nesikeitė tik viduje. Kažkas sprendėsi, kažkas dar ne.
Ieva paskambino mėnesio pradžioj:
Dar nepersigalvojai?
Ne.
Butą nuomosi?
Taip. Jau tarėmės su tarpininku.
Supratau. Gerai. Pauzė. Mama, galiu paklausti?
Žinoma.
Tu nemanai, kad čia tiesiog… kad kartais nauja atrodo geriau, o po to…
Ieva.
Ką?
Man šešiasdešimt vieneri. Nebesu aštuoniolikmetė. Tiek pragyvenau, turiu kuo lyginti.
Tai apsaugo nuo iliuzijų?
Ne. Bet sumažina jų kiekį.
O gal jis ne toks, kaip atrodo?
O kas žino? Visi gal. Visas gyvenimas gal. Tu kai tekėjai, juk irgi nežinojai.
Man buvo dvidešimt septyneri.
Ir kas?
Tyla.
Gerai, galiausiai prisipažino Ieva. Mam, padėsiu tau kraustytis.
Ilga pauzė.
Padėsiu, sumurmėjo pagaliau. Žinoma, padėsiu.
***
Naujus metus Ramunė sutiko pas Ievą, kartu su Saule ir žentu Andriumi. Atvažiavo ir Lukas iš Kauno su šeima. Prie stalo buvo ankšta, vaikai lakstė, suaugę šnekėjo vienu metu.
Saulė įsitaisė šalia ir šnabždėjo apie kiekvieną patiekalą.
Šią salotą mama pati gamino, šitą pirko parduotuvėj, bet sakė, kad pati…
Negali slaptai informuoti, sumirktelėjo Ramunė.
Aš ne slapta, tiesiog sakau, pataisė Saulė.
Prieš pat vidurnaktį, kai vaikai jau snūduriavo, o suaugusieji kilnojo taures, Ieva netikėtai ištarė:
Mama išvažiuoja į Anykščius sausį.
Tarsi paprastai faktą.
Andrius linktelėjo, Lukas žvilgtelėjo į Ramunę.
Ilgam? pasiteiravo Lukas.
Pažiūrėsim, atsakė Ramunė.
Lukas truputį nusišypsojo.
Saulė pramerkė akis.
Močiute, tu važiuoji?
Važiuoju, Saule.
Pažadėjai grįžti į svečius.
Pažadėjau.
Gerai, užmigo Saulė.
Ramunė žiūrėjo į ją: tai ir yra gyvenimas. Miegantis vaikas. Suaugę su taurelėmis. Senas fotelis, kurio vis nesiryžo išmesti. Kitame mieste žmogus parašė laukia.
***
Sausio penkioliktą, Ramunė paskambino Tamarai.
Tamara, išeinu iš būrelio.
Tyla.
Kada?
Vasario pradžioj. Duosiu laiko rasti, kas pavaduos.
Kraustysies?
Taip.
Kur jei ne paslaptis?
Į Anykščius.
Aišku. Pauzė. Pas jį?
Pas jį. Ir pas save pačią.
Geras paaiškinimas, sumojo Tamara. Rasiu, kas pavaduos. Bus sunku, gerai dirbai. Bet rasiu.
Ačiū.
Sėkmės, Ramune. Tikros sėkmės.
Paskutinę dieną vaikai padovanojo atviruką didžiulį piešinį. Tas aštuonmetis berniukas nupiešė langą su užuolaidom ir užrašė: Kad žiūrėtum į vidų.
Ramunė įsidėjo atviruką į rankinę.
***
Sausio dvidešimt trečią Ramunė atvažiavo į Anykščius. Alvidas padėjo užnešti lagaminą. Pastatė jį mažame kambaryje, kurį paruošė jai. Ant palangės stovėjo raudona pelargonija.
Iš kur ji? paklausė Ramunė.
Nupirkau. Nusprendžiau, kad reikia gėlių.
Teisingas sprendimas.
Priėjo prie lango. Sodas paskendęs sniege, baltas, tylus. Tvoros, už jų daržai, tolumoje stogai.
Kaip? paklausė jis.
Dar nežinau. Paklausi po mėnesio.
Paklausiu.
Ramunė atsigręžė.
Alvidai.
Ką?
Ačiū, kad neskubinai.
Jis patylėjo.
Ačiū, kad atvažiavai.
***
Praėjo trys mėnesiai. Ramunė pamažu priprato. Anykščiai maži, ir tai buvo ir gera, ir keblu: visi žino vienas kitą, ji nauja, žiūri į ją smalsai.
Monika supažindino su keliomis senbuvėmis, viena Viktorija pasiūlė padėti su literatūriniu klubu kultūros centre. Nedidelis ratas dešimt žmonių, skaito ir diskutuoja knygas.
Nežinau, ar pavyks, nerimavo Ramunė.
Ką ten pavykti ateik, pažiūrėsi. Patiks, liksi. Nepatiks, numos.
Ramunė nuėjo. Patiko.
Su Ieva kalbėjosi kas savaitę, kartais dažniau. Ieva ėmė klausti ne tik kaip tau, bet ir kaip jis, kaip klubas, ką naujo skaitai. Atsargus, laipsniškas susitaikymas. Kaip akys, priprantančios prie naujos šviesos.
Saulė rašė laišką. Tikrą, ant popieriaus, su vokeliu. Piešė dvi bažnyčias ir upę, prirašė: Močiute, atvažiuosiu parsivežti tavęs per atostogas. Mama pažadėjo. Pridėjo: Pranė čia Monikos ožka? Ji pasakojo.
Ramunė atrašė laišku.
***
Buvo balandžio pavakarė, kai Ieva pagaliau atvažiavo. Ne su Saule viena. Vienai dienai, dieniniu traukiniu.
Apžiūrėjo namus: medinės grindys, pelargonija ant palangės, stalas virtuvėje.
Alvidas pasiūlė arbatos irišėjo į dirbtuvę.
Abi liko dviese.
Gražu čia, pasakė Ieva. Ne teigdama, tartum stebėdama.
Taip.
Mažoka.
Bet ramūs.
Nesiilgsti Vilniaus?
Ilgiuosi. Jūsų ilgiuosi. Tamros ilgiuosi. Vilnelės krantinės.
Ir vis dėlto?
Ir vis dėlto.
Ieva supo puodelį rankose.
Jis geras? klausė. Nebe taip kaip pradžioj be priekabių.
Geras.
Tu laiminga?
Ramunė pagalvojo.
Nežinau, ar laiminga. Bet man gera. Tikrai gera.
Ieva linktelėjo.
Gerai.
Gerai ką reiškia?
Reiškia, gerai. Dukra pažvelgė į Ramunę. Vis dar bijau. Už tave. Gal ir visą laiką bijosiu.
Žinau.
Bet stengiuosi suprasti.
To užtenka.
Abi gėrė arbatą. Ieva pasakojo apie Saulę, apie darbą, Andriaus norą pirkti naują automobilį. Paprastas pokalbis be aliuzijų.
Jau besiruošdama išvykti, Ieva išėjo palydėti.
Balandžio oras buvo drėgnas, kvepėjo žeme. Medžiai su pirmaisiais žalumynais gležnais, skaidriais.
Mama, prie vartelių sustojo Ieva.
Taip?
Ne iki galo suprantu. Gal niekada ir nesuprasiu.
Žinau.
Bet noriu, kad suprastum viena.
Ką?
Ieva patylėjo. Pakėlė akis tos pačios tamsios, kaip tėvo.
Tu visada buvai šalia. Visada. Pripratau, kad esi paskambini ir atsiliepi.
Aš atsiliepiu. Visada.
Žinau. Tik… dabar kitas atstumas. Turėsiu priprasti.
Priprasi.
Manai?
Ramunė žiūrėjo į dukrą. Veidas pažįstamas nuo pirmos dienos, kaip kūdykio. Kai pirmąkart laikė rankose jauna ir išsigandusi.
Manau, šyptelėjo. Tu visada pripranti. Tu stipri.
Ne tokia kaip tu.
Toki pati.
Ieva lengvai šyptelėjo. Apsikabino tvirtai, kaip visada.
Paskambinsiu, kai grįšiu.
Lauksiu.
Nuėjo gatve. Stebėjo Ievos nugarą tiesi, žingsnis greitas. Kažkas tėviško.
Staiga atsigręžė:
Mama!
Ką?
Pelargonija ant lango žydi! Mačiau.
Žydi.
O tai ir gerai, atkirto Ieva.
Ir nuėjo.
***
Ramunė grįžo į namus. Alvidas virtuvėje šildė sriubą. Ji atsistojo prie lango, stebėjo Ieva dingo už kampo. Gatve lėtai ėjo senyvą moteris su maišu.
Pelargonija ant palangės buvo apšerkšnijusi rausvais žiedais.
Kaip? paklausė Alvidas, neatsisukdamas.
Gerai, atsakė Ramunė.
Patylėjo.
Ji gera, pridūrė. Tiesiog bijo.
Suprantama. Ir jai nelengva.
Taip.
Nuo lango perėjo padėjo lėkštes, sustatė stalą. Viskas jau įprasta per tris mėnesius įprato.
Alvidai…
Ką?
Kaip manai teisingai padariau?
Jis atsisuko.
O tu kaip manai?
Ramunė patylėjo.
Manau, kad pirmą kartą mano sprendimas. Tik mano.
Vadinasi, atsakei.
Abi valgė. Už lango balandžio Anykščiai buvo tylūs, paskutiniame sniege žybtelėjo pirma žaluma.
Ramunė žiūrėjo į tai štai ji: ne žodis laimė, ne baigtis o tiesiog pietūs, tiesiog langas, tiesiog žmogus priešais, su kuriuo gera.
Ar užteks? Ji nežinojo.
Bet sriuba buvo karšta. Pelargonija žydėjo. Ir rankinėje buvo atvirukas nuo aštuonmečio piešėjo langas, pro kurį žiūrima į vidų.
***
Vakare paskambino Saulė.
Močiute, Ieva sakė buvo pas tave.
Taip, buvo.
Kaip jūs?
Gerai pakalbėjom.
Nebuvo liūdna?
Ne. Kodėl klausi?
Ji kartais verkia, kai galvoja, kad negirdžiu. Dėl tavęs.
Ramunė užmerkė akis.
Saulute…
Ką?
Pasakyk mamai greit atvažiuosiu pas jus. Greitai greitai.
Gerai. Močiute?
Taip.
Pas jus jau pavasaris?
Beveik. Sniegėlio dar yra, mažai.
Pas mus visai šilta. Keista, ar ne? Viena šalis, o orai skirtingi.
Ne keista. Taip būna.
Močiute, tu pasiilgai mūsų?
Ramunė pažvelgė pro langą. Temsta. Pirmoji žvaigždė.
Labai, tyliai pripažino. Visada.
Gerai, atsidūso Saulė. Svarbu, kad pasiilgsti.
Tikrai?
Taip pat jei ilgiesi, vadinasi, myli.
Ramunė nerado ką atsakyti.
Iki, močiute.
Iki, Saule.
Padėjo telefoną. Virtuvėje Alvidas plovė indus, tyliai niūniavo. Pelargonija tamsavo palangėje. Už kiemo lojo šuo įprastas, kasdienio ramumo dalis.
Ramunė sėdėjo ir galvojo: Saulė teisi jei ilgiesi, vadinasi, myli. O jeigu myli pasiilgsti. Reiškia, turi dėl ko.
Tai, matyt, ir yra gyvenimas nelabai pilnas, ne idealus, bet tavo. Su atstumais ir artumu, teisingais ir neteisingais sprendimais, kurie vėliau tampa tiesiog tavo.
Ji pakilo ir ėjo padėti plauti indus.
