Negalima dainuoti
Tu šypsais netinkamai.
Birutė iš pradžių nesuprato, kad tai skirta jai. Ji žiūrėjo į savo rankas, suguldytas ant kelių, tamsiai mėlynos suknelės klostėse. Tokios, kurios pati niekad nebūtų pasirinkusi. Per daug suveržta pečiuose. Per daug blizgi. Per daug svetima.
Birute. Aš pasakiau, tu šypsais neteisingai. Per įtemptai. Žmonės tai pastebi.
Gediminas kalbėjo tyliai, nė karto nepasukdamas galvos. Jis žiūrėjo į salę, kur jau rikiavosi svečiai jo įmonės dvidešimtmečio jubiliejus. Didelė šventė. Svarbus vakaras. Jos vaidmuo buvo aiškiai aptartas iš anksto, kaip punktas darbo sutartyje: sėdėti šalia, atrodyti padoriai, nekalbėti nereikalingų žodžių, negerti daugiau nei taurės vyno, nepradėti pokalbių su partneriais be jo leidimo.
Atsiprašau, tarė ji.
Nereikia atsiprašinėti, tiesiog susitvarkyk.
Restoranas buvo iš tų, kuriuose pinigus jauti fiziškai. Apie save nerėkia juos galima pajusti staltiesių sunkume, blankioje šviestuvų šviesoje, lyg ore sklendžiančiuose padavėjų judesiuose. Birutė čia buvo jau keletą kartų, bet kas kartą ją apimdavo tas pats jausmas: ji čia nereikalinga. Ne kaip sėkmingo verslininko žmona, bet kaip žmogus. Kaip moteris su vardu, praeitimi, kažkada turėta vidine šiluma.
Jai ėjo penkiasdešimt šešti. Dvidešimt aštuonerius iš jų praleido su Gediminu Jonaičiu. Jie susipažino, kai Birutė baiginėjo Lietuvos muzikos akademiją. Ji buvo ryški, balsinga, įsimylėjusi Čiurlionį ir Dvarioną. Jis jaunas verslininkas su liepsnojančiomis akimis ir įsivaizduojama galia pasaulį pirkti ar lipdyti pagal save. Jis ją žiūrėjo taip, tarsi ji būtų visas tas pasaulis. O paskui paaiškėjo, jog jis tiesiog norėjo, kad ji taptų jo formuota.
Gediminai, gal galiu prie Ružės prieiti? Ji viena sėdi.
Ružė palauks. Neturi ko veikti prie Petronių staliuko.
Bet mes draugaujame jau dvidešimt metų.
Birute, jo balse nebuvo pykčio, tik nuzulinta nuovargio nata, kaip žmogaus, kuris vaikui tą patį aiškina dešimtą kartą. Šiandien svarbus vakaras. Sėdėk ir šypsokis.
Ji nusišypsojo. Taip, kaip priklauso.
Salė vis pildėsi žmonėmis: partneriais, klientais, valdininkais, jų žmonomis. Visi puošnūs, korektiškai pakiliai nusiteikę, kalbantys apie temas, kurios privalomos tokiais vakarais. Birutė klausėsi pokalbių nuotrupų ir galvojo, kad nebepamena, kada paskutinį kartą kalbėjo apie tai, kas ją iš tiesų žavi. Apie muziką. Apie fūgos struktūrą. Kodėl antrasis Dvariono koncertas vis dar skaudina ją net klausantis per radiją.
Jų namuose radijas beveik neskambėjo. Gediminas klasikos nemėgo, sakė, jo nervai to neišlaiko.
Prie kaimyninio staliuko moteris raudona suknele garsiai juokėsi iš kažkieno pokšto. Juokas buvo tikras, šiek tiek užkimęs, gyvas. Birutė staiga suprato, kad žiūri į ją su užuomina pavydo ne dėl suknelės ar jaunystės. Dėl to, kad ji juokėsi turėdama tam teisę. Niekam nepriklausydama.
Vakarienė ėjo savo vaga: tostai, plojimai, šnekos apie dvidešimt metų sėkmės ir puikią ateitį. Gediminas savo tostą pasakė trumpai, lakoniškai, kaip visuomet. Salė suplojo. Jis mokėjo valdyti minią, tai tiesa. Ir Birutė, plojo drauge, galvodama, kad kažkada ir pati tą mokėjo stovėti prieš žmones ir dainuoti taip, kad jie užmirštų kvėpuoti.
Paskutinį kartą ji dainavo viešai prieš dvidešimt ketverius metus. Akademijos vakarėlyje, iš kurio Gediminas ją išsivedė anksčiau dėl svarbaus skambučio dėl reikalų.
Pranešėjas paskelbė talentų konkursą tik po deserto, svečiams truputį atsipalaidavus. Vidutinio lygio vakaro pramoga: kas tik nori, gali lipti ant nedidelės scenos salės kampe pajuokauti, parodyti triuką, padainuoti. Gediminas susiraukė.
Vulgaru, sumurmėjo.
Birutė nieko neatsakė, žiūrėjo į sceną. Stovėjo mikrofonas. Šalia pianistas, jaunas vaikinas su linksma šypsena, grojęs vakarienei foninę muziką. Ji pastebėjo jo ilgus pirštus, įprotį linkčioti galvą į taktą net grojant tyliai.
Du žmonės išdrįso pabandyti. Vienas pasakojo anekdotą, kitas grojo armonika. Publika švelniai plojo, be rimto entuziazmo. Pranešėjas vėl kvietė norinčius, salėje truputį pritilo.
Birutė pajuto, kaip kažkas viduje pajudėjo. Ne kaip smūgis, o tarsi ilgai užrakintos durys pasiduotų švelniam stumtelėjimui. Ji padėjo servetėlę ant stalo. Atsistojo.
Kur tu? paklausė Gediminas.
Į tualetą.
Tačiau ji nenuėjo į tualetą ji priėjo prie pranešėjo, tyliai kažką pasakė į ausį. Tas kiek nustebo, bet galiausiai linktelėjo. Tada ji pasilenkė prie pianisto, jie tyliai pasikalbėjo. Vaikinas vėl linktelėjo, akyse suspindėjo susidomėjimas.
Kai ištarė jos vardą, Gediminas iš pradžių nesuvokė, kas darosi. Tada suprato. Birutė krašteliu akies pastebėjo jo veidą, eidama link scenos. Ji vengė žiūrėti į jį. Ji žiūrėjo į mikrofoną.
Scenoje trys laipteliai. Ji užlipo, sustojo prieš visą salę. Pilna nepažįstamų žmonių su brangiais švarkais, dailiomis suknelėmis. Daugelis žvalgėsi, šnekėjo tarpusavyje. Keli stebėjo su pagarbia nuojauta: kas čia būs?
Birutė linktelėjo pianistui.
Jis sugrojo pirmus akordus, salė pritilo melodija buvo ne pokylių, ne populiarios estrados. Tai buvo Čiurlionio vokalizė. Vienas iš sudėtingiausių ir gražiausių kūrinių jos buvusiam egzamine. Be žodžių. Tik balsas ir muzika.
Ji ėmė dainuoti. Ir pirmomis sekundėmis sunkiai patikėjo balsas gyvas. Jis neišnyko, nesumenko visus tuos metus tylos. Jis buvo čia. Kitoks tamsesnis, subrendęs, kitu atspalviu, bet tikras.
Salė nustojo kalbėti ties trečia fraze. Ne pamažu o staiga. Žmonės sustojo valgę, padėjo taureles, pasisuko į sceną. Birutė tai pastebėjo tik krašteliu sąmonės. Ji dainavo, galvodama tik apie kvėpavimą, frazes, kad nesumaišytų minčių, nesugalvotų apie Gediminą ar jo veidą, kas bus paskui.
Kas bus buvo nesvarbu. Dabar egzistavo tik tai.
Kai baigė, kelias sekundes salėje tvyrojo tyla. Paskui žmonės atsistojo. Ne visi iškart, bet atsistojo. Ploti ėmė nuoširdžiai, ne iš mandagumo. Moteris raudona suknele sušuko: Šaunuolė! Pianistas pakėlė į ją akis, lyg matytų kažką išskirtinio.
Birutė nulipo nuo scenos. Kojas lyg medinės. Širdis dundėjo, bet ritmingai. Artėjant prie stalo, jau matė Gedimino veidą.
Jis neplojo.
Sėsk, ištarė.
Ji atsisėdo.
Supranti, ką ką tik padarei?
Padainavau.
Nesijuok. Balsas aštrus, šaltas. Pasirodei prieš visus mano šventėje. Be mano leidimo. Supranti kaip tai atrodo?
Kaip atrodo?
Tarsi mano žmonai pritrūko dėmesio. Lyg jai vis dar mažai. Jis paėmė taurelę, pastatė atgal. Po dešimties minučių išvažiuojam.
Gediminai, dar ne…
Po dešimties minučių, Birute.
Prie jos per tą laiką priėjo trys žmonės. Moteris raudona suknele vardu Tamara paspaudė ranką: Jūs nuostabi! Iš kur jūs? Vyresnis vyras su barzdele sustojo, ištarė: Puiku. Pas ką mokėtės? Senoji draugė Ružė pribėgo, apkabino, užuodėsi naminiais kvapais Birutė vos neverkė vietoje.
Birute, kur tu dingus? Dieve, juk tu dainavai kaip…
Ruže, mums laikas, pasirodė Gediminas. Paėmė Birutę už rankos švelniai, bet nagai suspaudė stipriai per suknelę. Atsiprašome, Birutei skauda galvą nuo ryto. Prašom mums atleisti.
Mašinoje jokių žodžių. Visą kelią tylėjo, ir tai buvo blogiau už bet kokį barnį. Birutė žiūrėjo į naktinį Vilnių pro langą į šviesas, vitrinas. Viduje viską apėmė keista ramybė. Nei džiaugsmas, nei baimė, kažkas trečio. Lyg pagaliau prisiminė savo vardą.
Namie jis nusivilko švarką, pakabino. Atsisuko.
Tai štai kaip. Suprantu, kad tau nuobodu. Kad nori kažko savo. Bet turi suprasti yra ribos. Yra tinkama ir netinkama. Šiandien padarei man gėdą prieš tuos, nuo kurių priklauso mano darbas.
Dainavau. Žmonės plojo.
Padarei save artiste per įmonės vakarėlį. Supranti skirtumą?
Ne, Birutė nustebo pati kaip ramiai išėjo. Paaiškink.
Jis ilgai žiūrėjo.
Turi viską. Namus, pinigus, statusą. Nežinau, ko tau trūksta. Nuoširdžiai net nebebandysiu aiškintis.
Pasakysiu ko. Man trūksta savęs.
Ką tai reiškia?
Pats žinai.
Ji nuėjo į miegamąjį, uždarė duris. Įgriuvo į lovą neišsirengusi, žiūrėjo į baltą lygų lubų paviršių, kaip visas jų gyvenimas iš išorės. Girdėjo, kaip Gediminas vaikšto, atidarinėja spinteles. Tada tyla.
Nemigo naktis. Priminimai. Kaip prieš penkiolika metų ji sutiko išeiti iš muzikos mokyklos, kur mokė dainavimo. Gediminas sakė: Nesolidu tokiai žmonai. Ten pinigai tik juokai. Ji susitaikė, galvodama, ką nors kito suras. Bet kita vis neišeidavo: Gediminas vis surasdavo paaiškinimų, kodėl tai ne vieta, ne laikas, ne reikalinga.
Jis jos nemušė, nerėkdavo. Tik labai ramiai aiškindavo, kas teisinga, kas ne. Per dvidešimt aštuonerius metus ji priprato klausyti nustojo girdėti savo balsą. Iš tiesų. Net savo galvoje.
Iki praėjusio vakaro.
Ryte, jam būnant duše, Birutė išsitraukė seną krepšį iš palėpės. Sudėjo dokumentus: pasą, muzikos akademijos diplomą, senas nuotraukas. Telefoną. Šiek tiek grynųjų eurais iš voko years kaupto jei kada prireiks. nežinojo kam, dabar žinojo.
Apsirengė paprastai: džinsai, megztinis, striukė. Kai Gediminas išėjo iš vonios, ji jau stovėjo prie durų su krepšiu.
Kur eini?
Išeinu.
Ilga pauzė.
Nekalbėk nesąmonių.
Ne, išeinu.
Birute, jis nusivalė rankas į rankšluostį, žiūrėjo kaip į siaučiančią isteriškę. Tu dabar emocijose. Atsigulk, nurimk. Vėliau ramiai pasikalbėsim.
Jau pasikalbėjome.
Neturi pinigų, darbo. Kur eisi?
Surasiu kur.
Birute, juokinga. Tau penkiasdešimt penkeri. Kur…
Ji atidarė duris ir išėjo. Girdėjo balsą už nugaros, žodžių jau nebesuprausdama. Liftas leidosi ilgai ji žiūrėjo į savo atspindį metalinėse duryse. Šiek tiek susiglamžęs, neryškus. Beveik nusišypsojo sau.
Išėjo pėsčiomis. Tiesiog ėjo Vilniaus gatvėmis ir kvėpavo. Ruduo buvo sausas, vėsus, kvepėjo lapais ir kavinės kava. Užsuko vidun, paėmė puodelį, atsisėdo prie lango, išsitraukė telefoną. Skambino vieninteliam žmogui, kuriam galėjo.
Ruže, man reikia pagalbos.
Dieve, kas atsitiko?
Išėjau nuo Gedimino.
Tyla. Tada:
Kur esi?
Ružė gyveno viena dviejų kambarių bute Žirmūnuose. Vaikai jau suaugę ir išsikraustę, vyras miręs prieš kelerius metus. Ji atidarė duris, pamačiusi Birutę su krepšiu, nieko neklausė tik atstūmė šalin ir pasakė:
Užeik. Virdulys jau užkaistas.
Virtuvėje jos sėdėjo iki nakties. Birutė pasakojo, Ružė tyliai klausė. Tik pildavo arbatos. Kai Birutė nutilo, Ružė tarė:
Tu išėjai. Svarbiausia tai. Viską kitą galima išspręsti.
Jis užblokuos sąskaitas. Gal jau.
Užblokavo?
Taip. Jau pernai grasino: pabandyk išeiti, pamatysi.
Pamatysim jį patį. Ružė sučiauptė lūpas.
Gediminas ilgai neatidėliojo vakare pradėjo skambinti: iš pradžių jis pats, paskui jo sekretorė, po to jau Birutės mama, kurią Gediminas matyt sugebėjo tinkamai nuteikti. Mama verkė ragelyje: Gediminas sakęs Birutei nervų krizė po įmonės vakarėlio, išėjo iš namų, jai reikia gydytojų.
Mama, neturiu jokios krizės.
Birutėle, jis labai jaudinasi. Sakė, kad tu keistai elgeisi vakar, tau reikia daktaro…
Mama, aš dainavau. Išėjau į sceną ir padainavau. Tai ne sprogimas.
Jis sakė labai ne vietoj, jį pažeminai…
Mama. Su manimi viskas gerai. Esu pas Ružę. Paskambinsiu rytoj.
Sąskaitos tikrai buvo užblokuotos. Birutė suprato tai, bandydama pasiimti grynųjų iš bankomato kortelė neveikė. Pinigai iš voko šilo greit Ružė nesiūlė mokėti už nuomą, bet iš to ilgai gyventi negalėjo.
Po trijų dienų į Ružės namus atvyko du nepažįstami vyrai su pakeliais Gediminas atsiuntė daiktus. Atsitiktinai surinkti drabužiai: vasarinės suknelės spalio mėnesį, aukštakulniai, keisti suvenyrai. Nei vieno šilto rūbo, nei vienos reikalingos knygos. Akivaizdi žinutė.
Dar po dienos paskambino mama Gediminas lankėsi jos namuose. Gėrė arbatą, pasakojo, kokia Birutė visada buvo jautri, nesurenkama. Kiek visko dėl jos paaukojo, kaip dabar labai jaudinasi, bet jai matyt tikrai reikia gydytojų pagalbos. Mama klausėsi. Ji visada mokėjo klausytis vyrų, kurie kalba ramiai ir užtikrintai.
Birute, gal grįžk, pasikalbėkite…
Mama, jis kontroliuoja mano pinigus ir platina gandus, jog esu beprotė. Supranti, ką tai reiškia?
Mama patylėjo.
Jis vyras, Birutele. Jie visi tokie, kai įsižeidžia.
Ilgai žiūrėjo pro langą. Išsitraukė iš krepšio diplomą, padėjo ant stalo. Tamsiai mėlynas viršelis, auksinės raidės Birutė Jonaitienė. Vokalinis skyrius. Ji jo turbūt penkiolika metų nelaikė rankose.
Kitą rytą paskambino į akademiją. Klausė apie Arūną Bielskį, savo buvusį dėstytoją. Galvojo jau nebėr. Buvo. Tebedirbo departamente, nors jam jau buvo daugiau nei septyniasdešimt. Davė jo numerį.
Arūnai, čia Birutė Jonaitienė. Prisiminate mane?
Ilga pauzė.
Jonaitienė? Ketvirtas kursas?
Taip.
Prisimenu. Kur dingai, Birutėle? Girdėjau paskutinį kartą labai seniai.
…taip, dingau. Jūs teisus. Arūnai, man reikia jūsų pagalbos.
Susitiko po dviejų dienų akademijoje, mažame kabinete trečiame aukšte. Bielski, toks, kokį ji įsidėmėjo: smulkus, sausas, veriančiom akim, rankas laikė susidėjęs ant kelių. Įdėmiai pažiūrėjo:
Paplėšėjai.
Jūs irgi.
Tai normalu. Šyptelėjo. Dainuok.
Dabar?
Ko temti?
Birutė dainavo. Iš pradžių nedrąsiai plaučiai tingiai veikė, balsas virpėjo viršuje. Bielski klausėsi tyliai. Kai baigė, tylėjo.
Balsas liko, galiausiai atsiduso. Technika prasta. Kvėpavimas šunims. Bet balsas yra. Svarbiausia. Likusi dalis treniruojama.
Per kiek laiko?
Priklauso nuo tavęs. Dirbant rimtai po dviejų-trijų mėnesių galima apie tikrus dalykus kalbėti. Pauzė. Kodėl metei?
Ištekėjau.
Vyras uždraudė dainuoti?
Nedu draudė. Paprasčiausiai… taip išėjo. Pamažu.
Pažiūrėjo į ją ilgai:
Pamažu, pakartojo. Supratau. Na ką, Jonaitiene. Dirbam.
Kiekvieną dieną Birutė ateidavo į akademiją nuo devynių iki dviejų, kartais ilgiau. Balsas grįžo lėtai: dieną lengvai, kitą rytą vėl lyg nuo pradžių. Bielski buvo griežtas. Balsas neturi amžiaus. Yra technika ir valia. Kita pasiteisinimai.
Ružė rado jai papildomą darbą mokyti dainavimo grupelę senjorų kultūros centre. Užmokestis simbolinis, bet jos pačios uždirbtas. Trys savaitinės pamokos moterys virš šešiasdešimt dainavo ne dėl karjeros, ne iš ambicijos, o iš noro. Tai Birutei buvo tarytum vaistas.
Gediminas nenurimo. Iš pažįstamų sklido kalbos: jis pasakoja, jog Birutė paliko namus dėl jausmų kažkokiam dėstytojui, kad nestabili, kad buvo priverstas ją paleisti. Versija truputėlį keitėsi, bet esmė ji išprotėjo, jis auka. Dalis pažįstamų patikėjo, dalis tiesiog nutylėjo. Mama jau retai skambindavo, kalbėdavo atsargiai, tarsi stovėtų ant plono ledo.
Galvok apie ateitį. Apie būstą.
Mama, galvoju.
Jis sako, ramiom sąlygom galima būtų tartis, jei grįžtum.
Aš negrįšiu.
Birutele, galima susitarti dėl skyrybų, dalybų…
Mama, jis užblokavo mano pinigus ir skleidžia gandus, kad esu nestabili. Tokių žmonių nelaukia, su tokiais išsiskiria. Visam laikui.
Mama atsidūsta, keičia temą. Birutė neserzina ant jos. Mama augo kitokiais laikais, kitokiu požiūriu į santuoką ir kantrybę. Ant jos pykti lyg pykti ant žmogaus, kuris nekalba tavo kalba.
Po mėnesio Bielski pasakė esminį dalyką. Baigdami pamoką, kai Birutė pasidėjo užrašus, jis tarė, nepakeldamas akių nuo natų:
Po dviejų mėnesių Vilniuje bus didelis paramos koncertas. Klasikinė programa. Jiems trūksta solistės. Galėčiau rekomenduoti jus.
Birutė sustojo.
Arūnai, aš dvidešimt ketverius metus nestovėjau scenoje.
Žinau.
O žiūrovai rimti?
Koncertą transliuos LRT. Lėšos vaikų ligoninei. Taip, publika rimta.
Pagalvosiu.
Paskubėkite. Jie nelauks.
Ji sutiko po dviejų dienų. Bielski vos linktelėjo tarsi būtų lauktas atsakymas.
Šešios savaitės buvo labiausiai įtemptos gyvenime nuo jaunystės. Dirbo su programa: arijos, romansai, finale vėl Čiurlionis kito pobūdžio, sudėtingesnis. Birutė taip pavargdavo, jog užmigdavo Ružės svetainėje nespėjusi pavalgyti. Bet pavargimas buvo kitoks nei per santuokos metus ne niūrus, o gyvas.
Ružė lankė ją kaip višta viščiuką, pyko, kad daug dirba, mažai valgo. Birutė juokėsi taip reikia. Artėjo viena prie kitos labiau nei visus dvidešimt metų.
Likę trys savaitės iki koncerto pirmos bėdos. Skambina koncerto administratorius:
Birute Jonaitiene, kyla klausimų dėl jūsų dalyvavimo…
Kalba neįtikinamai, painiojasi. Birutė tiesiai:
Skambino nuo Jonaičio?
Ilga tyla.
Negaliu tai komentuoti…
Aišku.
Ji paskambino Bielskui. Jis klausėsi ir trumpai tarė:
Atvykit rytoj. Suorganizuosiu.
Ir organizavo. Kaip neklausė, tačiau liko programoje. Bet istorija nesibaigė. Likus savaitei, Ružė skambina:
Birute, čia buvo du vyrai. Sakė nuo Gedimino. Klausė, ar tu čia gyveni.
Ką sakei?
Kad nepažįstu jokios Birutės. Bet jie dar stovėjo kieme. Būk atsargi.
Birutė pajuto ledą skrandžio duobėje ne baimę, o supratimą: jis nepaliks ramybėje. Pratęs turėti. Taisyklės, ne žmogiški jausmai.
Ji išpasakojo Bielskui. Tas nusiėmė akinius, nupoliravo, užsidėjo.
Bandys kėsintis į koncertą.
Tikėtina.
Bijot?
Nebijau. Pavargau bijoti.
Gerai. Koncerte bus Viktoras Statkevičius.
Kas jis?
Prodiuseris, žinomas, dirba su didžiausiais salėmis. Pakviečiau specialiai. Apie tave išgirdo po to vakaro restorane jo žmonės ten buvo. Norėtų tave išgirst. Tad dainuok gerai, Jonaitiene.
Birutė žiūrėjo į jį.
Visa tai… specialiai?
Per keturiasdešimt metų mokymo turėjau tris studentes su tikru balsu. Viena išvyko į užsienį tapo garsia. Kita mirė jauna. Trečia ištekėjo ir dingo. Visada galvojau apie tą trečią. Džiugu, kad ji atsirado.
Koncertą užklupo pilkas dangus Birutė atvyko į Filharmoniją dviem valandom anksčiau, pasivaikščiojo scenoje, pastovėjo, paklausė tylos. Didelė salė aštuoni šimtai žiūrovų. Mėgo šias akimirkas: kai salė dar tuščia, o scena jau laukia.
Prieš valandą prie jos priėjo administratorius:
Birute Jonaitiene, lauke du vyrai, sakosi nuo vyro. Reikalauja, kad išeitum.
Jau nebėra mano vyras. Buvęs.
Jie turi medicinos pažymą, kad patenki gydytis.
Birutė tylėjo kelias akimirkas.
Tegu kalba. Dainuosiu. Gali įleisti, gal klausys.
Administratorius neramiai: Gal…
Pakvieskite Bielskį.
Bielski viską sureguliavo. Kas bendrauta Birutė nežinojo, bet į salę tie neįėjo. Prieš prasidedant koncerto, foje pamatė nepažįstamą, aukštą, geriausiu paltu vyrą. Bielski kalbėjo su juo tai greičiausiai Statkevičius.
Birutė pasirodė trečia programoje. Pilna salė, kameros šone. Ji išėjo su paprasta tamsia suknele savo pasirinkimu. Stovėjo prie mikrofono, apsidairė į salę.
Ir padainavo.
Pirmas kūrinys ėjosi lengvai, su džiugesiu. Antras pusiaukelėje vos nesuklydo, bet išlaikė. Trečiam nebegalvojo apie salę, kamerą, nerimą. Tik apie muziką. Apie tai, kad štai jos vieta. Iš čia ji kyla. Štai kas ji.
Kai prasidėjo Čiurlionis, salėje stojo ypatinga tyla. Tokia kai ne tik klausosi, bet GIRDĖ. Birutė dainavo ir juto savotišką euforiją lyg po ilgos ligos išėjus į gatvę pastebėtum, kad dangus vis dar mėlynas. Jis vis dar čia. Laukia.
Paskutinėje frazėje salės duryse pasirodė Gediminas.
Ji ugriebė jo figūrą žvilgsniu. Jis skubiai ėjo link scenos, kažką sakė apsauginiui, gestikuliavo. Veidas rausvas, įtemptas. Už jo kitas vyras.
Birutė užbaigė frazę iki paskutinės natos.
Salė atsistojo.
Gediminas sustojo praėjime. Šalia jo jau buvo Statkevičius, ramiai kažką sakęs, beveik be gestų. Birutė matė, kaip Gediminas atsakinėja, kaip veidas keičiasi. Kažkas jo viduje lūžta. Ne efektingai tyliai, negrįžtamai: tik žmogus supranta, kad čia jis niekas.
Gediminas apsigręžė ir išėjo.
Užkulisiuose prie Birutės priėjo Statkevičius. Paspaudė ranką.
Girdėjau apie Jus. Dabar išgirdau. Galime kalbėtis.
Apie ką?
Kontraktą. Gastrolių. Pradžioj čia, po to Europoje. Yra salių, ieškančių tokio balso. Jis šyptelėjo. Ir daugiau niekas jums nemaišys. Pažadu.
Bielski stebėjo iš šono. Birutei pagavus jo žvilgsnį, tas tik linktelėjo. Vienąsyk. Kaip pasakęs viską.
Su mama iš tikro kalbėjo vėliau. Atvyko pas ją, sėdo virtuvėje. Mama žiūrėjo į dukrą, ilgai tylėjo. Galiausiai:
Mačiau tave per televiziją. Koncerte.
Matei?
Ružė paskambino, liepė įjungti. Įjungiau. Mama susiraukusi dėliojo staltiesės kraštą. Nežinojau, kad TU TAIP dainuoji.
Sakei, klausiųsi akademijoje.
Tai buvo seniai. Tada buvau tik tavo mama ir labai jaudinausi. O dabar įjungiau, o tu… Mama kiek pakėlė akis. Birutele, atleisk man.
Už ką?
Kad juo tikėjau labiau nei tavim. Jis mokėjo kalbėti. O tu tylėjai. Galvojau tylėjimas reiškia, kad viskas gerai. Neišgirdau.
Birutė paėmė jos ranką.
Mama, svarbiausia dabar supratai. Tai normalu.
Nesupykai?
Ne.
Mama verkė tyliai, be garso tik riedėjo ašaros. Birutė laikė ją, galvodama, kad atleidimas ne apie apsimetimą, liem reikia pasiimti tik tai, ko reikia. Visa kita išmesti.
Praėjo metai.
Birutė stovėjo užkulisiuose Vienos salėje, klausėsi besirenkančios publikos. Neįprasti, bet visur tie patys garsai: šnaresys, tylūs balsai, kosčiojimas. Salė nedidelė, senovinė, su lipdiniais, aukštais langais. Už lango snigo.
Jos gyvenimas dabar nuomojamas butas Vienoje, nedidelis, bet savas. Statkevičiaus kontraktas, leidžiantis dainuoti ir uždirbti. Lagaminas, keliaujantis per miestus. Bielski skambindavo kas savaitę, aptardavo programas per vaizdo skambutį. Mama atskrisdavo kas kelis mėnesius ir stebėjosi, kaip Birutė viską suspėja.
Apie Gediminą sužinodavo retai ir atsitiktinai per pažįstamus: verslas smarkiai smuko po tos istorijos, kai kurie partneriai pasitraukė. Po pusmečio vėl vedė jauną, ramią, mažai kam pažįstamą moterį. Birutė išgirdusi susimąstė pajuto tik pavargusį supratimą. Ne pasitenkinimą, ne dūrį. Kai kurie žmonės nesikeičia. Jie tiesiog ieško naujo patogaus žmogaus.
Gaila jos. Bet tai jau ne jos istorija.
Savoji kitokia. Joje buvo daug naujo: nuovargio nuo kelionių, ginčų dėl tempų su dirigentais, keistų akimirkų svetima kalba, vienatvės viešbučiuose. Tačiau buvo ir kita: rytai kitame mieste, pro langą kylanti svetima gatvė. Plojimai, priklausantys tik tau, ne šalia stovinčiajam. Teisė nusipirkti bet kokią suknelę. Teisė paskambinti kam nori. Teisė uždaryti duris ir žinoti, kad už jų nereikia niekam aiškintis.
Kartais pagalvodavo apie prarastus metus. Ne su kartėliu tik atvirai. Dvidešimt aštuoneri metai. Daug. Ji galėjo visą tą laiką dainuoti. Tapti kažkuo kitu. Arba ta pačia, bet anksčiau.
Bet galėjau kvailiausias užsiėmimas. Dabar ji žinojo.
Ji yra dabar. Balsas yra dabar. Scena dabar.
Pagalbininkė pakliktelėjo:
Birute Jonaitiene, po trijų minučių.
Einu.
Birutė pataisė suknelę paprastą, tamsią. Padarė kelis kvėpavimo pratimus, užsimerkė.
Ir staiga prieš akis iškilo Gedimino veidas iš to restorano, prieš metus. Tu šypsais ne taip. Kaip ji atsakinėjo: Atsiprašau. Kaip sėdėjo su taisyklinga šypsena ir galvojo, kad nebegirdi savo balso.
Dabar ji nusišypsojo kitaip. Netaisyklingai. Tiesiog todėl, kad norėjo.
Ir išėjo į sceną.
Salė nutilo.
Ji pradėjo dainuoti.
