Kai kaimynas pabeldė į duris dešimtą vakaro, rankoje jis laikė svetimą raktą.
Vienui viena šveičiau lėkštes virtuvėje. Diena ištempė mane kaip ilgainiui išsivirintą kugelį, tad spėjau tikėtis susitaikyti su tyla ir ramybe. Atidarius duris, kaimynas stovėjo ant slenksčio ir žiūrėjo, lyg būčiau nupiešusi naują Tūkstantmečio tilto eskizą.
Ar čia ne tavo raktas? klausė.
Žvilgtelėjau į jo delną metalinis raktas, identiškas mano pačios raktui.
Ne, atsakiau, mano čia, žiūrėk.
Parodžiau savo raktą.
Kaimynas nepatenkintas suraukė antakius.
O kodėl šitas atrakina tavo duris?
Iš pradžių pagalvojau, kad juokauja. Bet veidas kaip į amžiną šalčio užuovėją rimtas.
Kaip tai atrakina?
Prieš pusvalandį, paaiškino jis, mačiau, kaip moteris įėjo vidun. Laikiausi, kad tai tu, bet paskui tave pamačiau balkone.
Širdis pradėjo daužytis, tarsi butų bėgikai ruoštųis maratonui.
Jau dvejus metus gyvenu viena. Po skyrybų sau pasižadėjau daugiau nebetoleruosiu nei svetimų įpročių, nei svetimų ašarų, nei svarbiausia svetimų raktų.
O kaip ji atrodė? paklausiau.
Tamsūs plaukai, kokių keturiasdešimt, su rankine, atsakė.
Per nugarą nuėjo šiurpas. Niekas kitas, išskyrus mane, neturėjo rakto nuo šio buto.
Na, buvo vienas žmogus.
Buvęs vyras.
Tačiau jis išsikraustė jau seniai. O tą raktą, kurį jam buvau davusi, atnešė atgal. Bent jau taip sakė.
Tai tikrai matei, kaip ta moteris įėjo čia? pasitikslinau.
Kaip ant delno! Pasuko rankeną ir dingo vidun.
Atsisukau į duris už nugaros. Viduje siaubingai tylu.
Pernelyg tylu.
Palauk čia, ištariau.
Bet kaimynas papurtė galvą.
Nė už ką nepaliksiu tavęs vienos.
Įėjome lėtai. Svetainėje viskas taip pat. Lempa dega, kaip buvau palikusi.
Bet ant stalo naujiena.
Stovi puodelis.
Mano puodelis.
Su vandeniu.
Sustabdyta kaip senos nuotraukos kadras.
Aš vandens negėriau, sumurmėjau.
Kaimynas priėjo ir palietė puodelį.
Šiltas.
Tuo metu iš koridoriaus girgžtelėjimas. Kažkas tarsi vietą pakeitė.
Sustirę sustingome abu.
Ar kas nors čia yra? pašaukė kaimynas.
Niekas neatsiliepė.
Jis ėjo pirmyn, aš paskui. Miegamojo durys pravertos.
Mano širdis dunksėjo ausyse.
Durys atverčiamos staigiai.
Kambarys tuščias.
Bet mano drabužiai spintoje išmėtyti.
Ant lovos guli mažas voko formos objektas.
Priėjau, pasiėmiau. Ant jo tik vienas žodis.
Mano vardas.
Drebančiomis rankomis atidariau. Viduje raštelis.
Tik viena eilutė.
Kai būsi pasiruošusi kalbėtis, žinai, kur mane rasti.
Raštas pažįstamas.
Buvęs vyras.
Kaimynas žvelgia į mane.
Jis turi raktą?
Lėtai papurčiau galvą.
Neturėtų.
Atsisėdau ant lovos, bandžiau sugaudyti mintis. Paskutinį kartą jį mačiau prie Vilniaus apylinkės teismo. Ramus. Net per ramus.
Tuomet leptelėjo:
Dar pasikalbėsim, kada nors.
Tada pagalvojau, kad tauški nesąmones.
Bet dabar… Kažkas buvo mano namuose.
Sėdėjo prie mano stalo.
Gėrė iš mano puodelio.
Krovėsi po mano drabužius.
Kaimynas stovėjo gale kambario, žiūrėjo į raštelį.
Čia jau nebesveika.
Žinau, atsidusau.
Staiga prisiminiau: prieškambario spintelėje laikiau atsarginį raktą.
Atidariau dureles.
Jo nebėra.
Šaltas suvokimas vyras ne kopiją pasidarė.
Tiesiog niekada to rakto negrąžino.
O aš patikėjau.
Kaimynas tyliai tarstelėjo:
Turbūt jau metas pakeisti spyną.
Pažvelgiau dar kartą į raštelį.
Tuomet perplėšiau.
Ne, ištariau, rodos, keisti laikas kai ką daugiau nei spyną.
